Waris Miller: Dykumų gėlė

Vieną vakarą parvedžiau kaimenę namo ir skaičiuodama ožkas pastebėjau, kad vienos trūksta. Perskaičiavau dar kartą. Ir dar kartą. Staiga supratau, kad nemačiau Bilės, ir ėmiau jos ieškoti ožkų bandoje. Šaukdama nubėgau pas mamą:

— Mama, nėra Bilės! Ką man daryti?

Suprantama, kad buvo per vėlu, taigi ji tiesiog paglostė man galvą. Verkdama supratau, kad mano mažąją numylėtinę storuliukę sudraskė hienos.

Kad ir kokia nelaimė mus ištiktų, netgi užklupus sausrai, ligoms ar karui, svarbiausia buvo pasirūpinti gyvuliais. Somalyje nuolat vykstančios politinės suirutės sukeldavo miestuose daugybę problemų. O kadangi mes gyvenome kaip atsiskyrėliai, dažniausiai niekas mums nekėlė rūpesčių. Kai man buvo devyneri, šalia mūsų atsikėlė didelė armija ir įsirengė palapines. Sklandė kalbos, kad kareiviai prievartauja po vieną vaikštančias mergaites. Ir aš pažinojau mergaitę, kuriai taip atsitiko. Neturėjo visiškai jokios reikšmės, ar jie priklausė Somalio armijai, ar armijai iš Marso, — jie nebuvo mūsų žmonės, nebuvo klajokliai, todėl žūtbūt jų vengėme.

Vieną rytą mano tėvas liepė pagirdyti kupranugarius, todėl iškeliavau su kaimene. Būtent tą naktį armijos daliniai ir pasistatė savo stovyklą per visą kelią. Jų palapinių ir sunkvežimių gausybę vos galėjau akimis aprėpti. Pasislėpiau už medžio ir stebėjau besišlaistančius uniformuotus vyrus. Prisiminusi anos mergaitės istoriją išsigandau, kad šalia nėra nieko, kas galėtų mane apginti. Vyrai galėjo su manimi daryti, ką panorėję. Iš karto pajutau jiems neapykantą. Nekenčiau jų uniformų, ne — kenčiau jų sunkvežimių, nekenčiau jų ginklų. Aš netgi nežinojau, ką jie veikia. Kiek teko girdėti, jie gynė Somalį, bet, nepaisydama to, nenorėjau jų matyti. Tačiau mano kupranugariams reikėjo vandens. Žinojau vienintelį, bet kaimenei labai tolimą ir vingiuotą kelią, kuriuo galėčiau aplenkti kareivių stovyklą. Todėl nutariau paleisti kupranugarius eiti per stovyklą be manęs. Jie nurisnojo tiesiai per kareivinių vidurį šaltinio link, kaip ir tikėjausi. O aš bėgau aplink stovyklą slapstydamasi už medžių ir krūmų, kol prisivijau kupranugarius kitoje pusėje prie vandens šaltinio. Vėliau, kai nakties tamsa užklojo dangų, mes dar kartą pakartojom tą patį ir saugiai pasiekėm namus.

Kiekvieną vakarą leidžiantis saulei, kai grįždavau namo ir uždarydavau kaimenę į aptvarą, ateidavo melžimo metas. Kupranugariams ant kaklo mes pakabindavome medinius varpelius, jų skambėjimas ir buvo tikroji klajoklių muzika, jei kas prasidėjus melžimui klausėsi nakties sutemoje dusliai skambančių garsų. Nakčiai atslinkus, varpeliai buvo kaip švyturys namų ieškantiems keliautojams. Mūsų vakarinės ruošos ritualo metu platus ir lenktas dykumos dangaus skliautas sutemdavo ir pasirodydavo ryški planeta. Tai buvo ženklas suvaryti avis į aptvarą. Kitose tautose ši planeta vadinama Venera, meilės planeta, bet mūsų krašte ji vadinama maąal hidhid, tai reiškia „avių slėpimas”.

Dažniausiai tokiu paros metu patekdavau į bėdą, nes pradėjus dirbti nuo aušros mano akys tiesiog lipdavo iš miego. Arba eidama tamsiu paros metu užmigdavau ir į mane atsitrenkdavo ožkos. Arba pradėjusi melžti imdavau knapsėti. O jei tėvas pagaudavo mane beužmiegančią — saugokis! Aš myliu savo tėvą, bet kartais jis elgdavosi kaip tikras šunsnukis. Mane pagavęs miegančią ir kartu dirbančią, aptalžydavo šonus, kad kitą kartą rūpestingai dirbčiau ir būčiau atidesnė. Užbaigę ruošą, vakarienei gerdavome kupranugarės pieną. Paskui prinešdavome dideliam laužui malkų ir susėsdavome aplinkui šilumą kalbėdami ir juokdamiesi, kol ateidavo miego metas.

Tokie vakarai yra pats mieliausias prisiminimas apie Somalį: kai sėdėdavau kartu su mama, tėvu, seserimis ir broliais, kai visi būdavo sotūs ir juokdavosi. Visada stengdavomės išlikti linksmi ir žvalūs. Niekas nesėdėdavo skųsdamasis, verkšlendamas ar sakydamas:

— Nagi, pakalbam apie mirtį.

Gyvenimas ten buvo labai sunkus. Mums reikėjo dvasios stiprybės išgyventi, o neigiamos nuotaikos išsunktų gyvybinę energiją.

Nors gyvenome toli nuo kaimo, niekada nebuvau vieniša: žaisdavau su broliais ir seserimis. Aš buvau vidurinysis vaikas, be manęs, šeimoje augo vyresnis brolis, dvi vyresnės seserys ir keletas jaunesnių broliukų. Vienas kito gaudynėms nebuvo galo, laipiodavome po medžius kaip beždžionės, ant smėlio žaisdavome „klases”, pirštais išvedžiodami linijas, arba prisirinkę akmenukų iškasdavome duobutes smėlyje afrikietiškam žaidimui „mankala”. Mes netgi išradome savo kubelių žaidimą, bet vietoj guminių kamuoliukų ir metalo gabaliukų išmesdavome po vieną akmenuką, o vietoj pinigų naudojome kitus akmenukus. Tai buvo mano mėgstamiausias žaidimas, nes man jis sekėsi, ir aš visada kviesdavau žaisti savo mažąjį broliuką Ali.

Vaikui augti laukinėje gamtoje — tikras džiaugsmas ir neapsakomas malonumas. Laisvė buvo gamtos dalis, laisvė tai pamatyti, išgirsti, užuosti. Ištisomis dienomis stebėjome gulinčius liūtus, besikepinančius saulėje, besivartančius ant nugaros ir knarkiančius, iškėlusius kojas aukštyn. Jaunikliai gainiojo vienas kitą, žaisdami kaip ir mes. Be to, leisdavomės į lenktynes kartu su žirafomis, zebrais ir lapėmis. Afrikos gyvūnas Kapo damanas, dydžio kaip kiškis, bet iš tikrųjų — dramblio palikuonis, buvo ypatingas mūsų numylėtinis. Mes kantriai laukdavome šalia jų urvų, kad išvystume pasirodančius jų miniatiūrinius snukučius, o vėliau gaudydavome juos po smėlį.

Kartą, kai klaidžiojau, suradau stručio kiaušinį ir nusprendžiau pasiimti į namus; norėjau pamatyti išperėtą jauniklį, o vėliau jį užauginti kaip naminį paukštį. Kiaušinis buvo boulingo rutulio dydžio. Kai iškėliau iš smėlyje padarytos duobės ir nešiau namų link, mane ėmė vytis stručio patelė. Ji bėgo paskui mane, ir — patikėkit manim — labai greitai. Šie paukščiai gali bėgti net keturiasdešimt mylių per valandą. Greitai mane pavijusi ėmė snapu kapoti galvą ka-ka-ka. Pamaniau, kad gali praskelti man pakaušį kaip kiaušinio lukštą, taigi padėjusi kiaušinį ant žemės dingau iš akių.

Kartais, jei pasistatydavome trobelę arti miškingų vietų, mums patikdavo stebėti dramblius. Iš didelio atstumo išgirdę jų griaudėjantį maurojimą, įlipdavome į medį ir juos stebėdavome. Kaip ir liūtai, beždžionės ar žmonės, drambliai gyvena bendruomenėmis. Jei tarp jų buvo mažas drambliukas, kiekvienas suaugęs dramblys — pusbrolis, dėdė, teta, sesuo, mama ir seneliai — rūpestingai jį saugojo nuo svetimų akių. Valandų valandas visi vaikai sulipę į aukšto medžio viršūnę tyrinėjome dramblių pasaulį.

Bet pamažu laimingos akimirkos šeimoje dingo. Sesuo pabėgo iš namų, brolis pradėjo lankyti mokyklą mieste. Sužinojau liūdnų dalykų apie šeimą ir gyvenimą.

Lietaus nebuvo, todėl rūpintis gyvuliais darėsi vis sunkiau. Tačiau sunkesnis gyvenimas mane užgrūdino.

Iš dalies šį tvirtumą suformavo mano brolių ir seserų mirtis. Iš pradžių šeimoje buvo dvylika vaikų, bet ilgainiui mūsų liko tik šeši. Mama pagimdė dvynukus, bet jie netrukus mirė. Vėliau ji pagimdė gražią mergaitę. Iki šešių mėnesių mažylė buvo stipri ir sveika, bet vieną dieną mama suriko:

— Varis!

Aš nubėgau ir pamačiau ją klūpinčią prie mergaitės. Nors buvau maža, galėjau pasakyti, kad kažkas negerai — kūdikis atrodė keistai.

— Varis, nubėk atnešti kupranugarės pieno! — paliepė mama. Bet aš negalėjau pajudėti.

— Greičiau bėk!

Aš tik stovėjau išpūtusi akis ir išsigandusi — lyg apimta transo.