Пол Сассман: Pražuvusi Kambizo kariauna

Ir staiga žmonės rėkdami pasileido bėgti.

— Gelbėkit mus! — šaukė jie. — Pasigailėkit!

Vieni numetė nešulius ir kaip pamišę pasileido bėgti į slėnį. Kiti ėmė ropštis į kopos viršūnę arba puolė ant kelių, ar gulėsi susirangę uolos papėdėje. Vienas vyras verkdamas krito kniūbsčias į smėlį. Kitą sutrypė arklys, kai šis bandė ant jo užšokti.

Tik graikas stovėjo kaip įbestas. Jis nejudėjo ir nekalbėjo, tik stovėjo tarsi švino pripiltomis kojomis, o tamsi siena nenumaldomai artėjo, ir kuo arčiau, tuo, rodės, vis greičiau. Pro jį prabėgo dar daugiau nešulinių gyvulių ir karių, pametusių ginklus, siaubo iškreiptais veidais.

— Bėk! — šaukė jie jam. — Jau palaidota pusė kariuomenės! — Bėk, nes žūsi!

Vėtra dar smarkiau įsisiautėjo, plakdama smėlio šuorais kojas ir liemenį. Viskas aplink riaumojo tarsi beprotiškas krioklys. Saulė apsiblausė.

— Greičiau, Dimachai, bėgam iš čia! — sušuko draugas. — Jeigu liksim, mus gyvus palaidos!

Bet graikas nejudėjo. Lūpas iškreipė lengva šypsena. Iš visų mirčių, kurias jam teko įsivaizduoti, o jų buvo nemažai, tokia dar niekad nebuvo atėjusi į galvą. Ir tai jo paskutinysis karas! Pakliuvo į tokią žiauriai negailestingą padėtį, kad net juokas ėmė. Nusišypsojo plačiau ir nejučia ėmė kikenti.

— Dimachai, kvaily! Kas tau?

— Bėk, — sušuko graikas stengdamasis perrėkti viesulą. — Bėk, jeigu nori! Nepadės! O aš mirsiu ten, kur stoviu!

Jis išsitraukė kardą ir iškėlė jį prieš save, žiūrėdamas į išsirangiusią gyvatę, išgraviruotą ant žvilgančių ašmenų. Gyvatės nasrai buvo apžioję patį smaigalį. Jis laimėjo šį kardą daugiau kaip prieš dvidešimt metų per pirmąjį savo karo žygį, tąsyk prieš lidiečius. Ir nuo to laiko niekad nesiskyrė su laimę nešančiu talismanu. Pirštais perbraukė ašmenis, tikrindamas aštrumą. Jo draugas pasileido bėgti.

— Beprotis! — dar spėjo šūktelėti. — Prakeiktas kvailys!

Graikas nekreipė į jį dėmesio. Tvirtai suspaudė rankeną ir įsmeigė akis į greitai artėjančią juodumą. Netrukus ji užgrius jį. Graikas mankštindamas pakrutino raumenis.

— Ateik, — sušnabždėjo. — Pažiūrėsim, ko tu verta.

Staiga jam galvoje pasidarė šviesu. Taip jam visada atsitikdavo mūšio metu: iš pradžių baimė, apsunkę kaip švinas sąnariai, paskui staiga kovos džiaugsmo antplūdis. Gal vis dėlto ne jam lemta auginti alyvmedžius. Jis buvo machimas. Kovos troškimas tekėjo jo gyslomis. Gal taip ir geriau. Jis pradėjo giedoti seną egiptietišką užkeikimą nuo blogos akies:

Sahmeto strėlė stirkso tavyje!

Toto kerai tavajam kūne.

Izidė prakeiksmą tau siunčia!

Neftidė greit tave nubaus.

O Horo ietis sminga tau į galvą!

Paskui audra smogė visa jėga lyg tūkstantis kovos vežimų. Vėjas vos nenubloškė jo nuo kojų, smėlis akino draskydamas tuniką, braižydamas odą. Tamsoje, mojuodami rankomis, blaškėsi tamsūs šešėliai, bet jų riksmus nustelbė kurtinantis audros šėlsmas. Viena iš kariuomenės vėliavų, nuplėšta nuo koto, atsitrenkė jam į kojas, akimirką kabėjo, paskui buvo nublokšta į verpetą.

Graikas kapojo orą kardu, bet vėjas buvo stipresnis. Jis stūmė jį atgal, blaškė į šonus ir pagaliau parklupdė. Burna buvo pilna smėlio, kuris jį dusino. Kažkaip jam vėl pavyko atsistoti, bet po akimirkos jį vėl parbloškė ant žemės, ir graikas daugiau nebepakilo. Jį užliejo smėlio jūra.

Dar kelias akimirkas jis spardėsi ir muistėsi, paskui nurimo. Staiga pajuto didelį nuovargį ir ramybę, tarsi plauktų po vandeniu. Prieš akis iškilo vaizdai — Naksosas, kur jis gimė ir užaugo, kapavietė Tėbuose, Fedas ir skorpionas, jo pirmasis mūšis su nuožmiaisiais lidiečiais, kuriame jis laimėjo savo kardą. Sukaupęs paskutines valios jėgas jis iškėlė ginklą aukštai į orą, kad, kai jį galutinai praris smėlis, ašmenys su juos apsivijusia gyvate tebekyšotų ir rodytų vietą, kur jis krito.

1 Kairas, 2000 m. rugsėjis

Limuzinas lėtai išriedėjo pro ambasados vartus — ilgas, grakštus ir juodas kaip banginis; akimirkai stabtelėjo prieš įsiliedamas į gatvės eismą. Du policijos motociklai važiavo priekyje, du iš paskos.

Šimtą metrų kortežas važiavo tiesiai, pro šalį slenkant namams ir medžiams, paskui pasuko dešinėn, ir dar kartą dešinėn, į Kornišei Nilo gatvę. Kiti vairuotojai smalsiai dairėsi, bandydami pamatyti, kas važiuoja limuzinu, bet langai buvo užtamsinti, ir regėjai tik dviejų žmonių galvų siluetus. Ant kairiojo limuzino sparno plaikstėsi dryžuota ir žvaigždėta vėliavėlė.

Už kilometro kortežas privažiavo sudėtingą sankryžą su viadukais ir besikertančiais keliais. Priekyje važiavę motociklininkai sulėtino greitį, įjungė sirenas ir nuriedėjo pirmyn, vesdami limuziną per asfalto labirintą ant aukštutinio greitkelio, kur eismas buvo ne toks intensyvus. Kortežas padidino greitį, pasuko ten, kur kelio rodyklė rodė oro uostą. Iš paskos važiuojantys motociklininkai privažiavo arčiau vienas kito ir ėmė kalbėtis.

Sprogimas buvo toks staigus ir tylus, kad iškart buvo sunku atspėti, jog tai sprogmuo. Pasigirdo duslus bumbtelėjimas, ūžtelėjo sprogimo banga, — limuzinas šoktelėjo į orą, perskrido greitkelio skiriamąją juostą ir trenkėsi į betono sieną. Paskui driokstelėjo dar vienas sprogimas, šį kartą garsesnis. Limuzinas persikreipė ir iš po jo tvokstelėjo liepsnos liežuviai: tapo aišku, kad tai ne avarija.

Sužviegė motociklų stabdžiai. Atsidarė limuzino priekinės durys, ir pro jas rėkdamas išsiropštė vairuotojas degančiu švarku. Du motociklininkai užgesino ugnį savo striukėmis, kiti du puolė prie galinių durų, į kurias iš vidaus įnirtingai beldė kumščiais. Į dangų ėmė kilti juodas dūmų grybas, oras prisipildė aitraus degančio benzino ir gumos dvoko. Automobiliai privažiavę stojo, vairuotojai smalsiai spoksojo. Ant limuzino priekinio sparno įstatyta dryžuotai žvaigždėta vėliavėlė užsiliepsnojo ir akimirksniu virto pelenais.

2 Vakarų dykuma, po savaitės

— Prakeikimas!

Vairuotojas žvaliai riktelėjo, kai jo keturiais ratais varoma „tojota“ užropojo į kopos viršūnę ir pakibo priekiniais ratais, tarsi nevikrus baltas paukštis, paskui bildėdama pasileido žemyn ilgu šlaitu. Akimirką atrodė, kad jis nesuvaldys vairo, nes mašina slydo į šoną pavojingu kampu, bet jam pavyko išlyginti ratus ir, pasiekęs kopos papėdę, jis vėl numygė greičio pedalą. Ir automobilis riaumodamas vėl ėmė kopti į kitą kopą.

— Kad tave velniai nujotų! — šaukė jis.

Jis važiavo dar dvidešimt minučių, muzikai visu garsu sklindant iš stereoaparatūros; jo šviesūs plaukai plaikstėsi vėjyje. Pagaliau sustabdė automobilį ant smėlio keteros ir išjungė variklį. Prisidegė cigaretę su marihuana, pasiėmė žiūronus ir išlipo iš mašinos. Po batais girgžtelėjo smėlis.

Dykumą gaubė paslaptinga tyla; oras po išblukusiu dangumi, kabančiu virš galvos kaip stogas, buvo net tirštas nuo karščio. Akimirką jis stovėjo žiūrėdamas į aplink jį nusidriekusį chaotišką kopų ir žvyruotų įdubų koliažą, keistą, nežemišką peizažą be gyvybės ženklų, paskui, dar kartą užsitraukęs dūmo, pakėlė prie akių žiūronus ir nukreipė juos į šiaurės vakarus.

Pro žiūronus pamatė pusmėnulio formos kalkakmenio skardį, kurio papėdėje driekėsi žalia oazė. Tarp palmių giraičių buvo išsibarstę nedidukai balti kaimeliai ir druskos ežeriukai, o išdrikusi balta dėmė civilizaciją liudijančio peizažo vakaruose buvo nedidelis miestas.