Waris Miller: Dykumų gėlė

— Kas tau atsitiko? — mama sušuko ant manęs.

Galiausiai pajudėjau, bet žinojau, kas manęs lauks, kai sugrįšiu. Kai atėjau su pieno indu, kūdikis buvo visiškai ramus. Žinojau — ji mirė. Kai pažiūrėjau į sesutę dar kartą, mama stipriai pliaukštelėjo. Ilgą laiką ji kaltino mane kūdikio mirtimi, įtardama, kad turiu kažkokių magiškų galių. Tartum kai transo būsenos žiūrėjau į kūdikį, tai sukėlė mirtį.

Aš neturėjau tokių galių, tačiau mano mažasis brolis buvo apdovanotas antgamtinėmis jėgomis. Visi manė, kad tai ypatingas vaikas. Mes jį vadinom Senuku, nes vos tik sulaukęs šešerių metų jis visai pražilo. Jis buvo nepaprastai protingas, ir netoliese gyvenantys vyrai ateidavo pasiklausti jo patarimo. Jie prieidavo ir paklausdavo:

— Kur yra Senukas?

— Tada pačiupę šį mažą žilaplaukį berniuką pasisodindavo ant kelių Ar šiais metais bus lietaus? — klausdavo.

Nors tokių metų jis dar buvo berniukas, niekada nesielgė kaip vaikas. Jis galvojo, kalbėjo, sėdėjo ir elgėsi kaip senas išminčius. Visi jį ne tik gerbė, bet ir jo bijojo. Buvo akivaizdu, kad jis nebuvo vienas iš mūsiškių. Senukas mirė paauglystėje, tarsi per tuos keliolika metų būtų išgyvenęs visą savo gyvenimą. Niekas nežinojo, kodėl jis mirė, bet visi jautė, kad jo pasitraukimas anapilin turėjo prasmę: nebuvo jokio tikslo priklausyti šiam pasauliui.

Kaip ir kiekvienoje didelėje šeimoje, taip ir mūsiškiai turėjo pasiskirstę vaidmenis. Aš buvau maištininkė. Šią reputaciją įgijau atlikusi nemažai žygdarbių, kurie man atrodė visiškai logiški ir teisingi, bet šeimos vyresniuosius — ypač mano tėvą — labai piktino. Vieną dieną mudu su broliu Ali sėdėjome po medžiu, valgėme ryžius su kupranugarės pienu. Ali godžiai prarijo savo dalį. Kadangi taip valgyti mums nebuvo įprasta, aš kiekvieną kąsnį lėtai sukramtydavau. Valgymas mums nebuvo savaime suprantamas dalykas, todėl visada mėgaudavausi savo dalimi ir gardžiuodavausi kiekvieno kąsnio teikiamu malonumu. Kai dubenėlyje liko vos truputis ryžių su pienu, stengiausi ypač pasimėgauti. Tačiau Ali kyštelėjo savo šaukštą į mano ryžius ir iškabino paskutinį kąsnį, nepalikdamas nė grūdelio. Net nepagalvojusi šokau keršyti. Pagriebusi šalia manęs gulintį peilį dūriau Ali į šlaunį. Jis suklykė, tačiau ištraukęs peilį įsmeigė man į tą pačią šlaunies vietą. Tada sėdėjome abu sužeistomis kojomis, bet kadangi aš pirmoji uždegiau keršto ugnį, visa kaltė krito ant manęs. Iki šios dienos išliko ryžių kovos randai.

Anksčiausiai maištininkės elgesys prasiveržė dėl išsvajotos batų poros. Visą gyvenimą mane persekioja batų manija. Nors šiandien esu modelis, neturiu daug drabužių — džinsai, pora marškinėlių, tačiau mano spinta prigrūsta batų: aukštakulnių batelių, sandalų, sportukų ir ilgaaulių batų. Ironiška, nes neturiu prie ko juos derinti. Būdama vaikas be galo norėjau batų, bet ne visi vaikai mano šeimoje juos turėjo ir, žinoma, neužteko pinigų jiems nupirkti. Svajojau apie gražius odinius sandalus, kokius turėjo mama. Kaip norėjau apsiauti patogius batus ir ganyti gyvulius, nebijoti aštrių akmenų, spyglių, gyvačių ar skorpionų. Mano kojos nuolat buvo žaizdotos ir nubrozdintos, net šiandien juodi randai išlikę. Kartą spyglys pervėrė visą pėdą, kartais jie kaip rakštys styrodavo pėdoje. Neturėjome dykumoje nei gydytojo, nei vaistų žaizdoms užgydyti. Tačiau vis tiek turėjome prižiūrėti kaimenę. Nė vienas nesakė „negaliu”. Kiekvieną rytą išeidavome kad ir šlubuodami, kaip beįstengdami.

Vienas mano tėvo brolis buvo labai pasiturintis vyras. Nors dėdė Achmedas gyveno mieste Galkajyje, mes prižiūrėjom jo kupranugarius ir kitus gyvulius. Labiausiai man patikdavo rūpintis jo ožkomis; visada kruopščiai ganydavau, pagirdydavau ir kaip įmanydama stengiausi apsaugoti jas nuo plėšrūnų.

Kartą, kai man buvo septyneri, vieną dieną apsilankius dėdei Achmedui mūsų namuose aš pasakiau:

— Norėčiau, kad tu man nupirktum batus.

Jis pasižiūrėjo į mane ir nusikvatojo:

— Taip, taip, nupirksiu tau batus.

Žinojau, kad jį nustebinau, nes mergaitei buvo neįprasta kažko paprašyti, ką jau kalbėti apie tokį nepaprastą dalyką kaip batai.

Kitą kartą tėvas pakvietė ir mane kartu susitikti su dėde. Buvau tokia susijaudinusi, nes tą dieną turėjau gauti pirmąją batų porą. Vos tik pasitaikius progai jo paklausiau:

— Ar tu juos atnešei?

Jis atsakė:

— Žinoma, turiu juos čia, — ir ištiesė man ryšulėlį. Paėmiau batus ir ėmiau juos apžiūrinėti. Tai buvo guminiai sandalai, šlepetės. Ne gražūs kaip mamos odiniai sandalai, bet pigios geltonos guminukės. Negalėjau tuo patikėti.

— Ar tai mano batai? — pravirkau ir mečiau į jį. Guminukės pataikė dėdei į veidą. Tėvas stengėsi atrodyti nuliūdęs, bet nesusitvardė ir pradėjo garsiai kvatotis.

Dėdė jam pasakė:

— Negaliu patikėti, kaip tu auklėji šį vaiką.

Kadangi aš buvau tokia nusivylusi ir persiutusi, pradėjau rėkti mojuodama rankomis:

— Ir man reikėjo taip sunkiai dirbti dėl tokio šlamšto? Aš tau dirbau, o tu man gali duoti tik šitai? Tik pigią porą guminių sandalų? Geriau vaikščiosiu basa nei su šitom plyšenom! — šaukiau rodydama į jo dovanas.

Dėdė Achmedas tik pažiūrėjo į mane, paskui pakėlė akis į dangų ir sudejavo:

— O Alachai!

Atsidusęs pasiėmė šlepetes ir išsinešė namo.

Tačiau taip lengvai nepasidaviau. Nuo tos dienos dėdei siųsdavau žinutes per kiekvieną giminaitį, draugą ar net nepažįstamą, vykstantį į Galkajį: „Varis nori batų!” Tačiau turėjau laukti daugelį metų, kol svajonė turėti batus išsipildė. Tuo metu vis dar auginau dėdės Achmedo ožkas ir padėjau šeimai rūpintis banda, vaikščiodama tūkstančius mylių basa.

Keliolika metų prieš konfliktą su dėde Achmedu dėl batų, kai buvau maždaug ketverių metų mažutė mergaitė, apsilankė vienas vyras. Gubanas buvo geras mano tėvo draugas ir dažnai atkeliaudavo mūsų aplankyti. Saulei leidžiantis, jis stovėjo kalbėdamas su mano tėvais, kol mano mama, žiūrėdama į dangų, pamatė pasirodžiusią spindinčią maąal hidhid planetą ir pasakė, kad metas suvaryti avis. Gubanas tarė:

— Gal aš galiu už tave tai padaryti? Varis man padės.

Jaučiausi svarbi, kad tėvo draugas pasirinko mane, o ne brolį jam padėti. Jis paėmė mane už rankos ir mes pasukom nuo namų parginti bandos. Įprastai būčiau laksčiusi visur kaip laukinis žvėrelis, bet atslenkanti tamsa mane gąsdino, ir aš likau prie Gubano. Staiga jis nusivilko švarką, patiesė jį ant smėlio ir atsisėdo. Sumišusi pažvelgiau į jį ir paklausiau:

— Kodėl tu sėdi? Juk temsta, turime suginti gyvulius.

— Mes turim laiko, tuoj eisim. — Jis sėdėjo ant vienos švarko pusės, o per kitą patapšnojęs tarė: — Prisėsk.

Nenoromis priėjau. Kaip ir visi vaikai mėgdama pasakas pamaniau, kad būtų puiki proga išgirsti kokią vieną.

— Ar paseksi pasaką?

Gubanas dar kartą patapšnojo per ištiestą švarką:

— Jei atsisėsi, papasakosiu.

Vos tik prisėdau, jis bandė paguldyti mane ant nugaros.

Aš nenoriu gulėti, noriu, kad pasektum pasaką, — reikalavau užsispyrusi ir muisčiausi, norėdama atsistoti.

— Nagi, ateik, — jo ranka trūktelėjo man petį. — Atsigulk, žiūrėk į žvaigždes, o aš tau paseksiu pasaką.

3

NOMADŲ GYVENIMAS

Kol gyvenau Afrikoje, nieko neišmaniau apie istoriją, kuri, atrodo, tokia svarbi kituose pasaulio kraštuose. Mūsų kalba neturėjo rašto iki 1973 metų, todėl skaityti ir rašyti nemokėjome. Žinios buvo perduodamos sakytine tradicija: per poeziją ir liaudies pasakas. Tačiau mūsų tėvų patirtis buvo daug svarbesnė. Jie mus išmokė būtiniausių dalykų — kaip išlikti ir išgyventi. Pavyzdžiui, mane mama išmokė, kaip iš sausos žolės nupinti ganėtinai tankius indus pienui laikyti. Tėvas išmokė, kaip rūpintis gyvuliais ir apsaugoti juos nuo ligų. Neleisdavome daug laiko kalbėdami apie praeitį — niekas tam neturėjo laiko. Viskas buvo šiandien: „Ką šiandien darysime? Ar visi vaikai namuose? Ar visi gyvuliai sveiki? Ką valgysime? Kur ieškosime vandens?”