Энн Райс: Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

Nors, ne. Ne visai taip. Kai kuriuos jis iš tiesų mylėjo, nors net pats sau nenorėjo to pripažinti. Jis mylėjo savo seną draugą Rendolfą Stratfordą, ir jo brolį Lourensą. Ir Džuliją Stratford mylėjo. Ir jam dabar patiko stebėti, kaip ši mergina šoka su jo sūnumi. Eliotas dėl sūnaus ir atėjo čia. Žinoma, Džulija neketina tekėti už jo Alekso. Bent jau artimiausiu metu. Bet Aleksui tos vedybos — vienintelė viltis gauti pinigų savo dvarų išlaikymui. Juk ateityje vaikinas juos paveldės. Jis turės grafo titulą, vadinasi, privalo turėti ir atitinkamą turtą..

Liūdna tik, kad Aleksas įsimylėjęs Džuliją. Ir iš tiesų pinigai jiems abiem neturi jokios reikšmės. Planus ateičiai, kaip įprasta, kuria tik vyresnioji karta.

Eliotas persisvėrė per paauksuotus turėklus, stebėdamas, kaip gracingai sukasi poros šokio ritmu... Akimirką prisivertė nutolti nuo balsų gaudesio ir įsiklausyti į saldžią valso melodiją.

Ir čia vėl prabilo Rendolfas Stratfordas. Jis įtikinėjo Eliotą, jog Džuliją tereikia tik lengvai spustelėti. Jei tik Lourensas ištartų bent vieną žodį, jo duktė tuojau pat sutiktų ištekėti.

— Duokime Henriui šansą. Jis Egipte dar tik savaitė, — pakartojo Rendolfas. — Jei Lourensas imsis iniciatyvos...

— O kam Lourensui to reikia? — paklausė Eliotas.

Tyla.

Eliotas pažinojo Lourensą geriau nei Rendolfas. Eliotas ir Lourensas... Niekas visame pasaulyje nežinojo, kas siejo šiuos du vyrus. Kadaise Oksforde dar nerūpestingos jaunystės laikais jiedu buvo meilužiai. O po metų, baigę koledžą, visą žiemą praleido drauge. Plaukiojo Nilo upe į pietus nuo Kairo... namelyje ant vandens. Po to, žinoma, gyvenimas juodu išskyrė. Eliotas vedė Editą Kristian, turtingą amerikietę. Lourensas pavertė „Stratfordų laivininkystės kompaniją“ tikra imperija.

Bet jų draugystė nenutrūko. Jiedu ne vieną kartą drauge atostogavo Egipte. Ir per naktis galėdavo plepėti apie archeologinius radinius, istoriją, apie senovės griuvėsius, apie poeziją — apie ką tik nori... Eliotas vienintelis iš tiesų suprato, kodėl Lourensas nutolo nuo verslo reikalų ir išvyko į Egiptą. Reikia pripažinti, jog Eliotas jam pavydėjo. Ir tada tarp jų pirmą kartą perbėgo juoda katė. Ryte, kai vynas jau išgaravo, Lourensas išvadino Eliotą bailiu — dėl to, kad šis lieka gyventi Londone, kai tuo tarpu šitas pasaulis jam neteikia jokio džiaugsmo. Savo ruoštu Eliotas pasakė, kad jo draugužis kvailas ir aklas. Juk Lourensas turtingas — Eliotas tokių turtų net nesapnavo. Be to, našlys, o ir jo dukra tokia protinga, nepriklausomo charakterio. Štai Eliotas turi žmoną bei sūnų, kuriems reikalinga jo pagalba, jis privalo pasirūpinti, kad šeimos pragyvenimo lygis atitiktų jų padėtį.

— Noriu pasakyti, — neatstojo Rendolfas, — jeigu Lourensas panorės, kad šios vestuvės įvyktų...

— Ir panorės atsikratyti nedidelės dvidešimties tūkstančių svarų sumos? — pertraukė jį Eliotas. Klausimas buvo ištartas švelniu bei mandagiu tonu, bet vis tiek nuskambėjo kažkaip grubiai. Tačiau Elioto tai nesustabdė. — Po savaitės Edita sugrįš iš Prancūzijos. Ji būtinai pastebės, jog nėra vėrinio. Juk pats žinai, kad ji visada viską pastebi.

Rendolfas nieko neatsakė.

Eliotas tyliai nusijuokė. Ne iš Rendolfo ir ne iš savęs. Ir, suprantama, ne iš Editos, kuri turėjo pinigų ne ką daugiau už Eliotą; be to, didelė jų dalis buvo paversta brangenybėmis bei sidabriniais stalo įrankiais.

Galbūt Eliotą paveikė muzika, o gal jis susijaudino stebėdamas, kaip Džuliją Stratford šoka su jo Aleksu. O gal todėl, kad jam jau pabodo kalbėti eufemizmais bei užuominomis. Diplomatiški gebėjimai apleido jį drauge su gyvenimišku ištvermingumu bei būties tvarumu, kuriais jis taip mėgavosi jaunystėje.

Dabar gi su kiekviena žiema jo sąnariai vis labiau silpnėjo; jis jau ir pusės mylios negalėjo įveikti — imdavo dusti nuo skausmo krūtinėje. Būdamas penkiasdešimt penkerių jis pražilo. Eliotas žinojo, jog žilumas jam tinka. Nerimą kėlė visai kiti dalykai — jis negalėjo vaikščioti be lazdelės. Ir tai tik pradžia, įspėjanti apie ateityje jo laukiančias „linksmybes“.

Senatvė, silpnumas, bejėgiškumas... Gerai būtų, jei sūnus Aleksas vestų Stratfordų milijonus, ir kad tai įvyktų kuo greičiau!

Netikėtai jis pajuto nuovargį ir kažkokį nerimą. Lengvos, linksmos melodijos pradėjo jį erzinti. Apskritai jis be galo mėgo Štrausą, bet dabar muzika jį pernelyg jaudino...

Norėjosi paaiškinti Rendolfui, kad jis, Eliotas, kadaise nedovanotinai suklydęs. Kažkas susiklostė ne taip tais metais, kai jiedu su Lourensu ilgomis egiptietiškomis naktimis klaidžiojo siauromis Kairo gatvelėmis, kai pagiringi keikdavosi katerio kajutėje. Lourensas įsigudrino savo gyvenimą nugyventi kaip atsiskyrėlis; jis elgėsi taip, kaip kiti žmonės nebūtų sugebėję. O Eliotas plaukė pasroviui. Lourensas pabėgo į Egiptą, į dykumą, prie šventovių, pasinėrė į šviesias žvaigždėtas naktis.

O Dieve, kaip jis ilgisi Lourenso! Pastaraisiais metais jiedu bendrauja tik laiškais, kurių susikaupė nemenka šūsnis, tačiau vienas kitą supranta, kaip ir anksčiau.

— Henris pasiėmė kai kuriuos dokumentus, — pasakė Rendolfas, — nedidelę šeimos akcijų dalį. — Jo žvilgsnis buvo neramus, įtemptas.

Eliotas vėl vos neprapliupo juoku.

— Jei viskas vyks taip, kaip man norėtųsi, — tęsė Rendolfas, — aš tau grąžinsiu visą skolą. Duodu žodį, jog nepraeis nei pusmetis, ir tos vestuvės įvyks.

Eliotas nusišypsojo:

— Rendolfai, vestuvių gali ir nebūti. Be to, dar neaišku, ar jos išspręstų mudviejų problemas.

— Nekalbėk šitaip, seni.

— Bet man reikia tų dvidešimties tūkstančių svarų iki sugrįžtant Editai.

— Suprantama, Eliotai.

— Žinai, tu privalai vieną kartą pasakyti savo sūnui tvirtą „ne“.

Rendolfas giliai atsiduso. Grafas daugiau jo nebekankino. Kaip niekas kitas, jis žinojo, jog Henris vis labiau suka į šunkelius, ir toliau nebegalima juokauti. Pereinamasis amžius jau baigėsi, vaikinui seniai metas surimtėti. Tačiau Henris Stratfordas visada buvo toks — kiek papuvęs iš vidaus. O Rendolfas neblogas žmogus. Tai tikra tragedija. Ir Eliotas, karštai mylintis savo sūnų, puikiai suprato Rendolfą ir užjautė jį.

Ir vėl žodžiai, žodžių virtinė... „Tu gausi savo dvidešimt tūkstančių svarų“. Bet Eliotas nesiklausė. Jis stebėjo šokančius — savo paklusnų, gerą sūnų, kažką aistringai kuždėjusį į ausį Džulijai, kurios veide tuo tarpu buvo užfiksuotas neįveikiamas ryžtingumas... Beje, Eliotas niekada negalėjo suprasti to ryžtingumo priežasties.

Kai kurioms moterims, norint pavergti vyrus, reikia šypsotis. Kai kurioms jau verčiau paverkti. O Džulijai suteikė žavesio rimta išraiška — galbūt dėl švelnių rudų akių, ar dėl paprasto, be jokios klastos lūpų išlinkimo, ar dėl lygios tarsi porcelianas odos.

Išdidi, ryžtinga, ji buvo neprilygstama. O Aleksas su savo piršlybomis, su įkyriu aistringumu šalia jos atrodė tik šokio partneris — vienas iš tūkstančių elegantiškų jaunuolių, kurie lygiai taip pat galėtų suktis su ja valso sūkuryje marmurinėmis grindimis.

Tai buvo Štrauso valsas „Rytiniai laikraščiai“, ir Džuliją jį mėgo. Visada jai patiko tas valsas. Dabar mergina prisiminė, kaip kadaise šoko tą valsą su savo tėvu. Tada jie atsivežė į namus pirmą gramofoną ir šoko egiptietiškoje salėje... ir bibliotekoje, ir svetainėje, šoko tol, kol pirmasis saulės spindulys pažvelgė pro žaliuzes. Tada tėvas pasakė:

— Pakaks, mieloji. Daugiau nebegaliu.