Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Be to, šeima turi finansinių galimybių pati samdyti personalą meno kūriniams ieškoti.

Remiantis per holokaustą pagrobtų meno kūrinių restitucijos projektu ( The Holocaust Art Restitution Project ), tik dviem procentams prarastų meno kūrinių ieškančių šeimų pavyksta juos rasti ir atgauti.

„Žvelgiant plačiau, grąžinta labai mažai. Kalbame vos apie kelis tūkstančius darbų. Laikraščiuose rašoma tik apie vieną kitą daug dėmesio sulaukusį grąžintą kūrinį. JAV išspręsta 30 ar 40 restitucijos atvejų. Nėra jokios kalbos apie kokį nors didesnį savininkų pasikeitimą“, – sako Čarlzas A. Goldšteinas, „Commission for Art Recovery“ atstovas.

Sunku apskaičiuoti, kiek meno kūrinių buvo arizuota, pavogta ir išgrobstyta. Taip pat ir dėl tokio gausaus dalyvavimo grobstant meno vertybes, pradedant nacistų partija ir baigiant meno prekeiviais, verslininkais, kaimynais, vietiniais politikais, muziejais ir net vietinėmis valdžios institucijomis okupuotose šalyse. Pasak ekonomisto Sidnio Zabludovo (Sidney Zabludoff), 2007 m. Europos žydų turtas siekė 115 milijardų dolerių, palyginti su 175 milijardais prieš holokaustą. Prieš kelerius metus Izraelis publikavo studiją, kurioje teigiama, kad Europos žydų patirta ekonominė žala yra 240–330 milijardų dolerių. Į skaičiavimus įtrauktas ir vergų darbas.

Skaičiai yra apytiksliai. Ne tik todėl, kad neįmanoma nustatyti kančių kainos, bet ir dėl to, kad nacistai padarė didelę ekonominę žalą, pavyzdžiui, sužlugdydami finansiškai žydų įmones. Finansinio išsunkimo politika engė ne tik žydus, bet ir romus, lenkus, rusus ir daugumą okupuotų šalių. Prancūzija buvo priversta sumokėti Vokietijai 30 milijardų reichsmarkių „okupacijos išlaidų“.

Sunku įvertinti ir meno grobstymo apimtis, kurios bendrame kontekste sudaro tik nedidelę ekonominio išsunkimo dalį. Darbui trukdo ir tai, kad anaiptol ne visi meno kūriniai buvo konfiskuoti. Dauguma jų rado naujus savininkus šantažuojant, verčiant parduoti ir pasitelkiant įvairias korupcijos formas, kurios nebuvo užregistruotos plėšikavimo biurokratijos.

Kitas klausimas, ką vadinti „menu“. Ar bet koks teptuko brūkštelėjimas aliejiniais dažais jau vadintinas menu? Taip pat nėra aiškios ribos tarp meninę vertę turinčių daiktų, antikvarinių dirbinių ir meno kūrinių.

Į skaitmeninį pagrobto meno registrą ( The Art Loss Register ) įtraukta daugiau nei 70 000 per Antrąjį pasaulinį karą dingusių meno kūrinių. Tyrėjai ir kiti tos srities ekspertai teigia, kad dėl nacistų plėšikavimo dingo 100 000–200 000 kūrinių. Visi šie skaičiai yra tik spekuliacijos, nes iš tiesų niekas tiksliai nežino tikrojo praradimų masto.

Prieš 1998 m. Vašingtono konferenciją tyrėjas Džonatanas Petropoulosas apskaičiavo, kad pagrobta 650 000 meno kūrinių: 150 000 Vakarų Europoje ir 500 000 Rytų Europoje bei Tarybų Sąjungoje.

Vašingtono konferencijoje teigta, kad vokiečių muziejuose yra apie 50 000 meno kūrinių, kurių kilmė susijusi su nacistine Vokietija.

„Nuo savo veiklos pradžios jau sugrąžinome apie 3 500 kūrinių ir kas savaitę susiduriame su naujais atvejais. Būtų galima spėti, kad laikui bėgant darbo turėtų mažėti, bet taip nėra. Dabar sprendžiame tūkstančius bylų ir visą laiką atrandame po pasaulį išsibarsčiusių naujų kūrinių. Advokatai ieško tik turinčių tam tikrą vertę, bet mums tai nesvarbu. Mes vis tiek tiriame, kad ir kokia būtų kūrinio vertė. Dažniausiai ji yra neįkainojama šeimoms, nes tai sugriautų gyvenimų likučiai, mažas gabalėlis brutaliai į šipulius sudaužytų likimų“, – pasakoja „Commission for Looted Art in Europe“ atstovė Anė Veber. Kaip ir Goldšteinas, ji mano, kad kol kas rasta tik labai nedaug. „Mūsų manymu, 98 proc. dingusių meno kūrinių dar nerasta. Reikia turėti omenyje, kad labai mažai jų buvo sunaikinta. Net ir nacistai stengėsi išsaugoti meną.“

Dar viena priežastis, kodėl restitucija siekia tik pačią ledkalnio viršūnę, yra tai, kad daugybė meno kūrinių kabo ne muziejuose ant sienų, o privačių asmenų namuose. Manoma, kad dešimtys tūkstančių darbų yra nepasiekiami paveldėtojams ir praeities tyrėjams. Daugeliu atvejų dabartiniai savininkai tikriausiai nė nežino, kad svetainės sieną puošia nacistų grobis. Dažnai tai būna per karą nacistų parduoti arba iškeisti kūriniai.

Dėmesys padidėja kūriniams pasirodžius aukcionuose. Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigos didieji aukcionų namai nebeprekiauja neaiškią istoriją per karą turėjusiais darbais. 2007 m. „Christie’s“ paskutinę minutę atšaukė iš aukciono Pikaso paveikslą „Angelo Fernandeso de Soto portretas“, nes paaiškėjo, kad kūrinio praeitis yra neaiški. Dar keli panašūs atvejai privertė didžiuosius aukcionų namus imtis gerokai kruopštesnių tyrimų, o įtarus su plėšikavimu susijusią kilmę darbų pardavimas buvo atšauktas.

„Christie’s“ ir „Sotheby’s“ personalas šiandien užsiima vien tik restitucijos klausimais. Aukcionų namai suprato, kad prekyba vogtais daiktais kenkia jų verslui. Vis dėlto nemažai ne aukcionuose vykstančios prekybos yra visiškai nekontroliuojama. Niekas netikrina meno prekeivių ir galerijų savininkų sandorių. Meno pasaulyje daug kas vyksta už uždarų durų, čia egzistuoja tylos ir paslapties saugojimo tradicijos. JAV valstybinė meno prekeivių organizacija nustatė principus, kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiami tokie atvejai, tačiau niekas netikrina, kaip jų laikomasi“, – kalba Veslis A. Fišeris, „Claims Conference“ atstovas.

2013 m. vienas kolekcininkas padavė į teismą „Sotheby’s“ aukcioną Londone, kuriame 2004-aisiais įsigijo XVIII a. prancūzų dailininko Lui Mišelio van Lo (Louis Michel van Loo) kūrinį. Vėliau paaiškėjo, kad paveikslas priklausė Hermanui Geringui. Kūrinio, turinčio tokią istoriją, tapo neįmanoma parduoti. Pasak Anės Veber, aukcionų namų aplaidumas grįžta bumerangu: „1933–2000 m. atlikta labai mažai kilmės tyrimų. Tai bloga žinia visiems meno kolekcininkams.“

Vienas 2006 m. pradžios įvykis pakeitė restitucijos klausimų sprendimą JAV. Vokietijos žydės Martos Natan (Martha Nathan), kuri buvo priversta parduoti savo nuosavybę ir bėgti iš Vokietijos, palikuonys kreipėsi į du JAV muziejus (Toledo meno muziejų ir Detroito meno institutą), turinčius po vieną Natan kolekcijos kūrinį. Tai buvo Vincento van Gogo ir Polio Gogeno paveikslai. Iš pradžių aptarta galimybė leisti nepriklausomai komisijai įvertinti istorinę medžiagą ir priimti sprendimą.

Vis dėlto abu muziejai persigalvojo ir pasirinko ne tokį įprastą reikalavimo grąžinti sprendimo būdą: jie padavė Natan palikuonis į teismą. Muziejai padavė vadinamuosius quiet title – ieškinius, kai sprendžiami su nuosavybe susiję neaiškumai, o laimėjusi šalis „nutildo“ visas ateities pretenzijas į tą nuosavybę. Toks būdas dažniausiai naudojamas ginčuose dėl žemės.

Tai, kad muziejai padavė į teismą palikuonis, buvo kai kas visiškai naujo. Ta pati teisės sistema, kuri spaudė Europos institucijas ir tautas grąžinti meno kūrinius, dabar buvo pasitelkta restitucijai stabdyti namuose. Paradoksas, tačiau restitucijos atvejo sprendimas šalyje, kuri daugiau už kitas morališkai prisidėjo prie to klausimo, pasirodė esąs labai sunkus. Vašingtono principai rasti „priimtinus ir adekvačius“ sprendimus retai kada veikė JAV.

Toledo meno muziejus ir Detroito meno institutas laimėjo bylą. Tai, kad Natan buvo akivaizdžiai priversta parduoti paveikslus, bendrai vertinant, nieko nereiškė, nes sprendimas priimtas remiantis teisiniais ir techniniais pagrindais. Teismas nusprendė, kad nusikaltimams suėjo senaties terminas.