Энн Райс: Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

Iš anglų kalbos vertė

Vlada Baubonienė

Turinys

PIRMA DALIS

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

ANTRA DALIS

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

PIRMA DALIS

1 skyrius

Akimirką jį apakino fotokamerų blyksniai. Kaip gaila, kad negalima išvaikyti reporterių.

Mėnesių mėnesiais jie trinasi aplinkui — nuo to laiko, kai tarp šių niūrių kalvų, esančių į pietus nuo Kairo, buvo aptikti pirmieji archeologiniai radiniai. Tarsi šie žurnaliūgos suprastų, kas čia vyksta, ar ką nors išmanytų. Tarsi žinotų, jog po daugelio metų triūso Lourensas Stratfordas pagaliau priartėjo prie pagrindinio viso savo gyvenimo atradimo.

Ir štai jie čia — su savo aparatais, įkyriais blyksniais. Vos neišvertė mokslininko iš kojų, kai šis kalno masyve iškaltu takeliu skynėsi kelią prie pusiau atkastų marmurinių durų, ant kurių matėsi kažkokie rašmenys.

Lourensui pasirodė, jog tamsa staiga sutirštėjo. Jis matė raides, bet negalėjo jų įžiūrėti.

— Samirai! — šūktelėjo jis. — Pašviesk!

— Gerai, Lourensai.

Iškart už jo nugaros sužibo žibintas, ir geltonas spindulys apšvietė akmens luitą. Taip ir yra — hieroglifai. Giliai įrėžti itališkame marmure, paauksuoti. Tokios grožybės jam niekada anksčiau neteko matyti.

Jis pajuto atsargų Samiro rankos prisilietimą ir pradėjo balsu skaityti:

— „Kapų vagys, nešdinkitės kuo toliau nuo šios kapavietės, antraip pažadinsite jos gyventoją ir jo pyktis išsiverš į viršų. Mano vardas Ramzis Prakeiktasis...“

Jis pažvelgė į Samirą. Ką tai galėtų reikšti?

— Tęsk, Lourensai, tu verti greičiau už mane, — ištarė Samiras.

— „Mano vardas Ramzis Prakeiktasis. Kadaise buvau Viršutinio bei Žemutinio Egipto valdovas, hetitų pavergėjas, šventyklų statytojas, tautos numylėtinis, nemirtingasis Egipto karalių bei karalienių sergėtojas. Didžiosios karalienės Kleopatros mirties metais, kuomet visas Egiptas virto Romos provincija, aš pasmerkiau save amžinai tamsai. Drebėkite tie, kurie leis saulės spinduliams prasiskverbti pro šitas duris...“

— Kažkokie kliedesiai, — sušnabždėjo Samiras. — Ramzis Didysis valdė tūkstantis metų prieš Kleopatrą.

— Bet šitie hieroglifai, be jokios abejonės, priklauso devynioliktosios dinastijos epochai, — atkirto Lourensas, nekantriai numesdamas rašmenis dengusį akmenį. — Žiūrėk, užrašas kartojasi — štai dar lotyniškai bei graikiškai. — Jis kiek patylėjo, po to greitai perskaitė paskutines eilutes lotyniškai: — „Įspėju: aš miegu — taip kaip miega žemė po naktinio dangaus skliautu arba po sniego danga. Ir jeigu mane vieną kartą kas nors išdrįs pažadinti, manęs jau niekas nebesuvaldys“.

Louensas tylomis apžiūrinėjo užrašus, vėl ir vėl skaitė juos. Jis išgirdo Samiro žodžius:

— Nepatinka man tai. Panašu į prakeiksmą.

Lourensas nenoriai atsisuko ir pastebėjo, jog įtarumą Samiro veide pakeitė baimė.

— Juk Ramzio Didžiojo kūnas ilsisi muziejuje Kaire, — ištarė tas.

— Ne, — prieštaravo Lourensas. Lengvas drebulys perbėgo jo nugara. — Egipto muziejuje ilsisi ne Ramzio kūnas! Pažvelk į ornamentą, į ženklus! Kleopatros laikais niekas nemokėjo rašyti tokių senovinių hieroglifų. O šitie rašmenys nuostabūs, atlikti tikro meistro ranka — tiek graikiški, tiek lotyniški.

„Gaila, kad čia nėra Džulijos“, — nusiminė Lourensas. Jo dukra Džulija nieko nebijojo. Ji kaip niekas kitas suprastų ir įvertintų šios akimirkos svarbą.

Skverbdamasis takeliu atgal pro įkyrius reporterius, Lourensas vos nepargriuvo. Ir vėl aplink jį sumirgėjo blyksniai. Fotografai puolė prie marmurinių durų.

— Tegul darbininkai ir toliau kasa! — šūktelėjo nueidamas Lourensas. — Noriu, kad prisikastų iki slenksčio. Šįvakar ketinu įeiti į kapavietę.

— Lourensai, gal nereikia taip skubėti, — įspėjo Samiras. — Galbūt tenai viduje yra kažkas tokio, ko neverta išleisti į paviršių.

— Tu mane stebini, Samirai! — Lourensas neslėpė susierzinimo. — Dešimtį metų klaidžiojome po šitas kalvas tikėdamiesi, jog galiausiai mums pasiseks. Šios durys buvo užmūrytos prieš du tūkstančius metų, ir nuo to laiko nė vienas gyvas žmogus neprisilietė prie jų.

Susierzinęs, jis prasiskverbė pro reporterių minią. Kol dar durų iki galo neatkasė, jam būtina pabūti vienam savo palapinėje. Susijaudinimas atslūgs... Dabar taip norisi pabendrauti su vieninteliu savo patarėju — dienoraščiu. Be to, staiga Lourensas pajuto, kaip jį išsekino dienos kaitra.

— Ledi ir džentelmenai, kol kas jokių klausimų, — mandagiai pasakė Samiras. Ištikimas draugas, kaip visada, gynė Lourensą nuo smalsaus realaus pasaulio.

Stratfordas greitai leidosi nelygiu takeliu, kojos vis krypdavo į šalį, jis raukėsi iš skausmo ir prisimerkęs žvilgčiojo žemyn, virš mirgančių žibintų, į sutūpusias po violetiniu vakaro dangumi palapines.

Netrukus jis pasiekė saugią zoną — savo stalą bei kėdę. Tik vienas dalykas vėl jį nuvylė — tai jo sūnėno Henrio žvilgsnis. Vaikinas stovėjo kiek atokiau ir stebėjo dėdę. Jis taip nederėjo prie Egipto aplinkos, taip apgailėtinai atrodė su savo įmantriu baltu drobiniu kostiumu, visada su škotiško viskio stikline rankoje, su tarsi prilipusia prie lūpų cigarete dantyse.

Be abejo, Malenka buvo su juo, ta moteris iš Kairo, pilvo šokio atlikėja, kuri visus savo uždirbtus pinigus atiduodavo Henriui.

Lourensas ir šiaip niekada sūnėno nepamiršdavo, bet jį siutino, jog būtent dabar vaikinas painiojasi po kojomis.

Sėkmingame Lourenso gyvenime Henris buvo vienintelis nusivylimas — žmogus niekuo nesidomintis, išskyrus lošimo stalus bei gėrimus. Pilnateisis Stratfordų milijonų paveldėtojas, kuriam negalima buvo patikėti net vieno svaro banknoto.

Ir vėl skausmas dėl dukters nusmelkė Lourenso širdį — jis labai ilgėjosi savo Džulijos. Ji dabar turėtų būti čia, bet sužadėtinis įkalbėjo merginą pasilikti Londone ir nevykti į Egiptą.

O Henris atvažiavo į Egiptą pinigų. Jis atvežė Lourensui pasirašyti savo kompanijos dokumentus. Jo tėvas, Rendolfas, atsiuntė jaunuolį su šia misija, kaip visada, iš nusivylimo — jis jau nebeįstengė sumokėti sūnaus skolų.

„Puiki porelė, — niūriai pagalvojo Lourensas. — Dykūnas ir „Stratfordų laivininkystės kompanijos“ valdybos atstovas, nuolat švaistantis kompanijos pelną, mėgindamas pripildyti sūnaus kišenes... O jos — be dugno“.

Iš tikrųjų Lourensas broliui viską atleisdavo. Jis perdavė Rendolfui šeimyninį verslą su visais įpareigojimais bei rūpesčiais tik todėl, kad pats likusius gyvenimo metus galėtų praleisti Egipte, kapstydamasis jo griuvėsiuose.

Teisybės vardan reikia pripažinti, jog Rendolfas puikiai pasidarbavo „Stratfordų laivininkystės kompanijos“ labui. Taip buvo iki tol, kol sūnelis jį pavertė vagimi bei išlaidautoju. Bet ir dabar Rendolfas pasiryžtų bet kam, kad tik galėtų užglaistyti konfliktą. O Lourenas pernelyg didelis egoistas, todėl negali leisti kilti konfliktui. Jis nė už ką neiškeistų Egipto į apdulkėjusias Londono kontoras. Netgi Džulija nesugebėtų įkalbėti jo grįžti namo.

Ir štai dabar Henris stypso čia ir laukia savo valandos. O Lourensas praėjo pro jį į palapinę, greitai paslinko kėdę arčiau stalo ir ištraukė iš stalčiaus sąsiuvinį odiniais viršeliais. Tai buvo dienoraštis, kurį jis tikriausiai ir saugojo būtent šiai, svarbiausiai savo gyvenimo dienai. Jie greitosiomis atgaivino atmintyje užrašą ant durų, išvertė ir užrašė jį. Po to užrašė kilusius klausimus.