Jill Shalvis - Prašom netrukdyti

Los Andželas

Emoje Haris keistai derėjo klestinti Holivudo verslininkė ir basakojė mergaičiukė iš Ohajo ūkio. Aplinkinius tai stebino, tačiau pačiai Emai atrodė tobulas derinys. Bent jau iki šios akimirkos. Šiandien ji – dvidešimt septynerių metų televizijos prodiuserė, mėginanti už uodegos sučiupti sprunkančią laimės paukštę. Jei tik susimaus, gali atsisveikinti su darbu, karjera, nes jos tiesiog nebeliks – išnyks, ištirps, pražus greičiau nei spės suskaičiuoti iki trijų. Vis dėlto ji per daug užsispyrusi, kad pasiduotų. Tiesa, visi aplinkui, įskaitant net jos padėjėjus, galėjo kirsti lažybų, jog sėkmė nuo jos nusisuko. Tačiau ji nė už ką nepasiduos. Juk užaugo Ohajo platybėse, klestinčiame šeimos ūkyje, kurį paliko dėl mokslų ir darbo televizijoje. Jos tėvų dar neapleido siaubas – jie tebemano, kad tvirtų moralinių nuostatų besilaikančiai merginai neįmanoma išgyventi Holivude. Bet Ema buvo pasiryžusi bet kam, kad įrodytų, jog jie klysta.

Ji tiesiog dievino savo darbą.

Pokalbio ją išsikvietė viršininkas ir tai priminė, kad vien atsidavimo nepakanka. Tik jau ne Holivude.

Giliai įkvėpusi Ema sunkia širdimi priartėjo prie jo durų. Tiksliais judesiais pasitaisė sijoną ir, kiek padvejojusi, nusprendė, jog šukuosenos neverta net liesti. Tada susikaupė ir drąsiai pasibeldė.

– Užeikite.

Ema atvėrė duris. Natanas Benetas sėdėjo dideliame odiniame krėsle, priešais didžiulį darbo stalą. Vyras susiraukė. Ema surakino lūpas šypsena.

– Kvietėte?

– Emelina Haris. Sėskis.

Puikumėlis. Jis kreipėsi visu vardu. Pirmas blogas ženklas. Ji įsitaisė ten, kur parodė šefas – ant daug mažesnės, ne tokios patogios kėdės. Regis, svarbiausia jos paskirtis šiame kabinete buvo priversti ant jos sėdinčius jaustis apgailėtinai. Tačiau ji nepasiduos. Ausyse suskambo motinos žodžiai.

– Ema, – pasakytų ji, įrėmusi rankas į klubus. – Niekas negali priversti tavęs jaustis apgailėtinai, jei pati to nenori.

Tai buvo Eleonoros Ruzvelt žodžiai ir Ema jais nuoširdžiai tikėjo. Ji pakankamai kieta šiam miestui.

Natanas ilgai stebėjo ją tylomis, tarsi sverdamas kiekvieną žodį.

– Ar žinai, kodėl šiandien tave pasikviečiau?

Tam, kad atleistų. Nebent jai pavyktų per kelias sekundes jį atkalbėti. Ema neabejojo, kad jai pavyks.

– Nutuokiu.

Natanas linktelėjo. Atrodė labai sutrikęs ir nelaimingas. Ema pasijuto taip, tarsi sėdėtų mokyklos direktoriaus kabinete, tačiau šis pokalbis galėjo sukelti daug rimtesnių bėdų nei nušalinimas nuo pamokų. Jai gali tekti atsisveikinti su čekių knygele. Jei jau lemta skęsti, padarys tai aukštai iškelta galva ir neprarasdama nė lašelio pasitikėjimo savimi.

Natanas nerimastingai barbeno pirštais.

– Emelina, nusamdėme tave užmerkdami akis į patirties trūkumą. Buvome tikri, kad esi it pasirengęs sužydėti dailus pumpuras.

– Sere…

– Manėme, kad nuversi kalnus mūsų kompanijoje.

– Sakyčiau, jog kaip tik to ir ėmiausi, – ji dar sykį pamėgino nusišypsoti.

Natanas rūpestingai tvarkė ir taip idealiai sudėliotus rašiklius ant stalo.

– Emelina, gal paaiškintum, kas nutiko pastariesiems trims tavo projektams?

– Na, aš…

– Ir kodėl visi trys patyrė nesėkmę?

Jos šypsena ėmė blankti. Be abejo, ji galėtų viską paaiškinti. Tačiau turėtų įskaudinti kitus žmones. Pirmą kartą atvykusi į miestą ji nežinojo pagrindinės taisyklės, tiksliau to, kad čia nėra jokių taisyklių. Dabar prieš akis iškilo uždavinys – viską pakreipti kuo palankiau sau ir kartu nesusikompromituoti.

– Neabejoju, kad visi anksčiau ar vėliau susiduria su įvairiomis kliūtimis. Jei žiūrėtume bendrą vaizdą, tai trys nesėkmės…

– Ema, visi trys projektai buvo tavo . Kol kas tu pralaimi 3:0.

Jie abu žinojo, kad Ema be galo darbšti. Bėda kita – ji niekada nesigriebtų melo, neimtų kenkti kitiems, kad pasiektų savo tikslo. Nepakęstų savęs tokios. Dėl šios priežasties ir žlugo visi trys jos projektai.

– Žinau, kad mano padėtis nepavydėtina, Natanai. Bet aš tikrai galiu su tuo susidoroti. Tik duokite man dar vieną šansą. Jei galėčiau pati viskam vadovauti nuo pat pradžių…

Purtydamas galvą vyriškis atsilošė krėsle. Jo plaukai buvo juodut juodutėliai, sušukuoti visai kaip Donaldo Trampo. Veidas vis dar įdegęs po atostogų Bahamose, o ausyse žėrėjo deimantiniai auskarai, už kuriuos Ema būtų paklojusi mažiausiai paskutiniųjų penkerių metų atlyginimą.

– Turėjai galimybių, net tris, – pareiškė jis tvirtu kaip plienas balsu.

Tai jau tikrai. Pirmiausia buvo realybės šou, kuriame dalyvavo du nepaprastai mieli broliai išradėjai, kurių intelekto koeficientas sunkiai įsivaizduojamas. Tajus ir Todas – labai mieli, bet jiems vargiai sekėsi sudurti galą su galu, tad Ema užsibrėžė tikslą pranešti apie juos pasauliui. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad pasaulis apie Tajų ir Todą jau žino. Broliai pamiršo užsiminti apie bėdas dėl patentų. Tad vos tik eteryje pasirodė pirmasis epizodas, Natanas ir visa kompanija buvo paduoti į teismą.

Antras projektas turėjo įrodyti, kad pirmojo nesėkmė – tik nelemtas atsitiktinumas. Tačiau nuo pirmųjų kvapą gniaužiančių nuotykių šou akimirkų personalas kibo vienas kitam į gerkles. Niekas Emai neleido rinktis darbuotojų, tad ji neturėjo galios jų suvaldyti. Ką jau kalbėti apie tai, kad nė vienas jų nesugebėjo orientuotis pagal žemėlapį ir pasiklydo projektui net neprasidėjus.

Paskutinis Emos mėginimas – pokalbių laida, kurioje visai neatsitiktinai dalyvavo Natano žmonos dukterėčia. Labai miela, linksma, šmaikšti moterėlė, besiskinanti kelią humoro pasaulyje. Moteris išgyveno ne patį sėkmingiausią gyvenimo etapą, kurį vainikavo autoavarija. Nelaimei, po jos atsirado priklausomybė vaistams. Ši paslaptis galėjo ją sunaikinti. Kai Ema tai sužinojo, moteris raudojo, grąžė rankas ir maldavo niekam neprasitarti nė žodeliu. Be jokios abejonės, Ema tylėjo. Ir tai jai brangiai atsiėjo – linksmuolė susimovė tiesioginio eterio metu. Ema suprato vieną dalyką, jog daugiau niekada nebenorės dirbti su viršininko artimaisiais.

Šios trys nesėkmės tarsi grandinė smaugė kaklą. Ema buvo tikra tuo, kad jas lėmė ne profesionalumo stoka, bet tai, jog niekas jai neleido rinktis personalo ir dalyvių.

– Natanai, aš tikrai galiu parengti puikų projektą. Tik suteikite galimybę.

– Emelina…

– Tikrą galimybę. – Ji atsistojo, rankomis įsirėmė į stalą ir palinko į priekį, iš visos širdies trokšdama, kad jis patikėtų, kaip nuoširdžiai ji to geidžia. – Jei tik galėčiau pasirinkti komandą ir svečią…

– Šioje srityje tu neturi patirties.

Tiesa. Prieš koledžą ji vairavo traktorių, krovė šieną ir graužė knygas apie ūkininkavimą. Baigusi koledžą ir gavusi televizijos vadybos diplomą, suprato, jog laikas palikti Ohajaus laukus. Troško būtent šito darbo.

– Pats ką tik minėjote, kad kažką manyje įžvelgėte. Tad labai prašau leisti man dar sykelį pamėginti.

Natanas pirštuose sukinėjo rašiklį, o užsitęsusi tyla spirgino Emą kaip žuvį ant karštos keptuvės. Galiausiai pasigirdo ilgas sunkus atodūsis.

– Žinau, kad gailėsiuosi, bet… tebūnie.

– Taip? – negalėdama patikėti savo ausimis Ema ėmė juoktis. – Tikrai?

Vyras atrodė baisiai nelaimingas, tačiau linktelėjo galvą.

– Dievulėliau, ačiū ačiū ačiū! – sukliko ji ir apskriejusi stalą čiupo viršininką glėbin. Priblokštas Natanas paplekšnojo jai per nugarą.