Энн Райс: Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

Dabar muzika ramino, kėlė liūdesį. Aleksas vis kalbėjo ir kalbėjo apie savo meilę jai, o merginos širdyje kirbėjo baimė — ji bijojo pasakyti ką nors užgaulaus.

— Jei tu nori gyventi Egipte, — vos atgaudamas kvapą kalbėjo jaunuolis, — ir ieškoti mumijų su savo tėvu, tuomet važiuosime į Egiptą. Iškart po vestuvių ir važiuosime. O jei panorėsi gyventi klajokliškai, aš visur keliausiu su tavim.

— Na, taip, — atsakė Džuliją, — tu tik dabar taip kalbi. Žinau, kad kalbi iš širdies, Aleksai, bet aš dar nepasirengusi. Dabar dar negaliu.

Negalima buvo žiūrėti į jo nekantrumą. Ir jo jausmų įžeisti negalima. Juk Aleksas, skirtingai nuo kitų jaunuolių, nebuvo nei klastingas, nei gudrus, nei apdairus. Jei turėtų kokį nors trūkumą, gal jis būtų kiek įdomesnis... Aukštas, lieknas, tamsiaplaukis... kažkoks panašus į angelą. Jo rudose akyse atsispindėjo tyra, naivi siela. Būdamas dvidešimt penkerių, jis išliko berniūkščiu — nekantriu bei nekaltu.

— Negi tau reikalinga žmona sufražistė? — paklausė Džuliją. — Mokyta niūri nuobodybė? Juk žinai, kad ketinu tapti tyrinėtoja archeologe. Dabar norėčiau atsidurti Egipte ir būti su tėvu.

— Mieloji, mudu važiuosime tenai. Tik prašau, iš pradžių susituokime.

Jis pasilenkė, ketindamas ją pabučiuoti, tačiau mergina atsitraukė.

Valsas įsuko juodu taip smagiai, jog Džuliją akimirksniu pralinksmėjo, pasijuto lengvai, tarsi iš tikrųjų būtų įsimylėjusi.

— Na, ką man daryti, kad pavergčiau tave, Džuliją? — kuždėjo merginai į ausį Aleksas. — Nori, atitemsiu piramides į Londoną?

— Aleksai, tu jau seniai mane pavergei, — nusišypsojo mergina.

Bet juk Džuliją meluoja! Buvo kažkas baisaus: kerinti ritminga muzika — ir nusivylimas Alekso veide.

— Esmė ta, kad... aš nenoriu tekėti. Bent jau kol kas. O galbūt ir niekada nenorėsiu.

Aleksas tylėjo. Ji buvo pernelyg griežta, užsispyrusi. Džulija žinojo apie jai būdingus netikėtus užsispyrimo priepuolius. O jis elgėsi kaip tikras džentelmenas. Mergina jį įžeidė, bet jis vėl nusišypsojo, ir jo kupina meilės bei pasiaukojimo šypsena, sujaudino Džuliją ir dar labiau ją nuliūdino.

— Aleksai, tėvas grįš po kelių mėnesių. Tada ir pasikalbėsime. Apie vestuves, apie ateitį, apie moterų teises — ištekėjusių ir netekėjusių — ir apie tai, jog tu vertas kur kas daugiau. Kodėl turėtum gyventi su nepriklausoma moterimi? Juk po metų pražilsi nuo jos ir pabėgsi į meilužės glėbį.

— Kaip tu mėgsti stebinti! — pasakė jaunuolis. — O man labai patinka būti stebinamam.

— Nejaugi tikrai patinka?

Ir tada Aleksas vis dėlto ją pabučiavo. Jiedu sustojo salės viduryje, o likusios poros ir toliau sukosi svaigios liūdnos muzikos ritmu. Jis ją pabučiavo, ir Džulija nesipriešino, tarsi mylėti Aleksą būtų jos pareiga. Juk turėjo ji kada nors jam nusileisti.

Ir visai nesvarbu, kad į juos visi žiūrėjo. Nesvarbu, kad jo rankos, apkabinusios merginą, virpėjo.

Svarbu buvo tik viena: nors Džulija vaikiną mylėjo, jai to nepakako...

Atvėso. Gatvėje girdėjosi triukšmas — privažiuojančių mašinų motorų gausmas, asilo riksmai, šaižus vienos amerikietės juokas... Moteris, vos išgirdusi apie radinį, iškart atidūmė iš Kairo.

Lourensas su Samiru sėdėjo ant kilnojamų kėdučių prie medinio rašomojo stalo. Priešais juos gulėjo papirusas. Stengdamasis nesugadinti trapaus ritinėlio, Lourensas greitosiomis rašė vertimą į savo dienoraštį. Ir visą laiką per petį žvilgčiojo į didžiojo karaliaus mumiją, kuri atrodė taip, tarsi valdovas būtų miegojęs.

Ramzis Nemirtingasis! Ši idėja įkvėpė Lourensą. Jis žinojo, kad neišeis iš šios keistos akmeninės salės iki aušros.

— Tai tikriausiai mistifikacija, — pasakė Samiras. — Ramzis Didysis, tūkstantmečiais saugantis karališkąją Egipto pavardę? Kleopatros meilužis?

— O tame yra kažkas didinga, — ištarė Lourensas. Jis minutėlei padėjo į šalį rašiklį ir pažvelgė į papirusą. Kaip skaudėjo akis! — Jeigu nemirtingasis vyras pasiryžo būti palaidotas dėl moters, ta moteris galėjo būti tik Kleopatra.

Jo žvilgsnis sustojo ties marmuriniu biustu. Lourensas švelniai paglostė baltą lygų Kleopatros skruostą. Taip, jis galėjo tuo patikėti. Kleopatra — Julijaus Cezario bei Marko Antonijaus mylimoji, pasipriešinusi romėnų siekiams užkariauti Egiptą, įžengti į jį toliau, negu buvo įmanoma; gražioji Kleopatra — paskutinė Senojo Egipto valdovė... Na, tiek jau to... Jam reikia baigti vertimą.

Samiras pakilo ir pasirąžė. Lourensas pamatė jį einant prie mumijos. Ką jis daro? Tyrinėja pirštus apvyniojusi audinį, apžiūrinėja ant dešiniosios rankos užmautą briliantinį žiedą su skarabėjumi? „O juk jisai priklauso devynioliktajai dinastijai, — pamanė Lourensas, — ir niekas negali to paneigti“.

Lourensas užsimerkė ir švelniai pamasažavo akių vokus. Po to vėl susikaupė ties papirusu.

— Paklausyk, Samirai, šitas vaikinas stebina mane. Tokia kalbų samplaika bet kam sukels rūpesčių. O jo filosofinės pažiūros ne mažiau už manąsias šiuolaikiškos. — Jis siekė senesnių dokumentų, kuriuos jau anksčiau buvo skaitęs. — Man norėtųsi, kad įdėmiai šitą ištyrinėtum. Tai ne kas kitas, o Kleopatros laiškas Ramziui.

— Mistifikacija, Lourensai. Mielas Romos pokštas.

— Ne, drauguži, nieko panašaus. Ji parašė šį laišką iš Romos. Po to, kai Cezaris buvo nužudytas. Ir pranešė Ramziui, jog grįžta namo, pas jį, į Egiptą.

Lourensas atidėjo laišką į šalį. Kai Samiras turės laiko, savo akimis galės įsitikinti, kas tame laiške. Ir apie tai sužinos visas pasaulis.

Stratfordas sugrįžo prie senovės papirusų.

— Paklausyk, Samirai, štai paskutinieji Ramzio pamąstymai: „Romėnų negalima smerkti dėl to, kad užkariavo Egiptą: galiausiai mus nugalėjo patsai laikas. Tačiau jokie dabartinio naujo, narsaus amžiaus stebuklai negali manęs atitraukti nuo mano rūpesčių; iki šiol negaliu įveikti savo širdies negalios; ir mano siela kenčia, ji vysta tarsi gėlė be saulės“.

Samiras vis dar stovėjo prie mumijos, apžiūrinėjo žiedą.

— Ir vėl paminėta saulė. Vis saulė ir saulė. — Jis atsisuko į Lourensą: — Nejaugi tu tiki tuo...

— Samirai, jei jau tu tiki prakeiksmais, kodėl tau nepatikėjus nemirtingumu?

— Tu iš manęs šaipaisi, Lourensai. Aš, mano bičiuli, mačiau, kaip daugelis prakeiksmų pildėsi. Bet nemirtingas žmogus, kuris gyveno Periklio Atėnuose, Romoje Respublikos laikais ir Hanibalo Kartaginoje? Žmogus, kuris dėstė Kleopatrai Egipto istoriją? Tas netelpa į galvą.

— Paklausyk, Samirai: „Jos grožis amžiams pavergė mane; taip pat ir jos drąsa bei lengvabūdiškumas; ir jos meilė gyvenimui, kuri atrodė neįtikėtina — tokia stipri ji buvo“.

Samiras nieko neatsakė. Jis vėl įsmeigė akis į mumiją, atrodė tarsi ji kažkuo traukia vyriškį. Lourensas puikiai suprato, kodėl taip yra, todėl ramiai sugrįžo prie papirusų — jam reikėjo pabaigti svarbiausią darbą.

— Lourensai, šita mumija nė trupučio nesiskiria nuo tų, kurias mačiau muziejuje. Šitas žmogus buvo pasakininkas. Nepaisant žiedo.

— Taip, aš labai įdėmiai jį apžiūrėjau — tai Ramzio Didžiojo antspaudėlis. Vadinasi, priešais mus ne paprastas pasakininkas, o senienų kolekcionierius. Tu nori, kad tuo patikėčiau?

Kuo gi iš tiesų Lourensas tikėjo? Jis atsilošė ant kėdės ir dar kartą apžvelgė keistą salę. Po to vėl garsiai vertė toliau:

— „Aš atsiskyriau nuo visų ir nuėjau į šitą atokią salę; nuo šiol mano biblioteka taps kapaviete. Mano tarnai nupraus mano kūną ir pagal seniai pamirštą paprotį suvynios jį į laidojimo drobulę. Bet nė vienas peilis neprisilies prie manęs. Ir niekas neišpjaus širdies bei smegenų iš nemirtingojo mano kūno“.