Jill Shalvis - Prašom netrukdyti

– Jau gana.

– Atleiskite, – ji žaibiškai patraukė rankas ir žengė žingsnį atgal. – Jūs to tikrai nesigailėsite, nė akimirką.

– Tik pažadėk, kad šį kartą viskas pavyks, – tarsi prašydamas priesaikos pareiškė šefas. – Ema, jei vėl viską sugadinsi, visiems laikams būsi išstumta iš šio verslo.

– Pažadu, viskas bus gerai, – ji giliai įkvėpė, kad vėl nepultų jo glėbesčiuoti.

– Nagi, papasakok, koks tai bus projektas?

Jos vaizduotėje ėmė dėliotis mintys apie pokalbių laidą, o gal šmaikščią situacijų komediją. Taip, kas nors tokio tobulo, kas sudomintų ir prajuokintų kiekvieną žiūrovą…

– Mums reikia kulinarinės laidos.

Ema spoksojo it iš vandens išmesta žuvis.

– Kulinarinės laidos?

– Tokios, kurioje dalyvautų koks energingas virtuvės šefas, gebantis prikaustyti dėmesį. Na, supranti, žongliruoti peiliais, mėtyti produktus – kaip tie virėjai japonų restoranuose. Tik mes nesiorientuosime į jokią konkrečią virtuvę. Tegul gamina viską – nuo sumuštinių iki tartare.

Tartare? Ji nė nenutuokia, kas tai.

– Kulinarinis šou, – pakartojo balsu Ema, o mintys skriejo strimgalviais. Bėda ta, kad virtuvės subtilybes ji išmanė neką geriau nei lėktuvo aerodinamines savybes.

– Kulinarinės laidos dabar be galo populiarios.

Apie kokią kulinariją galima kalbėti, jei Ema vargais negalais sugeba tik užkaisti vandenį.

– Pirmiausia pradėk nuo virėjo. Jis bus raktas į sėkmę. Tiesą sakant, turiu kai ką nužiūrėjęs…

– Juk sakėte, kad pati galėsiu rinktis…

– Aptarnaujantįjį personalą.

Ema prisivertė nusišypsoti ir paklusniai linktelėjo, vildamasi, kad šefas nepastebės ją užvaldžiusios panikos. Kulinarinis šou…

– Vyliausi, jog leisite man pasirinkti visus projekto dalyvius.

– Aš ir leisiu. Tik nuvažiuok ir pasižiūrėk į tą virtuvės šefą, kurį turiu galvoje. Jis spinduliuote spinduliuoja nepaprastą energiją. Be vargo patraukia auditoriją, o moterys galėtų prisiekti, kad jis seksualus kaip pats šėtonas.

– Ir kas jis toks?

– Šefas Džekobas Hilas. Šiuo metu dirba Amuse Bouche [ Amuse bouche (pranc.) – pažodžiui pralinksmink burnelę . Tai – vienas kąsnelis ko nors, kas sudomins, sužadins apetitą, nuteiks toliau ragauti (čia ir toliau – vert. pastabos).] pasaulinio lygio restorane, įsikūrusiame tokio pat lygio Niujorko viešbutyje Tyla .

– Turite galvoje tą naująjį viešbutį, skirtą…

– Seksui? Taip, būtent šį. Važiuok ten kuo greičiau.

Natanas nutilo ir pažvelgė į ją.

– Beje, dar kai kas.

Emai vis dar svaigo galva nuo minties, kad jos neatleido, tačiau teks kurti kulinarinę laidą ir vykti į viešbutį, skirtą tenkinti kūniškus malonumus ir aistringiems nuotykiams.

– Ema, žinau, kokia tu gabi. Dėl to taip ir elgiuosi. Tačiau paklausyk, privalai…

– Ką?

Jis sunkiai atsiduso.

– Nebebūti tokia minkštaširdė. Būk tvirta.

– Aš gana tvirta.

– Ne visai. Aš tau padėsiu, jei tik išmoksi prisitaikyti prie mūsų darbo stiliaus.

– Kalbate apie apgaulę ir melą?

Natanas pirmą kartą nusišypsojo.

– Būtent. O jei tas virėjas nesutiks dalyvauti laidoje? Nusamdyk žmogų, kuris savo lėkštėje atrastų plauką. Amuse Bouche virėjo karjerai būtų galas. O tuomet jis su malonumu sutiktų dalyvauti televizijos šou.

Ema vėpsojo į jį.

– Būtų niekinga.

– Toks jau tas gyvenimas.

– Niekada taip nepasielgčiau.

– Taigi, – jo šypsenos kaip nebuvę. – Galima nuspėti, kas laukia ketvirtąjį kartą.

– Šį sykį aš tikrai neprašausiu.

Šefas neatrodė įtikintas, tačiau nieko nepasakė.

– Turi mėnesį parengti laidai. Sėkmės!

Ema nužingsniavo link durų, o kai Natanas jas atidarė, pasijuto šiek tiek sutrikusi, truputį sukrėsta, dar kiek susijaudinusi ir pajuto kylant šleikštulį. Jai neabejotinai prireiks sėkmės.

Niujorkas

Po trijų dienų Ema stovėjo prašmatniame Tylos viešbučio vestibiulyje iš nuostabos netekusi amo. Kojos nedrąsiai žengė storu kilimu: užmerkęs akis būtum pamanęs, kad eini debesimis. Kvapą gniaužiantys prabangūs baldai ir jiems nenusileidžiantys meno kūriniai ant sienų klykte klykė apie čionykštę prabangą. Viešbučio interneto svetainėje buvo parašyta, jog jis skirtas jauniems, turtingiems ir nestokojantiems drąsos. Čia svečių laukė aštuoniasdešimt kambarių, alsuojančių aistra, flirtu, pasilinksminimais ir jauduliu. Svečiams pageidaujant, buvo galima užsisakyti ir dizainerių įrengtus liukso kambarius su asmeniniu liokajumi, apsilankyti bare Erotika , prašmatniame sveikatingumo centre ar ant stogo įsikūrusiame baseine… Jei ir to negana, viešbučio lankytojai galėjo pasinaudoti kiekviename kambaryje esančiomis vaizdo kameromis ar daugybe erotinių žaisliukų . Apačioje, rūsyje, buvo kambarys, kuriame poros galėjo pildyti visas savo fantazijas.

Iš to, ką pavyko sužinoti Emai, čia galėjai išbandyti, gauti, pamatyti ar išgirsti viską. Absoliučiai viską. Jai sunku būtų buvę įsivaizduoti net pusė to, kas čia buvo prieinama kiekvienam svečiui. Tiesa, ją į šią vietą atvijo darbas. Sklido kalbos, kad šefas Džekobas Hilas – tikras šių laikų virtuvės dievas. Be to, beprotiškai, nuodėmingai seksualus. Dar žmonės kalbėjo, kad jo maisto skonis dieviškas, kad sykį paragavęs jo patiekalų visą likusį gyvenimą jausiesi tarsi pakliuvęs į spąstus. Sako, jog padavėjai turi saugoti virtuvės duris, gindama šefą nuo kas vakarą užplūstančios minios moterų.

Ema mėgino iššniukštinėti apie jį kuo daugiau, tačiau nelabai ką pavyko sužinoti. Tiesa, aptiko kelias įspūdingas rekomendacijas, bet keisčiausia, kad visos žinios apie Džekobą Hilą buvo ne senesnės nei penkerių metų. Tai galėjo reikšti kelis dalykus: arba šefas – visiškas naujokas, arba jo praeityje esama tokių dalykų, kurie netinkami reklamuoti. Tikra mįslė, o ne žmogus. Ema tik vylėsi, jog jis niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių ir susivilios pinigais arba šlove.

– Tu tik pažiūrėk, – aiktelėjo Liza, sena Emos draugė ir ką tik iškepta padėjėja. – Regis, į apdailą jie žiūri nepaprastai rimtai. Kiekviena detalė verta vietos nacionaliniame muziejuje.

– Neabejoju, jog vyrai kaip tik dėl to čia ir lankosi, – nuskambėjo Eriko, dar vieno artimo Emos draugo ir naujojo pavaduotojo, pastaba. Jis nenuleido akių nuo dailaus nuogos damos, išsitiesusios ant prabangios kušetės, paveikslo, o veide švytėjo pasitenkinimas. – Dėl kokybės.

Liza išraiškingai užvertė akis.

– Nepamiršk, mus čia domina tik restoranas.

– Taip, taip, aš, kaip virėjas, dievinu nuostabius restoranus, bet mes čia tam, kad išgelbėtume Emos kailį… oi!

Erikas net sulinko nuo Lizos niukso į šonkaulius.

– Kas yra? Juk tai tiesa.

Pasidygėjusi Liza papurtė galvą.

– Netiesa, o tu ne virėjas.

– Virėjas.

– Ne.

Ema sunkiai atsiduso. Šiedu turėjo neįtikėtiną talentą vesti vienas kitą iš kantrybės vien būdami šalia. Erikas vėl sutelkė dėmesį į atviras nuogybes.

– Tu kaip šuo, – sušvokštė Liza. – Visi vyrai – gyvuliai. – Au, au, – sulojo atsakydamas Erikas.

Jei jau Erikas šuo, tai puikiai atrodantis – aukštas, su kasdienėmis chaki spalvos kelnėmis, prasegtais marškinėliais, teniso bateliais ir saulės akiniais, užtupdytais ant šviesių plaukų. Akys – dangaus žydrumo. Vieno jo žvilgsnio ir plačios šypsenos pakaktų sustabdyti eismą. Be to, puikiai mokėjo gauti viską, ko tik užsigeisdavo.