Пол Сассман: Pražuvusi Kambizo kariauna

— Džamal! — juokėsi jis. — Džamal! Kupranugaris!

Jis pasiekė kopos papėdę ir ėmė eiti žingsniu, bijodamas išbaidyti gyvulį. Tačiau šis neišsigando žmogaus, leido prieiti ir paimti už pavadžio.

— Labas, bičiuli, — tarė Chalifa, glostydamas pūkuotą snukį. — Džiaugiamės, kad prisijungei prie mūsų.

Jis atsisuko į Tarą.

— Atrodo, kad mano pesimizmas buvo per ankstyvas, panele Malrėj. Mano bičiulis užuodžia vandenį už penkių šimtų mylių. Kad ir kur būtų artimiausia oazė, jis mus prie jos nuneš.

Jis pasistiebė ir kažką sušnabždėjo kupranugariui į ausį. Šis nusičiaudėjo, paskui lėtai nusileido ant kelių, pirma sulenkęs priekines kojas, paskui užpakalines. Chalifa ėmė atrišinėti ant kupros sukrautas dėžes.

— Man teko dirbti su kupranugariais, — tarė jis per petį, — kai buvau jaunas. Yra įgūdžių, kurie nepasimiršta.

Jis nutraukė dėžes ir nuvertėjas šalin, tvarkydamas balną ir virves. Kupranugaris ėmė kramsnoti jam ausį.

— Tai nuostabūs gyvuliai. Ištvermingi, ištikimi ir tokie gražūs. Vienintelis trūkumas — jų kvapas iš snukio nemalonus. Bet juk visi turim trūkumų, ar ne? Aha!

Jis pakėlė nedidelį kanistrėlį vandens, kurį rado už balno klostės.

— Sprendžiant iš kliuksenimo, liko nedaug, bet neleis mums mirti nuo troškulio. Prašau.

Jis žengė į priekį ir ištiesė ranką, rodydamas, kad ji sėstų raita. Ji priėjo juokdamasi, užsiropštė į balną. Chalifa užsikabarojo jai už nugaros.

— Mano draugė perspėjo mane, kad laikyčiausi toliau nuo kupranugarių varovų, — tarė ji. — Nes visi jie iškrypėliai.

— Aš vedęs žmogus, panele Malrėj.

— Tik šaipausi.

— Aha, suprantu, — sukikeno jis. — Taigi. Angliškas humoras. Prie jo, kaip sakoma, reikia priprasti. Nors Beilis Hilas tikrai juokingas.

Jis kilstelėjo ranką ir plekštelėjo kupranugario pasturgalį garsiai riktelėdamas. Gyvulys atsistojo, palenkdamas Tarą į priekį, paskui atgal. Chalifa suėmė pavadį už jos liemens.

— Jei keliausim nestodami, nueisim per porą dienų, — tarė jis. — Daugiausia per tris. Gal kupranugaris ir dykumų laivas, bet bijau, kad kelionė nebus prabangus kruizas.

— Iškęsiu.

— Taip, panele Malrėj. Neabejoju, kad iškęsite. Jūs nepaprasta moteris. Labai norėčiau supažindinti jus su savo žmona ir vaikais.

Jis vėl plekštelėjo kupranugariui per šoną, ir šis ėmė liuoksėti pirmyn.

— Jala besam! — šūktelėjo Chalifa. — Jala nimše! Greičiau! Pirmyn!

Jie priartėjo prie piramidinės uolos, tamsios kaip pabaisa, dunksančios virš jų, didelio juodo monolito, neįtikėtinai seno, neišmatuojamai galingo Laiko sargybinio. Atrodė, kad karštyje ji virpa ir leidžia garsus, kažkokį iš gilumos sklindantį urzgimą, tarsi sakydama, kad leidžia jiems praeiti, bet perspėdama daugiau čia negrįžti. Paskui jie nutolo nuo jos ir pasuko slėniu tolyn.

— Statau fontaną, — tarė Chalifa palūkėjęs. — Noriu, kad mano namuose nuolat girdėtųsi tekančio vandens čiurlenimas.

— Kaip nuostabu, — tarė Tara šypsodamasi.

— Plytelės bus žalios ir mels vos, su jūros kriauklėmis ir su augalais per visą pakraštį. O naktį degs žiburėliai, kurių šviesoje vanduo žėrės tarsi pilnas deimantų. Tai bus labai gražu.

— Taip, — tarė ji užsimerkdama. — Manau, kad tikrai bus gražu.

Chalifa pliaukštelėjo vadelėmis, ir jie pasileido risčia, o piramidinė uola ėmė lėtai tolti už jų nugarų, tarsi atsitraukdama per laiką. Visa dykuma aplink mirguliavo ir tvino rytmečio kaitroje.

— Besara! Besara! — šūkčiojo jis. — Jala nimše, jala nimše!