Anders Rydell - Plėšikai - kaip nacistai grobė Europos brangenybes

Šiuo pavyzdžiu pasekė ir daugiau muziejų. Tokius pat ieškinius padavė Salomono R. Gugenheimo ir Bostono vaizduojamojo meno muziejus. Šis būdas suteikia muziejams palankią derybų poziciją, nes palikuonys rizikuoja išleisti daug pinigų teisinėje byloje, kurią galiausiai gali pralaimėti net sugebėję įrodyti, kad kūriniai prarasti dėl nacistų vykdyto persekiojimo.

Šios bylos išryškino silpnąją Vašingtono principų vietą. Jie viso labo yra tai, kas JAV vadinama soft law – moraliniais įpareigojimais, nedaug lemiančiais griežtoje Amerikos teisės sistemoje.

Taip pat egzistuoja panaši problematika kaip ir Europoje, kur restitucijos klausimai nevienodai sprendžiami skirtingose šalyse. JAV restitucijos dalykai kitaip sprendžiami įvairiose valstijose. Buvo aptariama galimybė paversti Vašingtono principus įpareigojančiu federaliniu įstatymu – per nacistų valdymo laikotarpį pagrobto meno restitucijos aktu ( Nazi-Era Art Restitution Act ).

Vis dėlto keisti nuosavybės teisę JAV yra politiškai labai opus klausimas. Vienas Vašingtono konferencijos iniciatorių Stiuartas Aizenštatas argumentavo, kad Amerikos teismai yra „prastai pritaikyti“ meno kūrinių restitucijos klausimams, todėl tam reikėtų sukurti federalinę komisiją.

Amerikiečių advokatas Reimondas Daudas (Raymond Dowd) žengė dar toliau ir straipsnyje „Nacių pagrobtas menas ir kokainas: kai muziejų direktoriai tai ima, kvieskite policiją“ ( Nazi Looted Art and Cocaine: When Museum Directors Take it, Call the Cops ) pasiūlė pagrobto meno nuosavybę prilyginti narkotikų laikymui. Daudas griežtai puola muziejus, kurie griebiasi teisinių ir techninių priemonių tokiems kūriniams išsaugoti.

Lyginant su Europos patirtimi, į akis krinta vienas svarbus skirtumas: dauguma amerikiečių muziejų yra privatūs. Dėl šios priežasties grąžinimo atvejais nebuvo griebtasi politinių sprendimų ir diplomatijos, o tai dažnai nutinka Europoje. Taikoma tik privačios nuosavybės teisė. Vašingtono principai veikė susigrąžinant meno kūrinius iš valstybės įstaigų, tačiau privačių savininkų ir institucijų yra dažniausiai ignoruojami. Amerikiečių teismai daug sėkmingiau spaudė Europos institucijas nei JAV.

Vis dėlto Reimondas Daudas argumentavo, kad amerikiečių muziejai yra šiek tiek finansuojami ir mokesčių mokėtojų pinigais, nes kūrinių arba pinigų muziejams aukojantys asmenys gauna mokesčių lengvatų.

Čarlzas A. Goldšteinas irgi sutinka, kad amerikiečių muziejai yra skolingi, tiesa, istoriniu pagrindu: „Iki Antrojo pasaulinio karo Amerikos muziejai nebuvo pasaulinio lygio, kaip Šveicarijos bankai prieš karą neturėjo tokios tarptautinės svarbos. Amerikiečiai nevogė meno, tačiau pasinaudojo galimybe praturtinti kolekcijas. Vargu ar jie pirko meno kūrinius norėdami padėti žydams. Veikiau jau gelbėdami meną. Jei būtų norėję padėti žydams, po karo galėjo atiduoti kūrinius šeimoms. Gugenheim pigiai įsigijo meną iš smarkiai spaudžiamų žydų, o „MoMa“ – iš liūdnai pagarsėjusių „Fischer“ aukcionų Šveicarijoje.

Per Teodoro Fišerio galeriją ir aukcionus Šveicarijoje nacistai pardavinėjo išsigimusį meną, o gautas pelnas plaukė tiesiai į NSDAP kasą. „MoMa“ pirko meną ir iš amerikiečių meno prekeivių, gavusių kūrinius tiesiai iš nacistų. Šios „tarpinės rankos“ buvo būdas išplauti meną ir išvežti į tarptautinę rinką. Po karo amerikiečių muziejai pirko iš Europos daug meno kūrinių neanalizuodami jų praeities.“

Tai, kad Vašingtono principai neveikė JAV, atsiliepė restitucijos klausimui Europoje. Moralinis JAV autoritetas sumenko.

„Vašingtono principais siekta neleisti šioms byloms atsidurti teisme. Europoje jie veikė geriau todėl, kad ten buvo galimi politiniai sprendimai. „Claims Conference“ visai netrokšta, kad advokatai krautųsi turtus iš meno kūrinių restitucijos. Mes teikiame pirmenybę procesui, kuris leistų kelti grąžinimo reikalavimus ir tiems, kas neturi pinigų advokatams“, – kalba Veslis A. Fišeris.

Amerikos teisės sistemos įtaka restitucijos klausimams turi du aspektus. Amerikiečių teismai, dažniau grėsmė juose atsidurti padėjo tikriesiems savininkams atgauti kūrinius, kurie kitu atveju greičiausiai nebūtų grąžinti. Galutinis sprendimas retai kada priimamas teismo – šalys dažniausiai susitaria pačios.

Drauge tai sustiprino įvaizdį, kad JAV puoselėja „juridinį imperializmą“. Tokia nuomonė itin gyvybinga Rusijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje, taip pat Vokietijoje.

Pirmiausia kliuvo „advokatams“. Angliškai kalbančiose šalyse retsykiais kildavo kritikos bangų aptariant restitucijos procesą ir paveikslą „Berlyno gatvės scena“.

Pardavus Bloch-Bauerių kolekcijos Klimto paveikslus 2006 m. „New York Times“ meno kritikas Maiklas Kimelmanas (Michael Kimmelman) užsipuolė palikuonis dėl „pasipinigavimo“. Kimelmano nuomone, Marija Altman, užuot pardavusi kūrinius „Christie’s“ aukcione, turėjo vieną ar kelis paveikslus padovanoti muziejui arba mažesne nei rinkos kaina parduoti kuriai nors įstaigai.

„The Wall Street Journals“ meno skyriaus redaktorius Erikas Gibsonas (Eric Gibson) atsakė Kimelmanui, kad Marija Altman po dešimtmetį trukusių teisinių procesų neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik parduoti paveikslus. Meno kritikas Taileris Grinas (Tyler Green) įžvelgė, kad būtų absurdiška ko nors reikalauti iš šeimos, kurią iš pradžių apiplėšė nacistai, o paskui nuosavybę dar 60 metų laikė šalis, neigusi savo dalyvavimą nusikaltime.

Įspūdingas 300 milijonų dolerių atnešęs Klimto paveikslų pardavimas 2006 m. paruošė dirvą dviem labai plačiai aptarinėtiems straipsniams: „The Art Newspaper“ publikuotam Džordžinos Adam „Nacių dovanų medžiotojai“ ( The Nazi Bounty Hunters ) ir „The Wall Street Journal“ išspausdintam Kelės Krau „Dovanų medžiotojai“ ( The Bounty Hunters ). Abu straipsniai plėtoti gana panašiai – teigta, kad nacistų menas tapo naujuoju tabaku, aukso kasyklomis advokatų kontoroms, kurios bylose prieš tabako pramonę taip pat susikrovė didžiulius turtus. Meno kūrinių restitucija tapo daugiamilijonine pramone, geriančia muziejų kraują. Investicinės bendrovės buvo suinteresuotos investuoti į kūrinių kilmės tyrimus ir teisinius ginčus, o vis daugiau jaunų advokatų paskubomis stengėsi patekti į šią sritį.

Kai kurie advokatai iš restitucijos gerai uždirbo, tačiau vargu ar galima kalbėti apie „klestinčią pramonę“. Vėliau abu straipsniai vertinti kaip itin spekuliatyvūs, remiantys savo tezes pirmiausia iš Klimto paveikslo uždirbtomis sensacingomis sumomis. Tuo požiūriu negalėjo lygintis nė vienas aukcionas.

Kritikuojant restitucijos procesą muziejai dažnai vaizduojami kaip silpnoji šalis, juos apgaudinėjančių godžių advokatų ir palikuonių auka. Keista, kad stipriąja šalimi rodomos persekiotos ir apiplėštos šeimos, kurių vienintelė galimybė pasiekti teisybę yra paremta vos kelioms valstybėms rūpimais neįpareigojančiais moraliniais principais. Be to, tokia nuomonė klaidinga ir todėl, kad dažniausiai teisinius procesus išprovokuoja muziejai ir institucijos. Tai jie daro ignoruodami arba tiesiog veikdami prieš šeimas, norinčias užmegzti dialogą. Pavyzdžių, kai muziejai patys ima tirti savo kūrinių kilmę ir inicijuoja restituciją, yra itin reta, nors tai turėtų būti pagrindinis principas.

Kritikos sulaukė ir restitucija apskritai. 2008 m. įsiplieskė debatai, kai gerbiamas britų meno istorikas ir muziejininkas Normanas Rozentalis (Norman Rosenthal), nuo nacistų bėgusių žydų vaikas, „The Art Newspaper“ publikuotame straipsnyje rašė: „Jei nacistai pavogė kažkieno meno kūrinius ar kitą nuosavybę, nukentėjusiųjų anūkai ar kiti tolimi giminaičiai XXI a. pradžioje nebeturi neginčijamos teisės į tą nuosavybę. Jei vertingi daiktai pateko į viešąją sritį tegul ir dėl siaubingų istorinių aplinkybių, vadinasi, tebūnie kaip yra.“ Rozentalis teigė, kad nacistų nusikaltimų negalima „nuplauti šedevrų restitucija iš muziejų“.