Waris Miller: Dykumų gėlė

Šio gyvulio charakteris panašus į arklio. Kupranugarį ir jo šeimininką sieja artima draugystė, jis elgiasi taip, kaip nesielgtų su kitu žmogumi. Vyrai dresuoja jaunus kupranugarius — pavojinga veikla — ir pratina juos prie kamanų, kad vėliau būtų galima ant jų joti ir jie mokėtų sekti paskui kaimenę. Tokioje situacijoje labai svarbu būti stipriu žmogumi, nes jausdami silpną jojiką jie gali jį numesti nuo kupros arba pradėti spardytis.

Kaip ir daugelis somalių, mes gyvenome kaimenės varovų gyvenimą. Nors ir nuolat kovojant dėl išlikimo, mūsų auginama didelė kupranugarių, galvijų, avių ir ožkų kaimenė šalies mastu leido mums jaustis turtingais žmonėmis. Pagal tradiciją mano broliai paprastai rūpinosi stambiais gyvuliais — raguočiais ir kupranugariais, o mergaitės prižiūrėjo mažesniuosius.

Būdami klajokliai, mes nuolat keliaudavome. Niekada neapsistodavome vienoje vietoje ilgiau nei trims ar keturioms savaitėms. Turėjome nuolat judėti dėl gyvulių. Kad jie išliktų gyvi, ieškojome maisto ir vandens, o šių būtiniausių dalykų nelengva rasti karštame Somalio klimate.

Mūsų trobelė buvo nupinta iš žolių, lengvai pernešama ji atstojo palapinę. Padarydavome iš žabų karkasus, tada mama nupindavo žolinius užklotus, juos užkeldavome ant sulenktų šakelių ir padarydavome maždaug šešių pėdų skersmens kupolą. Atėjus metui keliauti į kitą vietą, išardydavome namelį, surišdavome lazdas, užklotus ir sukrovę menką turtą ant savo kupranugarių nugarų iškeliaudavome. Kupriai — neįtikėtinai stiprūs gyvūnai. Kelionėje kūdikiai ir maži vaikai sėdėdavo ant jų nugaros, mes eidavome greta, gindami gyvulius į mūsų būsimus namus. Suradę vandens šaltinį ir žalumos plotus, įkurdavome naują stovyklą.

Trobelė buvo pastogė kūdikiams, paunksmė nuo vidurdienio saulės ir šviežio pieno laikymo vieta. Naktį miegodavome lauke po žvaigždėmis ant demblio, apkabinę vaikus. Saulei nusileidus, dykuma atvėsdavo. Mes neturėjome pakankamai apklotų kiekvienam vaikui, todėl, kadangi dėvėjome mažai drabužių, šildydavome vienas kitą savo kūno šiluma. Mano tėvas miegojo nuošalyje tarsi mūsų sargybinis, šeimos saugotojas.

Rytą keldavomės su saule. Pirmas mūsų darbas buvo eiti į aptvarą, kur laikėme savo kaimenę, ir ją pamelžti. Kad ir kur ėjome, prikirsdavome medelių gyvulių aptvarams daryti. Tokiu būdu juos sulaikydavome nuo naktinių klaidžiojimų. Jaunikliai buvo laikomi atskirai nuo motinų — kad neišžįstų viso pieno. Aš turėjau pamelžti karves, kad būtų galima sumušti truputį sviesto, bet ir palikti pakankamai pieno veršeliams. Pabaigę melžti įleisdavome jauniklius išžįsti likusio pieno.

Paskui pusryčiaudavome — gerdavome kupranugarės pieną, daug maistingesnį nei kitų gyvūnų — prisotintą vitamino C. Kadangi mūsų šalyje labai sausa ir nepakanka drėgmės javams užauginti, neturėjome nei daržovių, nei duonos. Kartais pagal pėdsakus ganykloje pasekdavome tapyrus — stambias laukines Afrikos kiaules. Jie užuodžia valgomas šaknis, kanopomis ir snukiu jas išknisa ir užkandžiauja. Mūsų šeima dalijosi jų dosnumu ir parsinešdavo truputį tų šaknų maistui paįvairinti.

Manėme, kad žudyti gyvulius dėl mėsos yra niekinga. To griebdavomės tik būtiniausiu atveju arba retomis progomis, pavyzdžiui, vestuvėms. Gyvuliai buvo mums per daug brangūs, kad galėtume juos žudyti ir valgyti. Juos auginome dėl šviežio pieno ir mainams į kitus reikalingus daiktus. Kupranugarės pieną gerdavome kiekvieną dieną: pusryčiams ir vakarienei.

Kartais visiems neužtekdavo, todėl pirmiausia pamaitindavome mažiausius vaikus, paskui vyresnėlius ir taip toliau. Mano mama niekada neimdavo į burną nė kąsnio, kol visi nepavalgydavo. Tiesą sakant, aš net neprisimenu, ar kada teko matyti mamą valgant, nors suprantu, kad ji turėjo valgyti. Bet jei vakarienei neturėdavome nieko valgyti, nebuvo keista, nebuvo dėl ko nerimauti. Nebuvo reikalo verkti ar skųstis. Maži kūdikiai verkdavo, tačiau vyresnieji vaikai žinojo taisykles, taigi paprasčiausiai eidavome miegoti. Stengėmės būti linksmi, ramūs ir tylūs. Kitą rytą, jei Dievas norės, mes surasime išeitį. In’shallah, kas reiškia „tai atsitiks, jei Dievas panorės”, — tokia buvo mūsų gyvenimo filosofija. Žinojome, kad esame priklausomi nuo gamtos jėgų. Ne mes, o Dievas valdė tas jėgas.

Kaip kitose pasaulio šalyse žmonės laukdavo šventinių pietų, taip mums didelėmis vaišėmis tapdavo tėvo namo parneštas maišas ryžių. Juos valgydavome su sviestu, sumuštu iš karvės pieno mamos nupintoje terbelėje. Retkarčiais drėgnesnėse Somalio vietovėse išmainydavome ožką į kukurūzus ir sumalę miltus virdavome košę arba paspragindavome jų keptuvėje virš ugnies. Jei su mumis buvo ir kitos šeimos, visada dalijomės, ką turėdami. Jei kas nors iš mūsų turėjo datulių ar šaknų, šviežios mėsos, išvirdavome ir pasidalydavome tarpusavyje. Mes dalijomės savo sėkme, nes, nors didžiąją laiko dalį gyvenome atskirai, keliaudami su viena ar keliomis šeimomis jautėmės didžiosios visuomenės dalimi. Kadangi neturėjome šaldytuvų, mėsą ir kitus šviežius maisto produktus reikėjo suvartoti per trumpą laiką.

Kiekvieną rytą po pusryčių išvesdavome iš aptvaro gyvulius. Nuo šešerių metų turėjau ginti kaimenę — apie šešiasdešimt ar septyniasdešimt avių ir ožkų — ganytis į dykumą. Pasiimdavau ilgą žabą ir viena iškeliaudavau su banda, dainuodama trumpą piemens dainelę. Jei viena atsiskirdavo nuo bandos, panaudodavau savo įrankį parginti atgal. Gyvuliai nekantraudavo eiti. Jie jau suprasdavo, kad išėjimas iš aptvaro reiškia ganymosi metą.

Buvo svarbu išginti anksti, surasti geriausią vietą, pilną vėsaus vandens ir žaliuojančios žolės. Kiekvieną dieną nekantriai ieškodavau vandens, stengdamasi pralenkti kitus varovus. Kitaip jų gyvuliai išgertų tai, ko ir taip liko nedaug. Bet kai saulė tapdavo vis karštesnė, žemė taip išdžiūdavo, kad sugerdavo paskutinį drėgmės lašą. Rūpinausi, kad gyvuliai sočiai atsigertų, nes gal tik kitą savaitę rasime daugiau vandens. Arba po kelių savaičių. O gal po trijų — kas žino? Žiūrint į dvesiančius per sausrą gyvulius mane apimdavo gailestis. Mes keliaudavome tolyn ir tolyn, kiekvieną dieną ieškodami vandens, tačiau daugiau kaimenė nebepajėgdavo eiti. Kai išsekę gyvuliai imdavo kristi, patirdavai bejėgiškumo jausmą, nes žinojai, kad artėja galas ir niekuo negali padėti.

Somalyje niekas neturėjo ganyklų, todėl man buvo patikėta iššniukštinėti ir surasti didelius žalumos plotus mūsų ožkoms ir avims. Prigimtinis instinktas buvo išlavintas pastebėti lietaus požymius, todėl atidžiai tyrinėdavau debesis danguje. Be to, gelbėjo ir kiti mano pojūčiai, kadangi savotiškas kvapas arba tam tikri ženklai ore pranašaudavo lietų.

Kol gyvuliai ganydavosi, stebėdavau plėšrūnus. Jų pilna visoje Afrikoje. Hienos prisėlina ir nutveria avį arba paklydusį nuo bandos jauniklį. Reikėjo saugotis liūtų ir laukinių šunų, jie visi valkiodavosi gaujomis, o aš buvau viena.

Stebėdama dangų rūpestingai apskaičiuodavau, kaip toli reikės keliauti, kad sugrįžčiau namo dar nenusileidus saulei. Tačiau daugybę kartų apsirikdavau ir tuomet prasidėdavo visos bėdos. Kol klupinėdavau tamsoje bandydama rasti kelią į namus, hienos mane užpuldavo, jausdamos, kad negaliu jų matyti tamsoje. Kai vienai iš jų šmaukštelėdavau, kita prisėlindavo iš už nugaros. Kol vieną iš jų vydavau šalin, kita užbėgdavo priešakin man nematant. Hienos negailestingos, todėl pačios pavojingiausios. Jos niekada nesiliauja kovoti dėl grobio, kol jo nepričiumpa. Kiekvieną vakarą sugrįžusi namo uždarydavau gyvulius į aptvarą, po keletą kartų suskaičiuodavau, kad įsitikinčiau, ar nė vieno netrūksta.