Waris Miller - Dykumų gėlė

Waris Dirie su Cathleen Miller

Dykumų gėlė

Iš anglų kalbos vertė

Irma Palumickaitė

MAMAI

Kai vienas keliauji gyvenimo keliu, atlaikydamas vėtras, džiaugdamasis saulės šviesa, stovėdamas prieš uraganų siautulius, išlikimas priklauso tik nuo tavo stiprybės. Todėl aš skiriu šią knygą moteriai, už kurios pečių jaučiausi saugi, kurios dvasia išliko stipri ir nenugalėta. Tai mano motina — Fatuma Ahmed Aden.

Žvelgdama į veidą neįsivaizduojamoms bėdoms, ji išmokė savo vaikus tikėjimo, vienodai atsidavusi augino dvylika vaikų (nepaprastas žygdarbis vienai motinai) ir parodė išmintį, nuvainikuojančią įžvalgiausią išminčių.

Jos pasiaukojimas buvo begalinis, o skundų nedaug. Mes, jos vaikai, visą laiką žinojome, kad ji be išlygų atidavė tai, ką turėjo. Nesvarbu, kiek mažai tai buvo. Ji daug kentėjo praradusi ne vieną kūdikį, tačiau turėdama tiek pat ryžto ir drąsos rūpinosi likusiais vaikais. Jos sielos kilnumas, išorinis ir vidinis grožis yra legendinis.

Mama, aš myliu, gerbiu ir branginu tave. Ačiū Visagaliui Alachui, paskyrusiam tave mano motina. Mano maldos skirtos tavo atminimui pagerbti. Noriu išauklėti savo sūnų taip, kaip tu nenuilsdama išauginai savo vaikus.

Tu esi kiltas, kurį jaunas dabita nusprendė išsirinkti.

Tu esi tarsi brangus kilimas, už kurį sumokėta tūkstančiais.

Ar kada nors surasiu tokią kaip tu, tokią, kokia pasirodei man tik kartą?

Apsaugos nelieka; tu stipri tarsi lydyta geležis; Tu esi tarsi

Nairobio auksas, pagaliau užkastas. Tu esi tekanti saulė ir

ankstyvos aušros spinduliai, Ar kada tave besurasiu kaip

tada — tave, kuri man pasirodei tik kartą?

Somaliu liaudies poema

AUTORIAUS PASTABA

„Dykumų gėlė” yra tikra Varis Dirie gyvenimo istorija, ir visi įvykiai paremti Varis prisiminimais. Aprašyti žmonės nėra išgalvoti, tad norėdami apsaugoti jų asmeninį gyvenimą beveik visiems pakeitėme vardus.

1

PABĖGIMAS

Mane pažadino tylus garsas. Kai atmerkiau akis, priešais save išvydau liūto snukį. Netikėtai pabudusiai akys išsiplėtė plačiai, labai plačiai, kad sugebėčiau pamatyti priešais stovintį žvėrį. Bandžiau atsistoti, bet buvau neturėjusi nė kąsnio burnoj keliolika dienų, todėl silpnos kojos virpėjo ir lenkė mane prie žemės. Klupdama vėl susmukau prie medžio, kur ilsėjausi nuo Afrikos dykumos saulės. Ji būna labai negailestinga, ypač vidurdienį. Ramiai priglaudžiau galvą, užmerkiau akis ir pajutau, kad gruoblėta medžio žievė spraudžiasi pro kaulus. Liūtas buvo taip arti, kad tokioje tvankybėje galėjau užuosti nuo jo sklindantį pasenusios mėsos dvoką. Aš meldžiau Alachą:

— O Dieve, man jau galas. Prašau, paimk mane.

Mano ilga kelionė per dykumą artėjo prie pabaigos. Neturėjau nieko, kas galėtų mane išgelbėti: nei ginklo, nei jėgų bėgti. Net ir esant geriausioms aplinkybėms, žinojau, negalėčiau pergudrauti liūto įlipdama į medį: kaip ir visos katės, liūtai, turėdami stiprias letenas ir nagus, yra puikūs laipiotojai. Kol bandyčiau atsistoti — vienas grybštelėjimas, ir manęs nebeliktų. Nejausdama jokios baimės atsimerkiau ir pasakiau liūtui:

— Nagi, ateik ir suėsk mane. Aš pasiruošusi.

Tai buvo gražus patinas auksine apykakle, jo mojuojanti ilga uodega vaikė muses. Buvo jaunas ir trykštantis sveikata, maždaug penkerių ar šešerių metų. Supratau, kad jis galėtų mane sužiaumoti akimirksniu — jis buvo karalius. Visą gyvenimą stebėjau, kaip tie nagai drasko antilopes gnu ir zebrus, sveriančius šimtus kartų daugiau nei aš.

Liūtas spoksojo į mane ir lėtai mirkčiojo medaus spalvos akimis. Mano rudos akys susikirto su jo žvilgsniu. Jis nusisuko.

— Nagi, ėsk mane.

Jis dar kartą dėbtelėjo į mane ir vėl nugręžė akis. Paskui apsilaižė ir atsisėdo ant užpakalinių kojų. Tada grakščiai pakilo ir viliojamai išsitiesė priešais mane. Galiausiai apsisuko ir pasitraukė neabejodamas, kad turiu per mažai mėsos ant kaulų — nebuvo verta mane suėsti. Liūtas šuoliavo dykuma, kol rusvas kailis susiliejo su dykumos spalva.

Kai supratau, kad jis nesiruošia manęs suėsti, neatsidusau iš palengvėjimo. Nebijojau ir buvau pasiruošusi mirti. Matyt, Dievas, kuris visada buvo man geriausias draugas, suplanavo kažką kita, turėjo savų priežasčių palikti mane gyvą. Paklausiau:

— Ką visa tai reiškia? Pasiimk mane kuo greičiau, — ir vargais negalais atsistojau.

Ši košmariška kelionė prasidėjo, kai pabėgau nuo tėvo. Tuo metu man buvo trylika metų, gyvenau klajoklių gentyje su savo šeima, Somalio dykumoje. Kartą mano tėvas pareiškė susitaręs ištekinti mane už vieno senio. Supratau, kad turiu nedelsti, nes vieną dieną mano jaunikis ateis manęs pasiimti. Prasitariau mamai apie pabėgimą. Ketinau surasti mamos seserį, gyvenančią Somalio sostinėje Mogadiše. Suprantama, aš niekada nebuvau Suprantama, aš niekada nebuvau lankiusis Mogadiše nei kitam mieste ir nebuvau mačiusi savo tetos. Tačiau vaikiškai naiviai jaučiau, kad įvykiai stebuklingai susiklostys mano naudai.

Kol mano tėvas ir kiti namiškiai miegojo, motina mane pažadino ir tarė:

— Bėk dabar.

Aš apsidairiau aplinkui ieškodama, ką galėčiau pasiimti su savimi, bet nieko nebuvo: nei vandens, nei pieno indo, nei maisto pintinėje. Basa ir įsisupusi į skraistę, pabėgau į tamsią dykumos naktį.

Neturėdama jokio supratimo, kuris kelias veda Mogadišo link, bėgau nežinia kur. Gerai nematydama tamsoje, klupau ir šokinėjau per išsikišusias medžių šaknis. Galiausiai nusprendžiau trumpam prisėsti. Afrikoje pilna gyvačių, o aš jų be galo bijojau. Užmynusi ant kiekvienos medžio šaknies įsivaizduodavau stovinti ant nuodais besispjaudančios kobros. Sėdėjau žvalgydamasi į pamažu švintantį dangų. Prieš saulei patekant, buvau nubėgusi tiek, kiek tik gazelė pajėgtų. Nesustodama bėgau ir bėgau.

Atėjus vidurdieniui, pradėjau klimpti ne tik į rusvą smėlį, bet ir į savo mintis. „Kur, po galais, aš bėgu?” — klausiau savęs. Aš netgi negalėjau pasakyti, kokia kryptimi bėgu. Kraštovaizdis tęsėsi iki amžinybės, o smėlis buvo vos suskeldėjęs prie akacijos ar spygliuočio medžio. Galėjau matyti mylių mylias. Alkana, ištroškusi ir pavargusi ėjau vis lėčiau. Klajodama tarsi apsvaigusi, klausiau savęs: „Kur nuves mano naujas gyvenimas? Kas dar manęs laukia?”

Svarstant tokius klausimus, man pasirodė, kad išgirdau balsą:

— VARIS... VARIS...

Mane šaukė tėvas! Sukdamasi aplink ieškojau jo akimis, bet nieko nemačiau. „Gal aš viską išsigalvoju?” — pamaniau.

— VARIS... VARIS...

Aplink mane sukosi aidas. Nors balsas buvo maldaujantis, mano baimė nė kiek nesumažėjo. Jei jis mane pagautų, be abejonės, sugrąžintų namo, prievarta ištekintų už to vyro ir dar primuštų. Man nepasigirdo — ten tikrai mano tėvas ir jis pamažu artėjo. Nieko nelaukdama puoliau bėgti, kiek tik turėjau jėgų. Nors mus skyrė kelių valandų atstumas, tėvas galėjo mane prisivyti. Kaip vėliau supratau, jis atsekė mane pagal pėdsakus smėlyje.

„Tėvas yra per senas pagauti mane, — maniau aš, — esu jauna ir galiu bėgti labai greitai.” Mano vaikišku protu, jis buvo senas žmogus. Dabar mane ima juokas, nes tėvui tuo metu buvo tik trisdešimt metų. Mes buvome neįtikėtinai gerai užsigrūdinę fiziškai, kadangi visur vaikščiojome pėsčiomis, neturėjome mašinų nei kitokio transporto. Aš visuomet buvau greita: ir sekdama paskui gyvulius, ir ieškodama vandens, ir skubėdama prieš saulėlydį saugiai sugrįžti namo.