Пол Сассман - Pražuvusi Kambizo kariauna

Iš anglų kalbos vertė

Kęstutis Šidiškis

Turinys

Prologas

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

Mamytei ir tėčiui —

už paramą ir kantrybę,

ir nuostabiajai Alicky

už tai, kad iškentė mane

PROLOGAS Vakarų dykuma, 523 m. pr. Kr.

Musė nedavė graikui ramybės nuo pat ryto. Tarsi būtų negana kaip iš krosnies tvoskiančio dykumos karščio, priverstinių žygių ir sužiedėjusios duonos — prisidėjo dar vienas kankinimas. Keikdamas dievus jis trenkė plaštaka sau per skruostą, ištaškydamas prakaito lašelius, bet į vabzdį nepataikė.

— Prakeiktos musės! — Nusispjovė.

— Nekreipk į jas dėmesio, — patarė bendražygis.

— Negaliu. Iš proto varo! Jei būčiau kvailesnis, manyčiau, kad jas užsiundė priešas.

Bendražygis gūžtelėjo pečiais.

— Gal ir užsiundė. Sako, kad amonitai turi nepaprastų galių. Girdėjau, moka pasiversti laukiniais žvėrimis. Šakalais, liūtais, dar kažkuo.

— Tegul pasiverčia kuo tik nori, — niurzgė graikas. — Kai paklius į mano rankas, priversiu juos sumokėti už šitą prakeiktą žygį. Mes čia jau keturios savaitės! Keturios savaitės!

Jis nusimetė nuo peties odinę gertuvę ir raukydamasis ėmė gerti sukaitusį, riebaluotą vandenį. Būtų kažin ką atidavęs už ąsotį vėsaus, gardaus Naksoso šaltinių vandens; vandens, kuris nedvokia tarsi jame būtų išsimaudžiusios penkiasdešimt raupsuotų kekšių!

— Mesiu samdinio gyvenimą, — niurnėjo jis. — Šis žygis paskutinis.

— Visada taip kalbi.

— Dabar taip ir padarysiu. Grįšiu į Naksosą, vesiu, nusipirksiu žemės sklypą. Alyvmedžiai... Žinai, iš jų galima pragyventi.

— Niekada nebūsi namisėda.

— Būsiu. — atsakė graikas, vėl bergždžiai pabandęs pritvoti musę. — Žinok — būsiu. Šį kartą viskas bus kitaip.

Šį kaną viskas ir buvo kitaip. Dvidešimt metų jis kariavo svetimuose karuose. Per ilgai, ir jis tai žinojo. Dar vieno tokio žygio neištvers. Be to, vėl ėmė mausti įsisenėjusią žaizdą, ten, kur kadaise buvo įsmigusi strėlė. Dabar skydą jis vos bepakeldavo iki krūtinės. Geriau augins alyvmedžius gimtojoje saloje.

— Beje, kas tie amonitai? — paklausė graikas vėl gurkštelėdamas vandens.

— Kad nė nežinau, — atsakė bendražygis. — Pasistatė kažkokią šventyklą, kurią Kambizas nori nugriauti. Matyt, ten yra orakulas. Tai viskas, ką girdėjau.

Graikas suniurnėjo, bet daugiau neklausinėjo. Tiesą sakant, jam nelabai rūpėjo, prieš ką kariauja. Libiečiai, egiptiečiai, karai, žydai, net jo gentainiai graikai — jam vis vien. Eini, žudai tuos, kuriuos turi žudyti, paskui kitas karas, kartais prieš tuos, kurie neseniai tau sumokėjo. Šiandien jo šeimininkas — persų karalius Kambizas. Tik prieš kelis mėnesius jis kovėsi prieš tą patį Kambizą egiptiečių kariuomenėje. Toks jo darbas.

Vėl nugėrė gurkšnį vandens ir mintimis grįžo į Tėbus, paskutinę dieną prieš prasidedant žygiui per dykumą. Jis ir jo draugas, Fedas iš Makedonijos, prisipylė į odinius maišus alaus ir persikėlė per Iteru — didžiąją upę — į slėnį, vadinamą Mirusiųjų Vartais. Sakoma, kad ten palaidota daug didžiųjų karalių. Popietę praleido gerdami ir tyrinėdami apylinkes. Aptiko siaurą urvą didelių griuvėsių papėdėje, ir abu išdrįso įšliaužti vidun. Viduje sienos ir lubos buvo išpieštos paveikslais, ir graikas, išsiėmęs peilį, pradėjo minkštame kalkakmenyje raižyti savo vardą: ΔΥΜΜΑΧΟΣ Ο ΜΕΝΕΝΔΟΥ ΝΑΞΙΟΣ ΤΑΥΤΑ ΤΑ ΞΑΥΜΑΕΤΑ ΕΙΔΟΝ. ΑΥΡΙΟΝ ΤΟΙΣ ΤΗΙ ΑΜΜΟΝΙΔΙ ΕΔΠΑΙ ΕΝΟΙΚΟΥΣΙΝ ΕΠΙΣΤΡΑΤΕΥΣΩ, ΕΙΓΑΠ. „Aš, Dimachas. Menendeso iš Naksoso sūnus, mačiau šiuos stebuklus. Rytoj išžygiuojame prieš amonitus. Tegul...“

Dar jam nespėjus baigti vargšas senas Fedas keliu primynė skorpioną ir klykdamas išmovė iš urvo kaip pabaidytas katinas. Ot buvo juoko!

Bet juoktis reikėjo ne iš Fedo, o iš savęs, nes Fedo koja ištino kaip rąstas ir kitą dieną jis negalėjo išžygiuoti su kariuomene, šitaip išvengdamas keturių kankinančių savaičių dykumoje. Vargšas senasis Fedas? Greičiau — Fedas laimės kūdikis! Graikas tyliai nusijuokė.

— Dimachai! Ei, Dimachai!

Iš susimąstymo į gyvenimą jį sugrąžino bendražygio balsas.

— Kas atsitiko?

— Žiūrėk, kvaily! Ten, priekyje!

Graikas pakėlė galvą ir įsižiūrėjo tolyn, kur žygiavo voros karių. Jie žengė plačiu slėniu tarp milžiniškų kopų, o už jų, virpanti negailestingai plieskiančios vidurdienio saulės spinduliuose, stūksojo milžiniška piramidės formos uola, tokiais lygiais kraštais, tarsi būtų iškirsta žmogaus rankų. Vieniša uola, tyliai stūksanti beveidėje plynumoje, dvelkė paslaptinga grėsme, ir graikas nejučia kilstelėjo ranką, pirštais čiuopdamas ant kaklo kabantį Izidės amuletą ir murmėdamas maldą, saugančią nuo piktųjų dvasių.

Jie žygiavo dar pusvalandį, kol buvo paskelbtas pietų postovis, ir tuo metu pulkas, kuriame buvo graikas, atsidūrė beveik prie pat uolos. Graikas svirduliuodamas nuėjo prie jos ir sudribo menkame šešėlyje.

— Ar dar toli? — dejavo jis. — O, Dzeusai, ar dar toli?

Pasirodė berniukai su duona ir figomis, ir kariai ėmė užsigerdami valgyti. Paskui keli ėmė raižyti savo vardus uoloje. Bet graikas atsilošė ir užsimerkė, apsidžiaugęs ūmai pakilusiu vėjeliu. Staiga jam sukuteno skruostą, kai ant jo nutūpė musė. Neabejojo, kad ta pati, kuri kamavo jį visą rytą. Šį kartą jis nepliekė į ją be atodairos, bet leido ropoti veidu, lūpomis ir akių vokais. Ji pakilo ir vėl nutūpė, bandydama jo kantrybę. Graikas nejudėjo, ir musė, praradusi budrumą, pagaliau įsitaisė ant kaktos. Graikas pakėlė ranką, akimirką palaikė ją šešių colių atstu nuo kaktos, paskui iš visų jėgų trenkė į smilkinį.

— Gavai, rupūže! — sušuko jis žiūrėdamas į ant delno sutraiškytą musės lavoną. — Pagaliau! — Bet triumfavo neilgai. Nes tą akimirką ausis pasiekė tylus klegesys, atsklidęs nuo kolonos galo.

— Kas tai? — paklausė stodamasis ir stverdamasis kardo rankenos. — Puolimas?

— Nežinau. — atsakė greta stovintis karys. — Ten kažkas dedasi.

Klegėjimas ėjo garsyn. Pro šalį prabėgo keturi kupranugariai siūbuodami kupromis, drabstydami putotas seiles. Girdėjosi šūkavimai, prislopinti klyksmai. Vėjas stiprėjo. Gairindamas veidą, kedendamas plaukus.

Graikas prisidengė akis ir pažiūrėjo į slėnį pietų pusėje. Už kariuomenės kilo kažkokia juoda siena. Raitininkai puola, pamanė jis. Paskui į veidą smogė pašėlęs vėjo gūsis, ir jis aiškiai išgirdo žodžius, kurie iki šiol tebuvo prislopintas murmesys.

— O, Izide, — sumurmėjo.

— Kas? — paklausė draugas.

Graikas atsisuko. Akys buvo pilnos baimės.

— Smėlio audra.

Niekas nekalbėjo ir nejudėjo. Visi buvo girdėję apie Vakarų dykumoje kylančias smėlio audras, apie tai, kad jos atsiranda iš nieko ir praryja viską savo kelyje. Buvo kalbama, kad taip pražuvo ištisi miestai ir net civilizacijos.

„Kai pakliūni į smėlio audrą, lieka viena išeitis“ — kadaise sakė vedlys libietis. „Kokia?“ „Mirti“, — atsakęs tas.

— Gelbėkit! — kažkas sudejavo. — Teapsaugo mus dievai!