Пол Сассман: Pražuvusi Kambizo kariauna

Tokios akimirkos — nedaug jų buvo ir jas skyrė ilgi laiko tarpai — kažkaip atsvėrė tėvo šaltumą, matymą tik savo reikalų, ir suartino ją su juo. Štai kodėl ji jam paskambino praėjus dvejiems metams po motinos laidotuvių, po ilgo tylėjimo siūlydama susitaikyti. Iš dalies dėl to ji dabar ir keliauja į Egiptą. Nes ji žino, kad giliai širdyje, savaip, ir nepaisant daugybės trūkumų, jis buvo geras žmogus ir ją mylėjo, ir jam reikėjo jos, kaip ir jai reikėjo jo. Ir, žinoma, visada buvo viltis, kad gal šį kartą viskas bus kitaip. Gal jie nesusibars, nepradės šaukti vienas ant kito ir nesišiauš, bet pasijus laimingi ir atsipalaidavę vienas kito draugijoje, kaip normalūs tėvas ir dukra. Gal šį kartą jiems pavyks.

Menka tikimybė, pagalvojo ji, kai lėktuvas ėmė leistis. Džiaugsis jį pamačiusi penkias minutes, o paskui vėl puls ginčytis.

— Tikriausiai žinote, — pasakė jos kaimynas, — kad dauguma lėktuvų sudūžta ir nukrinta leisdamiesi.

Tara užsisakė dar ledo kubelių.

Galų gale, praėjus pusvalandžiui po lėktuvo nusileidimo, ji išėjo į oro uosto salę atvykusiems keleiviams. Teko išlaukti begalinę eilę prie pasų kontrolės, dar kiurksoti prie bagažo konvejerio, kur apsaugininkai pasirinktinai tikrino lagaminus.

— Saifas al Taras, — pasakė pakeleivis, purtydamas galvą. — Vienas vargas per jį. Tas žmogus gali įstumti šalį į aklavietę!

Nespėjus jai paklausti, apie ką šis kalba, jis jau pamatė savo lagaminą, mostelėjo ranka nešikui ir pranyko minioje. Jos lagaminas pasirodė po maždaug penkių minučių ir Tara, akimirkai viską pamiršusi, užsimetė diržą ant peties ir patraukė link muitinės posto, o širdis plakė iš nekantrumo.

Kai tėvas pasakė, kad ateis jos pasitikti, ji įsivaizdavo jį stovintį keleivių laukiamojoje salėje, ir kaip jie abu surinka ir puola vienas kitam į glėbį. Tačiau ją pasitiko tik taksistas, medžiojąs klientus. Ji peržvelgė veidus prie laukiančiųjų barjero. Bet tėvo tarp jų nebuvo.

Net ir tokiu paros metu oro uostas dūzgė kaip bičių avilys. Šeimos nariai susitikę triukšmingai sveikinosi, vaikeli žaidė tarp plastikinių kėdžių, turistų grupės spietėsi apie iškamuotus kelionių agentūrų atstovus. Policininkai juodomis uniformomis vaikščiojo nesislėpdami, persimetę ant krūtinių šautuvus.

Ji kiek palaukė prie barjero, paskui ėmė vaikštinėti po salę. Išėjo į lauką, kur kelionių firmos agentas palaikė ją turiste ir bandė įgrūsti į autobusą, paskui vėl grįžo, dar kiek pavaikštinėjo prieš išsikeisdama šiek tiek pinigų, tada nusipirko puodelį kavos ir susirado kėdę, nuo kurios buvo gerai matyti ir durys, ir barjeras, prie kurio laukdavo atvykusiųjų.

Po valandos ji paskambino tėvui iš taksofono, bet niekas neatsiliepė nei archeologų namelyje, nei bute, kurį jis turėjo Kairo centre. Pamanė, gal taksi įstrigo kamštyje — manė, kad tėvas turi atvažiuoti su taksi, nes pats taip ir neišmoko vairuoti, ar gal susirgo, nes jos tėvui tai lengvai galėjo atsitikti, o gal pamiršo, kad turi ją pasitikti.

Bet ne, nebūtų pamiršęs. Tik ne šį kartą. Tik ne po to, kai pasakė, jog džiaugsis ją pamatęs. Jis pavėlavo. Tik tiek. Tiesiog vėluoja. Tara nusipirko dar vieną puodelį kavos, įsitaisė ant kėdės ir atsivertė knygą.

„Po velnių, — pagalvojo. — Pamiršau „The Times“.“

5 Luksoras, kitą rytą

Inspektorius Jusufas Ezas el Dinas Chalifa pakirdo prieš auštant ir, nusiprausęs ir apsirengęs, nuėjo į svetainę rytinės maldos, jautėsi pavargęs ir suirzęs, kaip ir kiekvieną rytą. Maldos ritualas, stojimasis, klaupimasis, meldimasis, lankstymasis praskaidrino galvą. Kai baigė, jautėsi žvalus, ramus ir kupinas jėgų. Kaip ir kiekvieną rytą.

— Va lila al šukr, — pasakė jis sau eidamas į virtuvę virtis kavos. — Ačiū Viešpačiui. Beribė Jo galia.

Jis užkaitė vandens, prisidegė cigaretę ir pažiūrėjo į moterį, kuri džiaustė skalbinius ant priešais langą stovinčio namo stogo, tik už trijų metrų. Dažnai jam kildavo mintis, ar sugebėtų peršokti ant stogo per siaurą gatvelę, skyrusią abu namus. Jei būtų jaunesnis, tikriausiai pabandytų. Ali, jo brolis, tikrai neištvertų nepabandęs. Deja, Ali buvo miręs, o jam dabar reikėjo į viską žiūrėti atsakingai. Iki žemės buvo dvidešimties metrų bedugnė, o su žmona ir trimis mažais vaikais jis negalėjo leisti sau tokios rizikos. O gal tai tik atsikalbinėjimas. Šiaip ar taip, jis niekada nemėgo aukščio.

Įdėjo į verdantį vandenį kavos ir cukraus, palaukė, kol gėrimas putodamas pakils iki indo kraštų, tada įsipylė į stiklinę ir nuėjo į prieškambarį, didelę niūrią patalpą, į kurią vedė visos buto durys. Jau šešis mėnesius jis čia statė fontaną. Todėl grindys buvo nuklotos cemento maišais, keraminėmis plytelėmis ir plastikiniais vamzdžiais. Fontanas nedidukas, ir darbas turėjo trukti ne ilgiau kaip dvi savaites. Tačiau kas nors jį visada atitraukdavo, tad savaitės virto mėnesiais, ir darbas buvo tik įpusėtas. Vietos jam buvo nedaug, ir žmona karčiai skundėsi dėl netvarkos ir išlaidų, bet jis visada norėjo turėti fontaną, be to, jis papuoštų jų šiaip pilką butą. Jis pritūpė ir kyštelėjo pirštą į krūvą smėlio, matyt, galvodamas, kad spėtų pakloti kelias plyteles prieš eidamas į darbą. Sučirškė telefonas.

— Tau, — miegūstu balsu pasakė žmona, kai jis įėjo į miegamąjį. — Mohamedas Sarija.

Ji padavė jam ragelį ir išsliuogė iš lovos, paėmė kūdikį iš lopšio ir pranyko virtuvėje. Atbėgo sūnus ir, užšokęs ant lovos prie pat jo, ėmė šokinėti.

— Liaukis, Ali, — subarė jis, stumdamas sūnų nuo savęs. — Gana! Labas, Mohamedai. Dar anksti. Kas nutiko?

Jo padėjėjo balsas aidėjo kitame telefono linijos gale; Chalifa laikė ragelį dešine ranka, o kaire gynėsi nuo sūnaus.

— Kur? — paklausė.

Pavaduotojas atsakė. Balsas buvo neramus.

— Tu dabar ten?

Chalifos sūnus juokėsi ir bandė suduoti jam pagalve.

— Sakiau, liaukis, Ali. Atleisk, kas ten buvo? Gerai, pasilik ten. Ir nieko neprileisk. Tuojau atvažiuosiu.

Jis padėjo ragelį, sugriebė sūnų, apvertu jį žemyn galva ir pabučiavo į abi pėdutes. Vaikas kvatojo.

— Pasupk mane, tėti. Suk mane ratu.

— Įsupsiu ir mesiu pro langą, — tarė Chalifa. — Gal tada tu nuskrisi ir paliksi mane ramybėje.

Jis pastatė sūnų ant lovos ir nuėjo į virtuvę, kur jo žmona Zenabė virė dar vieną puodelį kavos, o kūdikis žindė krūtį. Iš kito kambario atsklido dainuojančios dukters balsas.

— Kaip jis šįryt? — paklausė jis bučiuodamas žmoną ir kutendamas kūdikio padus.

— Alkanas, — nusišypsojo ji. — Kaip ir jo tėvas. Ar nori pusryčių?

— Nėra laiko, — atsakė Chalifa. — Turiu važiuoti prie vakarų kranto.

— Nepusryčiavęs?

— Ten kažkas atsitiko.

— Kas?

Jis žvilgtelėjo į kitoje gatvės pusėje skalbinius džiaustančią moterį.

— Lavonas. Pietų greičiausiai neparvažiuosiu.

Jis persikėlė per Nilą ryškiai išdažytu motoriniu barkasu, kurių daugybė zujo tarp abiejų krantų. Paprastai sėsdavo į keltą, bet dabar skubėjo, todėl sumokėjo daugiau ir nusisamdę laivą. Jiems jau besistumiant nuo kranto, pribėgo senis, nešinas po pažastim medine dėže. Jis pastvėrė laivo turėklą ir užsikabarojo vidun.

— Labas rytas, inspektoriau. — Jis sunkiai alsuodamas pastatė dėžę prie Chalifos kojų. — Išblizginti?

Chalifa nusišypsojo.

— Tu niekad nepraleisi progos, Ibrahimai, ar ne?

Senis nusijuokė, parodydamas dvi eiles nelygių auksinių dantų.