Jill Shalvis - Prašom netrukdyti

Emai mirtinai reikėjo jų abiejų.

– Einu užsiregistruosiu, – paskelbė Liza. – Paprašysiu kambario kuo toliau nuo tavojo, – ji dūrė pirštu į Eriką.

– Neprieštarauju, – abejingai gūžtelėjo jis. – Ema, duodu tau paskutinę galimybę. Kam visas tas vargas? Imk mane virėju. Juk žinai, kad esu išties geras.

Tikra tiesa, Erikas buvo nuostabus šefas. Tačiau savamokslis, todėl niekas į jį rimtai nežiūrėjo.

– Erikai… – pradėjo Ema.

– Taip, taip. Einu patikrinsiu barą.

– Neprieštarauju, – mestelėjo Liza. Po akimirkos Ema vestibiulyje liko viena.

– Ką gi, – sumurmėjo sau po nosimi. – Regis, bus smagu.

Anksčiau jie visi trys išties smagiai leisdavo laiką. Dar tuomet, kai mokėsi koledže. Tais laikais jų gyvenimo variklis buvo linksmybės ir pramogos. Tai tęsėsi iki pat praėjusių metų, iki tos akimirkos, kai Erikas turėjo kvailumo prisipažinti Lizai ją mylįs, padovanojo žiedą su deimantu ir vedė ją. Tiesa, santuoka, grįsta linksmybėmis ir aistra, truko du pašėlusius, audringus mėnesius, kol juodu pirmą kartą rimtai susikivirčijo. Nei vienas, nei kitas nebuvo turėję rimtų santykių, grįstų tikra meile. Jų viduje kaip ugnikalnyje lava tebekunkuliavo galybė jausmų, todėl ir šiepė dantis vienas prieš kitą.

Ema mylėjo juos abu. Jeigu jie per savo aklumą nesupranta, kad tereikia vienam kitu pasitikėti, ji užrakins juos viename kambaryje ir nepaleis tol, kol visko neišsiaiškins. Bet gal kitą kartą. Erikas teisus. Ji privalo gelbėti savo kailį.

Ema žengė prie registratūros.

– Dvyliktas aukštas, kaip ir jūsų bičiulių. Jūsų kambarys – 1212. Pro langą atsiveria nuostabus vaizdas į miestą. Jei ko nors prireiktų, nesivaržydama skambinkite.

O kad viskas būtų taip paprasta. Tiesiog galėtum paskambinti ir užsisakyti šefą Džekobą Hilą…

Kreivai šyptelėjusi ji paėmė raktą ir pasivijo Lizą su Eriku prie liftų.

– Ši vieta nepakartojama. Gali užuosti ore sklandantį susijaudinimą, – sveikindamas ją Erikas kilstelėjo butelį alaus.

Liza triukšmingai įkvėpė ir gūžtelėjo.

– Ši vieta tokiems žmonėms, kurie nori užčiuopti pulsuojančio gyvenimo tvinksnius, nori pasijusti kosmopolitiški, paragauti egzotikos. Aš visa tai jaučiu.

– Nuo kada tapai toks kosmopolitiškas, pone Vienoje rankoje butelis alaus, kitoje – nuotolinio valdymo pultelis?

– Nuo tada, kai dvi damos Erotikoje mane ėmė ryte ryti akimis.

Lizos akys sužaibavo.

– Erotikoje?

– Bare. Kad būtum, mažute, mačiusi, – jis vylingai kilstelėjo antakį. – Reikėjo mane geriau saugoti, kai turėjai tam progą.

– Cha!

Erikas atrodė be galo savimi patenkintas.

– Keliu tostą už tai, kad įkalbėtume šefą dalyvauti televizijos laidoje, – jis dar sykį kilstelėjo butelį.

Liza linktelėjo.

– Už tai, kad Emai pasisektų.

– Pritariu, – Eriko akys siurbte įsisiurbė į ją ir žvilgsnis tapo švelnus, o šypsena – nuoširdi. Lizos šypsenos kaip nebūta.

– Kas nutiko? – pasidomėjo Erikas.

Liza tylomis papurtė galvą.

– Ar mūsų nuomonės ką tik… sutapo?

Erikas nusikvatojo.

– Abejoju.

– Ne, išties.

– Tai apsibrauk šią dieną kalendoriuje. Matyt, pragaras užšalo.

– Tu – tikras šmaikštuolis.

– Aš kalbu labai rimtai, – jis grėsmingai žengė link jos. – Kai buvome vedę, tu prieštaraudavai viskam, kad ir ką sakyčiau. Jei ištardavau: Mieloji, pažvelk, koks mėlynas dangus, tu tuojau pat pataisydavai, kad dangus žydras arba tamsiai mėlynas, tik jau ne šiaip mėlynas.

Šį kartą žingsnį žengė Liza ir palinko į jį visu kūnu:

– Aš taip nesielgiau.

Jųdviejų nosys kone lietėsi.

– Tiesa skaudina, ar ne, mieloji?

Abu sunkiai švokštė kaip kovai pasirengę boksininkai, o nuo jų sklido aiškiai juntamos bangos. Reikia pripažinti, kad ne vien pykčio.

– Bičiuliai, – pakvietė Ema.

– Žinai, kas tau yra? – nenuleisdama ugnį spjaudančio žvilgsnio paklausė Liza.

– Ne, bet esu tikras, jog tuojau išgirsiu.

– Bičiuliai! – dar sykį pamėgino įsiterpti Ema.

– Manaisi esąs tikra Dievo dovana bet kuriai moteriai, – nieko negirdėdama tęsė Liza. – Tiesiog koktu.

– Tuomet pasiliksiu šią dovaną sau, – kone džiugiu balsu atsakė Erikas.

– Būčiau dėkinga.

– Tikra beprotystė, kad mes čia atvykome kartu, – liejo apmaudą Liza.

– Ema, gal nebeieškok to šefo ir pasinaudok manimi? Juk girdėjai, esu tikra Dievo dovana. Tuomet galėtume visi iš čia nešdintis.

– Mes viską ištversime. Mielieji, jums pavyks. Labai prašau, – kone maldavo Ema.

Erikas sužiuro į Lizą, šioji nenuleido akių nuo jo. Abu sunkiai atsiduso ir linktelėjo. Ema su palengvėjimu atsiduso.

Jiems mirtinai reikėjo Džekobo Hilo ir ji ketino jį gauti. Tik savaip. Kol jie laukė lifto, Lizos žvilgsnį patraukė pasakiško grožio vyras, einantis per vestibiulį. Erikas nenuleido žvilgsnio nuo Lizos, o akys virto vos įžvelgiamais plyšeliais. Ema atsiduso ir pasilenkusi paglostė žvilgantį juodą katiną su skaisčiai rausvu pakabučiu. Šis su pasimėgavimo trynėsi aplink jos kojas, kol galiausiai atsivėrė lifto durys. Ema žengė vidun – čia tviskėjo prabanga kaip ir visame viešbutyje. Durys palengva ėmė vertis, o Liza su Eriku tebestovėjo kitoje jų pusėje spoksodami vienas į kitą. Ema spustelėjo dvylikto aukšto mygtuką. Durys švelniai užsidarė ir viduje įsivyravo palaiminga tyla. Giliai atsidususi ji atsirėmė į veidrodį ir užsimerkė. Jei iki saulėlydžio Liza su Eriku nenudobs vienas kito, ji su džiaugsmu padarys tai už juos. Ne, geriau užrakins juos viename kambaryje ir laikys uždarytus, kol jie viską išsiaiškins.

Ema susimąstė, kad beveik visi vyrai jos gyvenime buvo tikri bjaurybės. Na gerai, visi niekam tikę. Beieškant princo jai jau teko bučiuoti kelias varles, tačiau jis taip ir nepasirodė. Sunkiai atsimerkusi Ema pažvelgė į savo atvaizdą. Oi! Plaukai išsitaršę, akys pavargusios… jei princas atjotų šiandien, tai spruktų vos tik ją pamatęs. Ema vėl užsimerkė ir atsimerkė tik išgirdusi atsiveriančias lifto duris… antras aukštas?

Kaip čia taip nutiko?

Vidun įžengė vyras. Mūvėjo juodais Levi's džinsais, avėjo apdaužytus batus, vilkėjo juodus ilgarankovius marškinėlius su užrašu Tyla ant krūtinės. Akis slėpė milžiniški piloto saulės akiniai. Kai jis lengvu rankos mostu užsodino juos ant pakaušio ir pažvelgė į Emą, jos širdis liovėsi plakti. Ne dėl to, kad priešais stovėjo nuostabaus grožio vyras. Tiesą sakant, šis apibūdinimas būtų buvęs per daug prėskas, šabloniškas… Vyras buvo aukštas, kone dviejų metrų, tvirtas, liemeningas, raumeningas. Plaukai trumpučiai, tamsūs, visai kaip neišmatuojamo gylio akys, kurios būtų ištirpdžiusios ir pačios Ledo karalienės širdį. Veidas bylojo, kad šis žmogus turiningai leidžia kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Ema niekaip negalėjo atplėšti nuo jo akių, nors aiškiai matė, jog tokio draugo tėvas nelinkėtų savo dukrai… Jis atrodė sumanus, kietas it titnagas, kiek dirglus, gal net pavojingas.

Tą akimirką vyras nusišypsojo. Toks stiprus ir didelis. Galėjai nuspėti, jog gyvenime jis matė visko ir geriau nestoti jam skersai kelio. Tikras karys.

Ema galėjo prisiekti, jog, dar sykį nedrąsiai suplakusi, širdis nurims amžiams. Tai, ką ji išgirdo, buvo labiau nei netikėta:

– Puiku, kad jūs čia.

Ką?.. Ji? Ema apsidairė, tačiau lifte daugiau nieko nebuvo.