Пол Сассман: Pražuvusi Kambizo kariauna

„Tara, gal galėtum atvežti man kelis butelius „Scotch“ viskio. Ir „The Times“. Jeigu turėsi problemų, paskambink, o šiaip jau pasitiksiu oro uoste. Eee... pasiilgau tavęs. Tikrai pasiilgau. Iki“.

Ji nusišypsojo. Jis visada susidrovėdavo, kai reikėdavo pasakyti ką nors švelnaus. Kaip ir daugelis akademikų, Maiklas Malrėjus gerai jautėsi tik idėjų pasaulyje. Jausmai trukdė aiškiai mąstyti. Štai todėl jie su motina ir išsiskyrė. Nes jis negalėjo pakęsti jos poreikio jausmams. Net kai ji mirė prieš šešerius metus, jis tik per jėgą parodė, kad jaudinasi. Per laidotuves sėdėjo paskutinėje eilėje, vienas, bejausmis, paskendęs mintyse, ir iškart išvyko į Oksfordą skaityti paskaitos.

Ji išgėrė vyną ir nuėjo į virtuvę įsipilti dar. Žinojo, kad reikia susitvarkyti butą, bet laiko neliko, todėl prieš eidama į miegamąjį krautis daiktų tik išnešė šiukšles ir suplovė lėkštes. Tėvo nematė jau beveik metus, kai jis paskutinį kartą buvo Anglijoje. Kartais jiedu pasikalbėdavo telefonu, bet tie pokalbiai buvo greičiau formalūs negu šilti. Jis papasakodavo apie naujai atkastą senieną arba savo skaitomas paskaitas, ji išstenėdavo kelis gandus apie draugus ir darbą. Retai tesikalbėdavo ilgiau kaip penkias minutes. Kasmet per jos gimimo dieną jis atsiųsdavo atviruką ir kasmet jis ateidavo pavėlavęs savaitę.

Todėl ji nustebo, kai praeitą mėnesį jis paskambino — kaip perkūnas iš giedro dangaus — ir paprašė atvažiuoti. Tėvas užsienyje gyveno jau penkerius metus, ir pirmą sykį pasiūlė jai pasisvečiuoti pas jį.

— Sezonas jau baigiasi, — kalbėjo jis. — Gal atskristum? Pagyventum archeologų namelyje, aš tau kai ką parodyčiau.

Pirma jos reakcija buvo nerimas. Tėvas buvo senas, įpusėjęs aštuntą dešimtį, turėjo silpną širdį, todėl nuolat gėrė vaistus. Galbūt jis šitaip bandė pasakyti, kad sveikata ima šlubuoti, ir norėjo susitaikyti prieš mirtį. Tačiau kai ji pasiteiravo apie sveikatą, jis užtikrino, kad jaučiasi puikiai ir tik mano, kad būtų neblogai tėvui ir dukrai šiek tiek laiko praleisti kartu. Tai buvo nepanašu į jį, ir jai kilo įtarimas, bet galiausiai nusprendė nekvaršinti sau galvos ir užsisakė bilietą. Kai paskambino jam pranešti, kad atskrenda, jai pasirodė, kad jis nuoširdžiai apsidžiaugė.

— Puiku! — pasakė jis. — Mes šauniai pailsėsim, kaip senais gerais laikais.

Ji naršė ant lovos gulinčią krūvą drabužių, rinkosi, ko jai reikėjo, ir metė į didžiulį lagaminą. Užsimanė rūkyti, bet nugalėjo pagundą. Nerūkė beveik metus ir nenorėjo vėl pradėti, bent jau vien dėl to, kad jeigu ištvers visus metus, laimės iš Dženės šimtą svarų. Kaip visada darydavo užėjus norui rūkyti, įsimetė iš šaldytuvo į burną ledo kubiuką ir ėmė čiulpti.

Dar galvojo, ar reikia tėvui nupirkti dovaną, bet jau nebuvo laiko, be to, net jeigu ir ką nors nupirktų, greičiausiai prašautų pro šalį. Prisiminė, kaip skaudžiai nusivildavo per Kalėdas, dar kai buvo vaikas, nes kelias savaites svarstydavo, ką jam padovanoti, o jis, atidaręs dėžę su kruopščiai išrinkta dovana, be jokio entuziazmo sumurmėdavo: „Ačiū, mieloji. Kaip tik tai, ko norėjau“, — ir vėl įnikdavo į laikraštį. Nupirks jam oro uoste be muito mokesčio viskio ir laikraštį, gal buteliuką losjono po skutimosi, ir bus gana.

Įsimetusi dar kelis niekniekius į lagaminą, nuėjo į vonią ir palindo po dušu. Dalis jos bijojo kelionės. Žinojo, kad galų gale jie susiginčys, nors ir labai stengdamiesi, kad to neįvyktų. Bet kartu džiaugėsi būsima kelione. Jau senokai nebuvo užsienyje, o jeigu reikalai pakryps visai blogai, ji visada gali savo iniciatyva kelioms dienoms kur nors išvažiuoti. Ji jau nebe vaikas, priklausomas nuo tėvo. Gali elgtis kaip tinkama. Ji paleido karštesnį vandenį ir atsilošė, kad srovė plaktų krūtis ir pilvą. Ėmė niūniuoti po nosimi.

Paskui, uždariusi visus langus, išėjo iš namų su lagaminu ir užtrenkė paskui save duris. Jau buvo tamsu ir ėmė dulksnoti lietutis. Nuo kurio gatvės grindinys žvilgėjo lempų šviesoje. Paprastai toks oras keldavo jai depresiją, bet ne šį vakarą.

Patikrino, ar nepamiršo paso, bilietų, ir patraukė link stoties šypsodamasi. Kaire dabar tikriausiai apie aštuoniasdešimt laipsnių.

4 Kairas

— Laikas uždaryti nakčiai, mažyle, — pasakė senasis Ikbaras. — Tau metas eiti namo, kad ir kur tie namai būtų.

Mergaitė stovėjo nejudėdama, žaisdama su savo plaukais. Veidas purvinas, po nosim išlindęs snarglio burbulas.

— Eik jau, — tarė Ikbaras. — Jeigu nori, gali ateiti rytoj man padėti.

Mergaitė tylėjo, tik spoksojo į jį. Jis žengė žingsnį prie jos smarkiai šlubuodamas ir sunkiai alsuodamas.

— Na, liaukis, gana. Aš senas ir labai pavargau.

Krautuvėje darėsi vis tamsiau. Vienintelė lemputė be gaubto metė blausią šviesą, bet kertėse šešėliai vis tirštėjo. Krūva smulkių senienų lėtai grimzdo į tamsą lyg į vandenį. Iš lauko atsklido mopedo signalas, kažkas kalė plaktuku.

Ikbaras žengė dar žingsnį ir jo pilvas sutirtėjo po dželaba. Išpuvę rudi dantys ir juodas akies raištis atrodė grėsmingai. Bet balsas buvo malonus, ir mergaitė jo nebijojo.

— Tai tu eisi namo, ar ne?

Mergaitė papurtė galvą.

— Tada, — tarė jis nusisukdamas nuo jos ir krypuodamas prie durų, — turėsiu užrakinti tave čia nakčiai. O naktį, suprantama, išlenda visi vaiduokliai.

Jis stabtelėjo prie durų ir ištraukė iš kišenės ryšulį raktų.

— Ar nepasakojau tau apie vaiduoklius? Tikriausiai pasakojau. Jų yra visose senienų krautuvėse. Pavyzdžiui, toje senoje lempoje... — jis parodė ant lentynos stovinčią žalvarinę lempą, — ...gyvena džinas, vardu Al Gulas. Jam jau tūkstantis metų, ir jis gali pasiversti kuo tik panori.

Mergaitė išplėtusi akis žiūrėjo į lempą.

— O ar matai kampe tą seną spintą su didele spyna, apkaustytą geležimi? Žinok, joje gyvena krokodilas. Didelis žalias krokodilas. Dieną jis miega, o naktį išlenda medžioti vaikų. Kodėl? Žinoma, tam, kad juos suėstų. Jis pagriebia juos nasrais ir praryja nekramtydamas.

Mergaitė prikando lūpą, jos akys šaudė nuo lempos prie spintos.

— O tas durklas ant sienos lenktais ašmenimis... Kadaise jis priklausė karaliui. Labai žiauriam žmogui. Kiekvieną naktį jis grįžta, nukabina durklą ir pjauna gerkles kiekvienam sutiktajam. Taigi šitoje krautuvėje apstu vaiduoklių. Bet jeigu nori pasilikti čia nakčiai, būk mano viešnia.

Tyliai sukikenęs, jis atidarė duris. Suskambėjo kabantys žalvariniai varpeliai. Mergaitė žengė kelis žingsnius į priekį manydama, kad dabar ją užrakins. Vos tik išgirdęs, kad ji sujudėjo, Ikbaras apsisuko ir iškėlęs rankas kaip letenas garsiai suriaumojo. Mergaitė klyktelėjo ir prajuko, tada spruko slėptis šešėliuose krautuvės gilumoje ir užlindo už senų pintinių.

— Tai ji nori eiti su manim slėpynių, ką? — suniurzgė senukas, su šypsena raišuodamas prie mergaitės. — Na, nuo Ikbaro sunku pasislėpti. Nors jis turi tik vieną akį, bet mato gerai. Niekas nepasislėps nuo senio Ikbaro.

Jis matė, kad ji tūno už pintinių, spoksodama į jį pro tarpelį. Nenorėjo sugadinti žaidimo, todėl tyčia praėjo pro ją ir atidarė seną medinį bufetą.

— Ji tikriausi čia, kurgi daugiau?

Apsimetė įdėmiai žiūrįs į bufeto vidų.

— Ne, jos čia nėra. Ji gudresnė, negu maniau.

Jis uždarė bufetą ir nuėjo į kambarį krautuvėlės gale, kur ėmė kuo garsiau traukyti stalčius ir trankyti įstiklintas lentynas.

— Ar tu čia, mažoji pabaisa? — mėgaudamasis žaidimu šūktelėjo jis. — Slepiesi mano slaptame kabinete? Ak, kokia protuolė, kokia gudreiva.