Waris Miller: Dykumų gėlė

Somalyje gyvenome lygiai taip pat, kaip ir mūsų protėviai prieš tūkstantį metų. Niekas per tą laiką labai nepasikeitė. Būdami klajokliai, mes gyvenome be elektros, telefonų ar automobilių, ką jau kalbėti apie kompiuterius, televizorius ir keliones lėktuvu. Tai, o kartu ir mūsų genties ypatybė gyventi tik šia diena, ir suformavo kitokį nei Vakarų pasaulyje požiūrį į laiką.

Kaip ir visi mūsų šeimoje, aš nežinojau, kiek man metų. Galėjau tik spėti. Mano šalyje gimstantis kūdikis turi mažai vilties išgyventi pirmuosius metus, todėl žinoti tikslią gimimo datą nebuvo labai svarbu. Kai buvau vaikas, gyvenau nerašydama ir neplanuodama savaitės darbų, nežiūrėdama į laikrodį ir kalendorių. Mes gyveno me pagal metų laikus ir saulę. Nesulaukę lietaus, keldavomės į kitą vietą, o kiekvienos dienos darbai buvo suplanuoti iki saulės laidos. Mes skaičiuodavome valandas pagal saulę. Jei mano šešėlis krisdavo į vakarų pusę — buvo rytas, jei šešėlis būdavo tiesiai po manimi — vidurdienis. Kai šešėlis pereidavo į kitą pusę — buvo popietė. Dienai ilgėj ant, ilgėdavo ir mano šešėlis. Tada ateidavo metas keliauti namo, kol dar nesutemo.

Atsikėlę rytą aptardavome tos dienos darbus ir darydavome tuos, kuriuos galėjom užbaigti iki saulės laidos. Nebuvo minties atsikėlus daryti tai, kas jau suplanuota. Niujorke žmonės dažnai išsitraukia savo kalendorius ir klausia:

— Ar keturioliktą dieną būsite laisva per priešpiečius? O gal penkioliktą dieną?

Aš jiems atsakau:

— Kodėl jums nepaskambinus dieną prieš susitinkant?

Kad ir kiek kartų pasižymėdavau susitikimų datas, vis tiek negalėjau priprasti prie šios idėjos. Kai pirmą kartą atvykau į Londoną, mane nustebino žmonių bendravimas. Jie žiūri į rankos riešą ir aimanuoja:

— O, aš turiu skubėti!

Atrodė, kad visi skuba, kiekvienas veiksmas apskaičiuotas. Afrikoje nebuvo nei skubėjimo, nei įtampos. Afrikos laikas slenka labai lėtai ir tykiai. Jei pasakytum: „Pasimatysim rytoj vidurdienį”, tai reikšdavo ne vėliau kaip ketvirtą ar penktą. Net gi šiandien atsisakau žiūrėti į laikrodį.

Vaikystėje niekada nežiūrėjau toli į ateitį ir nesigilinau per daug į praeitį, klausinėdama mamos apie jos vaikystę. Kadangi anksti palikau namus, žinojau tik nedidelę dalį šeimos istorijos. Visada norisi sugrįžti namo ir paklausti, kokia buvo mamos paauglystė arba iš kur kilusi mano senelė, kaip mirė mano senelis. Man neramu dėl to, kad galbūt niekada nesužinosiu šių dalykų.

Tačiau vieną dalyką tikrai žinau — kadaise mano mama buvo labai graži. Suprantu, kad taip atrodo visoms mamą dievinančioms dukroms, bet tai tiesa. Jos veidas buvo panašus į Modiljanio skulptūrą, oda tokia tamsi ir švelni, lyg būtų iškalta iš juodojo marmuro. Mamos oda buvo juoda kaip gagatas, o dantys akinamai balti. Kai ji šypsojosi naktyje, buvo matyti tik dantų spindesys, tarsi jie šviestų tamsoje. Jos plaukai buvo ilgi ir tiesūs, labai purūs, neturėdama šukų, ji juos papurendavo pirštais. O aukštą mamos ūgį ir lieknumą paveldėjo visos dukterys.

Ji buvo ramaus ir tylaus būdo. Bet pradėjusi kalbėti pralinksmėdavo ir imdavo juoktis. Ji juokaudavo: vieni juokai būdavo linksmi, kiti — nešvankūs, dar kiti — kvaili juokingi mažmožiai, kuriais norėdavo mus pralinksminti. Ji pažiūrėdavo į mane ir sakydavo:

— Varis, kodėl tavo veide nematyti akių?

Bet mėgstamiausias jos pokštas buvo vadinti mane Avdohola, „mažaburne”. Mama pažiūrėdavo į mane be jokios priežasties ir sakydavo:

— Ei, Avdohola, kodėl tavo burna tokia maža?

Mano tėvas buvo labai gražus ir pats tai gerai žinojo. Šešių pėdų aukščio, lieknas ir šviesesnės nei mama odos. Jo plaukai buvo rudi, o akys — šviesiai rudos. Jis buvo pasipūtęs, nes žinojo esąs gražus, ir mėgdavo paerzinti mamą:

— Galiu susirasti ir sužavėti bet kurią moterį, jei tu ne... — ir neužbaigdamas sakinio tęsdavo pradėtą darbą.

Arba:

— Klausyk, man čia darosi nuobodu, reikia susirasti kokią nors moterį...

Mama atsikirsdavo tuo pačiu:

— Nagi, pirmyn, pažiūrėsiu, ką tu gali padaryti.

Jie iš tiesų mylėjo vienas kitą, bet, deja, vieną dieną šios kandžios replikos virto tikrove.

Motina užaugo Mogadiše, Somalio sostinėje, o mano tėvas buvo klajoklis ir visada gyveno klaidžiodamas po dykumą. Kai jie susipažino, mama pamanė, kad tėvas labai gražus ir klajokliškas gyvenimas su tokiu žmogumi labai romantiškas. Todėl jie greitai nusprendė susituokti. Tėvas nuėjo pas mano senelę (senelis buvo miręs) ir paprašė jos dukters rankos. Bet senelė tam prieštaravo:

— Ne, ne, tai visiškai neįmanoma, — o mano mamai pridūrė: — Juk jis tik plevėsa!

Senelė nesutiko leisti savo dukrai veltui eikvoti savo gyvenimą prižiūrint kupranugarius su šiuo vyru, su vyru iš dykumos. Tačiau šešiolikos metų mama pabėgo ir ištekėjo už tėvo.

Jie persikėlė į kitą dykumos pakraštį ir apsigyveno su jo šeima. Tai mamai tapo nesibaigiančių rūpesčių priežastimi. Jos šeima buvo turtinga ir įtakinga, jai niekada neteko patirti atšiauraus klajoklių gyvenimo būdo. Šią dramatišką situaciją dar labiau paaštrino tai, kad mano tėvas priklausė Daarood genčiai, o motina — Haviye. Kaip ir Amerikos čiabuviai, Somalio gyventojai irgi skirstomi į atskiras gentis ir kiekvienai iš jų būdinga fanatiška ištikimybė savo genties žmonėms. Toks genčių išdidumas buvo karų priežastis per visą mūsų šalies istoriją.

Tarp Daarood ir Haviye genčių egzistuoja didelis priešiškumas, todėl tėvo šeima elgėsi su mama niekšiškai, tarsi kilusi iš kitos genties ji turi mažiau žmogiškų savybių. Mama labai ilgai buvo vieniša, tačiau turėjo prisitaikyti. Kai aš pabėgau iš namų ir atsiskyriau nuo šeimos, supratau, kaip sunku jai turėjo būti tada, kai ji viena gyveno Daarood gentyje.

Kai motina susilaukė vaikų, juos augindama vėl patyrė meilę, kurios taip ilgėjosi gyvendama toli nuo artimųjų. Dabar, būdama suaugusi ir prisimindama tuos įvykius, suprantu, kiek daug ji iškentė pagimdžiusi dvylika vaikų. Prisimenu, kai mama laukdavosi kūdikio, staiga dingdavo, ir jos nematydavome keletą dienų. Sugrįžusi parsinešdavo mažą kūdikėlį. Ji viena išeidavo į dykumą gimdyti, pati kokiu nors aštriu daiktu nupjaudavo virkštelę. Kartą, kai ji išėjo, užklupo sausra. Mes buvome priversti iškeliauti be mamos ieškoti vietos savo stovyklai prie vandens šaltinio. Ji mus surado tik po keturių dienų. Keliaudama per dykumos smėlynus ieškoti savo vyro, ant rankų nešė ką tik gimusį kūdikį.

Nujaučiau, kad iš visų vaikų ji labiausiai mylėjo mane. Mus siejo stiprus tarpusavio supratimas, todėl aš ir dabar kiekvieną savo gyvenimo dieną svetimoje šalyje galvoju apie ją, melsdama Dievo ją globoti. Kol buvau vaikas, visada norėjau būti arčiau jos ir visą dieną nekantriai laukdavau, kol vakare sugrįšiu namo, atsisėsiu šalia mamos, ir ji paglostys man galvą.

Mama pynė gražius krepšelius — darbas, reikalaujantis daug įgūdžių. Kol ji išmokė, kaip padaryti mažą puodelį pienui gerti, praleidome kartu daug valandų. Kad ir kaip stengiausi, bet mano nupinti didesni daiktai niekada neprilygo jos rankdarbiams. Manieji krepšeliai buvo sutrūkinėję ir pilni skylių.

Vieną dieną paslapčia pasekiau mamą — mane paskatino noras būti su ja ir natūralus vaikiškas smalsumas. Kartą per mėnesį ji išeidavo iš stovyklos visai dienai. Pasakiau jai:

— Aš taip norėčiau sužinoti, ką tu veiki išėjusi.

Bet mama liepė rūpintis savo reikalais. Afrikoje įprasta, kad vaikas neturi teisės domėtis tėvų reikalais. Mama liepė būti namuose ir prižiūrėti jaunesnius vaikus. Bet kai ji išėjo, nuskubėjau iš paskos laikydamasi saugaus atstumo, o kad nebūčiau pastebėta, slėpiausi už krūmų. Ji susitiko su penkiomis moterimis, kurios irgi atkeliavo iš toli. Keletą valandų jos sėdėjo po plačiašakiu gražuoliu medžiu: tuo metu buvo siestos metas, nepaprastai kepino saulė, taigi negalėjome nieko dirbti. Kol per siestą visa šeima ir gyvuliai ilsėjosi, moterys galėjo skirti laiko sau. Man iš toli jų galvos atrodė kaip skruzdėlės, stebėjau, kaip jos valgė kukurūzų burbuoles ir gėrė arbatą. Iki šio laiko nežinau, apie ką jos kalbėjosi. Netikėtai nusprendžiau surizikuoti ir pasirodyti, labiausiai norėdama paskanauti jų maisto. Drovėdamasi išlindau ir priėjau prie mamos.