Пол Сассман: Pražuvusi Kambizo kariauna

Dykumos pakrašty trumpam stabtelėjo susisukti dar vienos suktinės, paskui įjungė grotuvą, ir džipas kaukdamas vėl pasileido per smėlynus.

Jo kūną rado po dviejų mėnesių. Tiksliau, tai, kas iš jo buvo likę — apsvilusį skeletą, prikepusį išdegusiame automobilyje. Grupė į safarį po dykumą išvykusių turistų aptiko automobilį maždaug penkiasdešimt mylių į pietryčius nuo Sivos. Jis sukiužusiais rėmais gulėjo apvirtęs kopos papėdėje, o viduje buvo kažkas, kas priminė žmogaus siluetą. Atrodė, kad džipas apvirto kildamas kopos šlaitu, nors kopa nebuvo itin stati, ir, keista, — netoliese buvo dar vieno automobilio padangų vėžės, tarsi žuvusysis nelaimės metu būtų buvęs ne vienas. Kūnas buvo taip sudarkytas, kad žmogus buvo atpažintas tik po dentalinės ekspertizės, kurios rezultatus atsiuntė iš Jungtinių Valstijų.

3 Londonas, po keturiolikos mėnesių

Daktarė Tara Malrėj nubraukė nuo kaktos varinių plaukų sruogą ir nuėjo palei pastovą. Nuo lempų šviesos patalpoje buvo šilta, ir lygi jos kaktos oda žvilgėjo nuo prakaito. Apačioje, pro rezervuarų ventiliacijos angas, ji matė gyvates, bet nekreipė į jas dėmesio, kaip ir jos į ją.

Dirbo vivariume jau ketverius metus ir pirmo įspūdžio žavesys jau buvo seniai išblėsęs.

Ji praėjo pro uolinį pitoną, žaltį, angį ir sustojo prie juodakaklės kobros. Ši gulėjo susirangiusi rezervuaro dugne, bet jai priėjus kilstelėjo galvą ir ėmė kaišioti liežuvį, o storas alyvų spalvos kūnas sulingavo kaip metronomo rodyklė.

— Sveika, Džo, — pasakė ji, statydama prie savęs atsineštą dėžę ir kablį gyvatėms gaudyti, ir pritūpė. — Kaip šiandien jautiesi?

Gyvatė įtariai pabaksnojo iš vidaus į rezervuaro dangtį. Tara užsimovė storas odines pirštines, apsauginius akinius, saugodamasi, kad kobra nespjautų į ją nuodų.

— Na gerai, gražuole, — tarė ji, imdama gaudyklę. — Laikas vaistukams.

Ji pasilenkė, nukėlė rezervuaro dangtį ir staigiai atsilošė, o gyvatės galva pakilo jos pasitikti su mažumėlę išsipūtusiu gobtuvu. Vienu grakščiu choreografiniu judesiu ji nukėlė dėžės dangtį, užkabino gyvatę gaudykle, nenuleisdama nuo jos akių, įmetė į dėžę ir uždėjo dangtį. Iš vidaus girdėjosi, kaip kobra šliaužia palei sieną tyrinėdama naują aplinką.

— Viskas tavo labui, Džo, — tarė ji. — Nereikia pykti.

Juodakaklė kobra buvo vienintelė gyvatė iš visos kolekcijos, kuri jai nepatiko. Su kitomis, net su taipanu, ji neturėdavo vargo. Tačiau kobra ją visada vertė nervintis. Ji buvo klastinga ir agresyvi, netikusio charakterio. Kartą prieš metus ji jai įkirto, kai Tara ištraukė ją iš rezervuaro norėdama jį išvalyti. Užkabino per toli nuo galvos, ir gyvatė sugebėjo pasisukusi įgelti jai į išorinę plaštakos pusę. Laimė, įkandimas buvo sausas, be nuodų, bet ji buvo sukrėsta. Per beveik dešimt darbo metų su gyvatėmis joks šliužas jai nė sykio nebuvo įgėlęs. Nuo to laiko ji su ja elgėsi labai atsargiai ir visada maudavosi pirštines, kai reikėdavo ją paimti, nors su kitais šliužais dažnai to nedarydavo. Ji patikrino, ar gerai uždarė dangtį ir, paėmusi dėžę, nuėjo išilgai pastovo. Atsargiai nulipo laiptais žemyn ir koridoriumi pasiekė savo biurą. Juto, kaip gyvatė dėžėje juda ir sulėtino žingsnį, stengdamasi nekratyti nešulio. Nenorėjo jos dar labiau erzinti.

Biure jau laukė Aleksandra, jos asistentė. Kartu jos ištraukė kobrą iš dėžės ir paguldė ant suolo. Aleksandra laikė ją ištiestą, o Tara pritūpė norėdama apžiūrėti.

— Jau turėjo užgyti, — pasakė ji braukdama gyvatės nugarą, kur žvynai buvo pažeisti ir matėsi žaizda. — Ji vėl trynėsi į akmenį. Manau, kad rezervuarą reikia palikti tuščią, kol visai užgis.

Ji paėmė iš spintelės antiseptiko ir ėmė švelniai tepti juo žaizdą. Gyvatė vikriai kaišiojo liežuvį, jos juodos akys nuožmiai žvelgė į Tarą.

— Kada išskrenda tavo lėktuvas? — paklausė Aleksandra.

— Šeštą, — atsakė Tara, žvilgtelėjusi į sieninį laikrodį. — Reikės išvažiuoti iš karto, kai užbaigsim.

— Gaila, kad mano telis negyvena užsienyje. Tada šeimos santykiuose būna daugiau egzotikos.

Tara nusišypsojo.

— Mano santykius su tėvu gali vadinti kaip nori, bet tik ne egzotiškais. Saugok jos galvą.

Ji baigė valyti pažeistą odą, ant piršto galiuko išspaudė truputį tepalo ir patepė gyvatei šoną.

— Kol manęs nebus, valyti reikia kas antrą dieną, gerai? Ir iki penktadienio leisk antibiotikus. Nenoriu, kad patinimas išplistų.

— Keliauk ir gerai praleisk laiką, — atsakė Aleksandra.

— Savaitės pabaigoje paskambinsiu paklausti, ar nėra komplikacijų.

— Ar liausies? Viskas bus gerai. Nors tu ir netiki, bet šitas zoologijos sodas dvi savaites gali apsieiti ir be tavęs.

Tara nusišypsojo. Aleksandra teisi. Ji per daug įniko į darbą. Šį bruožą paveldėjo iš tėvo. Tai bus pirmosios padorios atostogos per dvejus metus, ir ji žinojo, kad turi išspausti iš jų viską. Ji sugriebė asistentės ranką.

— Atleisk. Per daug jautriai reaguoju.

— Noriu pasakyti, kad gyvatės tavęs nepasiilgs. Jos neturi jausmų.

Tara nutaisė įsižeidusią grimasą.

— Kaip drįsti taip kalbėti apie mano mažylius? Jie verks kiekvieną naktį, kol manęs nebus.

Abi nusijuokė. Tara paėmė gaudyklę, ir jos abi vėl įkišo kobrą į dėžę.

— Tu ją nuneši?

— Žinoma. Keliauk, — atsakė Aleksandra.

Tara pastvėrė apsiaustą, apsauginį šalmą ir pasuko prie durų.

— Antibiotikai iki penktadienio, nepamiršk.

— Keliauk, dėl Dievo meilės!

— Ir nepamiršk išimti akmens.

— Jėzau, Tara!

Aleksandra pagriebė skudurą ir metė. Tara pasilenkė ir juokdamasi nubėgo koridoriumi.

— Ir nepamiršk užsidėti akinių, kai kiši ją atgal, — šūktelėjo per petį. — Žinai, kokia ji būna pasiutusi po gydymo seanso!

Eismas po pietų buvo tirštas, bet ji savo mopedu sumaniai nardė gatvėmis, kirto Temzę Voksholo tiltu ir visu greičiu pasileido paskutines dvi mylias, likusias iki Brikstono. Nuolat žvilgčiojo į laikrodį. Lėktuvas išskrenda po trijų valandų, o ji dar nesusikrovė daiktų.

— Po velnių! — sumurmėjo po šalmu.

Ji gyveno viena, giliai įsmukusiame rūsio bute, atsisukusiame į Brokvelo parką. Nusipirko butą prieš penkerius metus už motinos paliktus pinigus, o jos geriausia draugė Dženė atsikėlė gyventi į laisvą kambarį kaip nuomininkė.

Porą metų jos gyveno laisvą bohemišką gyvenimą, rengdamos vakarėlius, į nieką rimtai nežiūrėdamos. Paskui Dženė susirado savo Endrių ir po kelių mėnesių jie išsikėlė gyventi kitur, palikę Tarą vieną rūpintis butu. Mokesčiai už butą buvo žvėriškai dideli, bet Tara nenorėjo kitų nuomininkų. Jai patiko būti vienai. Kartais galvodavo, ar ne geriau būtų ir jai kaip Dženei susidėti su vaikinu ir gyventi kartu. Kartą, prieš metus, vienas buvo atsiradęs, bet tai jau sena istorija. Apskritai ji nesiskundė vienatve.

Butą rado suverstą. Ji įsipylė stiklą vyno, įkišo į grotuvą Lou Reedo plokštelę ir perėjo darbo kambarį, bakstelėdama „PLAY“ mygtuką ant telefono. Metalinis moteriškas balsas paskelbė: „Jūs gavote šešis pranešimus“.

Pirmasis buvo nuo Naidželo, seno draugo iš universiteto laikų, kuris kvietė ją šeštadienį pavakarieniauti. Antrasis irgi nuo jo, atidedantis vakarienę, mat jis prisiminė, kad ji išvyksta. Dženės skambutis perspėjo, kad neitų jodinėti kupranugariais, nes visi kupranugarių varovai iškrypėliai. Skambino iš mokyklos ir patvirtino, kad ji pakviesta skaityti paskaitos apie gyvates, ir dar skambino Haris, biržos makleris, kuris persekiojo ją jau du mėnesius ir į kurio skambučius ji neatsakinėjo. Paskutinis skambutis buvo tėvo.