Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Rozentalis sulaukė „The Guardians“ meno kritiko Džonatano Džonso (Jonathan Jones) palaikymo. Šis rašė: „Jei nėra pačių rimčiausių priežasčių, meno kūrinys niekada, niekada neturi būti paimamas iš viešojo muziejaus. Nacizmo nusikaltimų išpirkimas, atrodytų, ir yra tokia priežastis, tačiau tai beprasmiška. Patirto siaubo nepakeisi. Tik nukertamos istorinės sąsajos ir paveikslai atimami iš miestų, kurie yra tapę jų namais, ir meno rinkoje paverčiami pinigais.“

Rozentalis ir Džonsas suabejojo restitucija apskritai. Istorikas Adamas Zamoiskis (Adam Zamoyski) atsakė Rozentaliui laikraštyje „The Independent“: „Daug nacistų plėšikavimo aukų bandė atgauti nuosavybę penkto dešimtmečio pabaigoje ir šešto pradžioje, tačiau susidūrė su kolekcininkų, aukcionų namų, muziejų, vadovų ir meno prekeivių nesąžiningumo ir paniekos siena, šiems vengiant ir vilkinant klausimą, tikintis, kad problemos neliks. Daug kur toks požiūris vyrauja ir šiandien. Jei tada teisingumas būtų triumfavęs, dabar restitucijos nereikėtų.“

Rozentalis ir Džonsas pirmiausia gynė visuomenines kolekcijas. Nesunku suprasti, kad jose esančius meno kūrinius lengviau rasti ir grąžinti. Tuo pat metu kūrinių iš visuomeninių kolekcijų grąžinimas yra kur kas daugiau nei tik nuosavybės klausimas. Čia kalbama apie tai, kas yra muziejus. Muziejai – tai tarsi tapatybės veidrodis, apibrėžiantis ir atspindintis mūsų istoriją, kultūrą ir pasaulio suvokimą. Jie pasakoja, iš kur esame, kas mes tokie ir kokie norime būti. Šia prasme menas atlieka unikalų vaidmenį ir yra kolektyvinio kulto objektas. Čia reikia ieškoti ir nacistų meno manijos šaknų. Kaupdami, kurdami ir naikindami meną jie bandė suformuoti naują tapatybę ir naują žmogų. Buvo įsitikinę, kad menas gali būti svarbesnis už žmones.

Kūrinių, priklausančių viešosioms įstaigoms, grąžinimas tikriesiems savininkams buvo ne tik palikuonių ir institucijų konfliktas dėl nuosavybės teisių. Palikuonių teisė į prarastus šeimos meno kūrinius buvo priešinama viešajam gėriui, kuo ir yra muziejai. Rozentalis ir Džonsas argumentuoja, kad visuomenės gerovė yra svarbesnė už tikrųjų savininkų teisę į kūrinius. Jų nuomone, šie kūriniai padarys daugiau gero, jei liks kaboti muziejuose, užuot buvę parduoti ir pradingę privačiose kolekcijose. Jie teisūs sakydami, kad daugiau žmonių galės pamatyti meną, tačiau tik nusprendus nekreipti dėmesio į tai, kad tokie kūriniai drauge simbolizuoja ir tam tikrą kaltę.

Dėl to šie dalykai dažnai sukeldavo emocijų. Kalbama ne tik apie meną, bet ir apie kaltės pripažinimą. Kaltė tenka įstaigai ir netiesiogiai jos atstovaujamam viešumui. Klimto ir Kirchnerio paveikslų restitucija sutapo su kaltės klausimu, kai nacionaliniu turtu laikyti meno kūriniai pasirodė esantys Austrijos ir Vokietijos skausmingos istorinės patirties dalis.

Pasak Rozentalio ir Džonso, nacistų pavogtų meno kūrinių restitucija kėlė dominõ efekto pavojų, atverdama duris didesniems restitucijos procesams. Kodėl žydų palikuonys gali reikalauti grąžinti prarastus meno kūrinius, o egiptiečiai, graikai arba senieji Pietų Amerikos gyventojai – ne? O gal reikėtų nacizmo nusikaltimų nekelti viešumon, visai kaip daugelio kitų plėšikavimo atvejų? „Istorija yra istorija – laikrodžio rodyklių atgal neatsuksi“, – sakė Normanas Rozentalis.

Erikas Gibsonas „The Wall Street Journal“ kėlė retorinį klausimą: „Kodėl mes apskritai rūpinamės nacistų pagrobto meno grąžinimu?“ Jo atsakymas buvo toks: „Nacistai nesiekė vien tik praturtėti patys. Plėšikavimas buvo galutinio sprendimo dalis. Jie norėjo sunaikinti rasę išnaikindami jos kultūrą ir žmones. Tai suteikia šiems kūriniams unikalią reikšmę, juolab kad kai kurie buvo naudojami mainams, duodantiems šeimoms galimybę pabėgti iš Vokietijos ir Austrijos. Šie kūriniai yra siaubingo nusikaltimo simboliai, o jų grąžinimas – simbolinės tiesos aktas.“

Net jei dauguma tyrėjų, nagrinėjančių restitucijos klausimus, nenori nustatyti laiko ribos, jie nemano, kad procesas truks amžinai.

„Nemanau, kad kūrinių grąžinamas truks daugiau nei penkerius ar dešimt metų. Tada dauguma išgyvenusių per karą jau bus mirę ir liks mažiau tokių, kurie dar prisimena, kam priklauso meno kūriniai, todėl bus sunku juos rasti“, – sako Čarlzas A. Goldšteinas, „Commission for Art Recovery“ atstovas. Jis turi omenyje, kad Vašingtono konferencija tam tikra prasme buvo paskutinė galimybė išspręsti šį klausimą. Rašytoja Lyn H. Nikolas, kaip ir Goldšteinas, įsitikinusi, kad galiausiai bus padėtas taškas ir nebebus kur eiti: „Tai niekada nebus visiškai baigta. Per daug išvežta, pavogta ir sunaikinta. Paprasta buvo su Geringo ir Hitlerio kolekcijomis, nes jie savo vagystes katalogavo, tačiau toliau atsirado sunkumų, mat susidurta su niekada atvirai rinkoje nerodytais kūriniais. Dauguma skriaudų niekada nebus atitaisyta. Galiausiai ši užduotis taps neįmanoma.“

Vis dėlto Veslis A. Fišeris iš „Claims Conference“ kalba apie tai kiek kitaip. Jo nuomone, ne visada svarbiausia pasiekti, kad kūriniai grįžtų atgal: „Kalbama ne tik apie meną. Tai ir istorijos restitucija. Reikia išsiaiškinti, kas iš tiesų įvyko, ir iš to mokytis. Štai kas svarbu. Net jei Emilio Noldės paveikslas bus vienintelis kada nors grąžintas, Švedijai vis tiek svarbu pasitikrinti visas savo kolekcijas. O tada ištarti: „Mes peržvelgėme savo istoriją ir pripažįstame, kad turime paveikslų, kurie yra tarsi praeities vaiduokliai. Nežinome, kam jie priklauso, tačiau juos turime ir esame pasirengę grąžinti, kai tik galėsime.“

Stiuartas Aizenštatas– Amerikos advokatas ir buvęs ambasadorius. Dirbo Klintono administracijos sekretoriumi ir buvo vienas 1998 m. Vašingtono konferencijos iniciatorių.

Marija Altman– Gustavo Klimto mūzos Adelės Bloch-Bauer dukterėčia, ilgai kovojo su Austrija dėl šeimai priklausančių Klimto paveikslų.

Adelė Bloch-Bauer– menininko Gustavo Klimto mecenatė ir mūza. Dailininko nutapytą žymųjį jos portretą vėliau pagrobė nacistai.

Martinas Bormanas– asmeninis Hitlerio sekretorius ir padėjėjas, karo pabaigoje vienas įtakingiausių Trečiojo reicho žmonių.

Ernstas Buchneris– vokiečių meno istorikas ir Bavarijos kolekcijų vadovas. Padėjo Hitleriui pavogti Gento altorių.

Veslis A. Fišeris– amerikiečių istorikas ir organizacijos „Claims Conference“ tyrimų vadovas. 1998 m. Vašingtono konferencijos vadovo pavaduotojas.

Hermanas Fosas– vokiečių meno istorikas; jis pakeitė Hansą Posę ir tapo Fiurerio muziejaus direktoriumi.

Varianas Frajus– amerikiečių žurnalistas, per karą vadovavo gelbėjimo operacijai, padėjusiai Europos menininkams ir intelektualams patekti į JAV.

Vilhelmas Frikas– vokiečių politikas, nacistas ir vidaus reikalų ministras 1933–1943 m.

Hermanas Gysleris– vokiečių architektas, drauge su Albertu Špėru suprojektavo daugelį nacistinės Vokietijos pastatų.

Čarlzas A. Goldšteinas– amerikiečių advokatas, vadovaujantis organizacijai „Commission for Art Recovery“.

Žakas Goudstikeris– olandų meno kolekcininkas, apiplėštas Hermano Geringo ir verslininko Aloizo Mydlo.

Karlas Haberštokas– pagrindinis nacistinės Vokietijos meno prekeivis, pardavinėjo kūrinius ir Adolfo Hitlerio kolekcijai.

Valteris Hoferis– vokiečių meno prekeivis, Hermano Geringo agentas.