Waris Miller: Dykumų gėlė

— Iš kur tu čia atsiradai? — užriko.

— Aš sekiau tave.

— Kokia tu neklaužada! — barėsi ji. Bet kitos moterys ėmė kvatotis ir burkuoti tarpusavyje:

— Tik pažiūrėkit į šitą mažą gražuolę. Ateik čia, mieloji...

Mama liovėsi pykti ir leido man suvalgyti keletą kukurūzų.

Būdama maža, dar nesupratau, kad yra kitas pasaulis, besiskiriantis nuo to, kuriame gyvenome su savo avimis ir kupranugariais. Kadangi nežinojau apie keliones į svetimus kraštus, knygas, televizorių ar kino filmus, mano pasaulį sudarė įprasti dalykai, kuriuos mačiau kiekvieną dieną. Ir nežinojau, kad mama gyveno kitokį gyvenimą. Iki 1960-ųjų, kai Somalis atgavo nepriklausomybę, pietinę Afrikos dalį buvo kolonizavusi Italija. Dėl to Mogadišo kultūra, architektūra ir visuomenė buvo stipriai paveikta itališkos kultūros, todėl ir mano mama kalbėjo itališkai. Kartais supykusi itališkai išberdavo keiksmų virtinę.

— Mama, — persigandusi žiūrėdavau į ją, — ką tu čia kalbi?

— Tai itališkai.

— Itališkai? Ką tai reiškia?

— Nieko, nekišk nosies, kur nereikia, — numodavo ranka.

Vėliau pati išsiaiškinau, kaip ir apie mašinas bei pastatus, kad už mūsų stovyklavietės egzistuojanti itališkoji kultūra buvo dalis platesnio pasaulio. Daugybę kartų mes, vaikai, klausinėdavome mamos, kodėl ji ištekėjo už tėvo.

— Kam tu sekei paskui šį vyrą? Pažiūrėk, koks tavo gyvenimas. Tavo broliai ir seserys susirado sau namus visame pasaulyje, jie atstovauja savo šaliai, o tu? Kodėl pabėgai su šiuo netikėliu?

Ji atsakydavo, kad įsimylėjusi tėvą nusprendė pabėgti, norėdama būti kartu. Be to, mano mama yra be galo stipri moteris. Niekada negirdėjau jos skundžiantis ar sakant „man atsibodo” arba „aš to nedarysiu”. Mama buvo tyli, bet tvirta kaip geležis. Jai netikėtai pasakius kokį pokštą, leipdavome iš juoko. Siekiu kada nors būti tokios stiprios dvasios kaip mama. Tada galėsiu pasakyti, kad gyvenime man pasisekė.

Savo užsiėmimu mūsų šeima niekuo nesiskyrė nuo kitų. Daugiau nei šešiasdešimt procentų somalių yra klajojantys piemenys, kurie užsidirba pragyvenimui augindami gyvulius. Mano tėvas nuolat keliaudavo į kaimą parduoti gyvulio ir nupirkti ryžių maišo, medžiagos drabužiams ar antklodžių. Retkarčiais jis įduodavo kam nors keliaujančiam į miestą pardavimui skirtą daiktą kartu su sąrašu prekių, kurias norėjo gauti mainais.

Dar vienas būdas užsidirbti pragyvenimui buvo smilkalai, paminėti Biblijoje kaip viena iš išminčių atneštų dovanų kūdikėliui Jėzui. Nuo seniausių laikų iki šių dienų kvapai išliko plačiai vartojama prekė. Smilkalai gaunami iš bugenvilijos medžio, augančio šiaurės rytinėse Somalio aukštumose. Tai gražus mažas, maždaug penkių pėdų aukščio medis, kurio kabančios išlenktos šakos primena išskleistą skėtį. Silpnai stuktelėdavau kirviu į medžio kamieną, stengdamasi nesužaloti, o tik vos prakirsti žievę. Kai iš medžio imdavo tekėti panašus į pieną skystis, laukdavau visą dieną, kol baltos sultys sukietėdavo iki gumos tamprumo. Iš tiesų kartais dėl kartaus skonio mes jį kramtydavome tarsi gumą. Surinktus baltus gabaliukus tėvas parduodavo. Mūsų šeima degindavo smilkalus laužavietėje. Ir šiandien, kai užuodžiu smilkalų kvapą, mintimis nusikeliu į kvepiančius vakarus. Kartais Manhatane pamatau kvapiųjų medžiagų, parduodamų kaip smilkalai. Nepaprastai trokšdama namus primenančios smulkmenos, nusiperku. Bet tas kvapas yra tik menkutė imitacija to egzotiško kvapo, kurį skleidžia naktį dykumoje degantys mūsų laužai.

Mūsų didelė šeima niekuo neišsiskyrė iš kitų Somalyje gyvenančių šeimų, auginančių vidutiniškai septynis vaikus. Į vaikus buvo žiūrima kaip į vyresniosios kartos globėjus, kurie pasirūpins pasenusiais tėvais. Somalyje vaikai labai gerbė tėvus ir senelius, niekada nedrįsdavo abejoti jų autoritetu. Reikėjo gerbti už save vyresnius žmones, netgi vyresniuosius brolius ir seseris, paklusti jų norams. Šis faktas buvo viena iš priežasčių, kodėl mano maištavimą lydėjo neįsivaizduojami skandalai.

Iš dalies daugiavaikių šeimų priežastis buvo nekontroliuojamas gimstamumas, bet dar labiau tai, kad gyventi yra kur kas lengviau, kai darbu dalijasi daug žmonių. Netgi paprasčiausias poreikis turėti vandens — ne iki soties, ne pakankamai, bet nors kiek vandens — reikalauja alinančio darbo. Sausrai išdžiovinus žemę, tėvas išeidavo ieškoti vandens. Jis uždėdavo ant kupranugarių mamos iš sausos žolės nupintus milžiniškus maišus. Jo kelionė užtrukdavo tol, kol jis surasdavo vandens, pripildydavo maišus ir grįždavo namo. Jo laukdami stengdavomės nepakeisti gyvenamosios vietos, bet kiekvieną dieną reikėdavo vis daugiau pastangų, norint nukeliauti per dykumą mylių mylias pagirdyti kaimenės. Kartais būdavome priversti persikelti be jo, tačiau jis, nors ir be kelių, gatvių ženklų ir žemėlapio, visada mus surasdavo. Kai tėvas išvykdavo vandens ar iškeliaudavo ieškoti maisto į kaimą, vienas iš vaikų perimdavo jo misiją ieškoti vandens, mama prižiūrėdavo namus.

Kartais šis darbas tekdavo man. Kol surasdavau vandens šaltinį, dienų dienas klajodavau — nebuvo tikslo grįžti tuščiomis, nes tada nelikdavo jokios vilties. Turėjome ieškoti, kol ką nors rasime. Atsiprašymas „ne, negaliu” nebuvo pateisinamas. Jei mama liepė, vadinasi, turėjau ieškoti vandens. Gyvendama Vakarų pasaulyje, buvau apstulbusi nuo žmonių skundų, atseit jiems skauda galvą ir jie negali dirbti. Norėjau jiems pasakyti:

„Jei gautumėte išties sunkų darbą, savuoju niekada nebesiskųstumėt.”

Vienas iš būdų pagausinti darbo rankų kiekį šeimoje buvo padidinti moterų ir vaikų skaičių. O tai reiškia, kad Afrikoje yra priimtina turėti daug žmonų. Šiuo atžvilgiu mano tėvai buvo išimtis — jie ilgus metus nugyveno dviese. Kartą, kai mama pagimdė dvyliktąjį vaikelį, ji pasakė:

— Aš per sena... Kodėl tau nesusiradus kitos žmonos ir neleidus man pailsėti? Palik mane ramybėje.

Nežinojau, ar mama norėjo pajuokauti, ar kalbėjo rimtai, ji turbūt niekada nemanė, kad tėvas ją paliks.

Vieną dieną jis dingo. Pirmiausia pagalvojome, kad jis iškeliavo ieškoti vandens ar maisto. Mamos pečius užgulė visi šeimyniniai ir buities rūpesčiai. Kai nuo jo dingimo praėjo du mėnesiai, ėmėme galvoti, kad jo nebėra tarp gyvųjų. Bet vieną vakarą jis atsirado lygiai taip pat netikėtai, kaip ir pradingo. Visi vaikai sėdėjo ratu priešais trobelę. Jis priėjo ir paklausė:

— Kur jūsų mama?

Mes jam atsakėme, kad ji išėjo su gyvulių kaimene.

— Nagi, — pasakė kreivai šypsodamasis, — susipažinkite su mano žmona.

Ir į priekį pastūmė mažą mergaitę, maždaug septyniolikos metų, ne ką vyresnę už mane. Visi stebėjome išplėtę akis, nes kalbėti mums niekas neleido, o be to, nežinojome, ką pasakyti.

Kai sugrįžo mama, buvo nepaprastai skaudi akimirka. Visi vaikai įsitempę laukė, kas įvyks. Mama pažvelgė tamsoje į tėvą ir nepastebėjusi kitos moters pasakė:

— Tai ką, nusprendei pasirodyti?

Tėvas pamindžikavo ir apsižvalgė.

— Kodėl gi ne? Beje, susipažink su mano žmona, — tarė apkabindamas savo naująją nuotaką.

Niekada nepamiršiu motinos veido, apšviesto laužo šviesos. Jis pajuodo kaip žemė. Ji suprato: „Velniai griebtų, aš jo netekau dėl šitos mažos mergaitės!” Mamą draskė pavydas, tačiau ji kaip įmanydama stengėsi to neparodyti.

Mes nežinojome, nei iš kur buvo naujoji tėvo žmona, nei kas ji tokia buvo. Bet tai jai nesutrukdė įsakinėti vaikams. Vėliau ši septyniolikmetė ėmė vadovauti ir mano mamai, liepdama jai padaryti viena, atnešti antra ir išvirti trečia. Įtampa augo kiekvieną dieną, ir kartą ji padarė lemtingą klaidą — sudavė mano broliui Senukui.