Waris Miller: Dykumų gėlė

Be to, jis buvo nutukęs — tai supratau jam nusimovus kelnes. Jis švytavo savo sustangrėjusiu peniu man prieš akis, paskui pagriebė man už kojų ir bandė jėga jas praskėsti.

— O ne, prašau, nereikia, — meldžiau jį. Suvijau savo plonas kojas vieną aplink kitą kaip riestainį, laikiau tarsi surakintas. Jis grūmėsi su manimi bandydamas išskėsti kojas į šonus. Tai nepavyko, taigi jis užsimojęs stipriai trenkė man per veidą. Suspiegiau, bet vėjas nusinešė mano balsą su skubančiu sunkvežimiu į nakties gilumą.

— IŠSKĖSK SAVO MĖŠLINAS KOJAS!

Mes grūmėmės. Jis prispaudė mane visu savo svoriu, aštrūs akmenys rėžėsi man į odą. Atsivedėjęs dar kartą smogė man į veidą, šį kartą daug skaudžiau. Laukdama kito smūgio žinojau, kad turiu sugalvoti, ką daryti toliau. Jis buvo per sunkus, kad galėčiau kovoti. Šis vyras aiškiai žinojo, ką darė. Mano nelaimei, jis turėjo patirtį prievartaudamas kitas moteris. Paprasčiausiai aš tapau kita jo auka. Stipriai troškau jį nužudyti, bet neturėjau kuo. Tada apsimečiau, kad sutinku su jo norais, ir meiliai tariau:

— Gerai, gerai. Bet pirmiausia leisk man pasisioti.

Pastebėjau, kad jis susijaudino dar daugiau, — o, maža mergaitė jo nori! — ir leido man atsistoti. Nuėjau į kitą priekabos pusę ir apsimečiau tupianti. Tai man davė kelias minutes pagalvoti, kaip veikti toliau. Paėmiau didžiausią, kokį galėjau surasti akmenį ir laikydama jį rankose sugrįžau ir atsiguliau šalia jo.

Jam besiropščiant ant manęs, suspaudžiau rankoje akmenį. Iš visų jėgų, kiek tik jų turėjau, stipriai smogiau į smilkinį. Pamačiusi, kad jis susverdėjo, trenkiau dar kartą, ir jis susmuko. Staiga tarsi kareivis įgijau milžinišką jėgą. Net nežinojau, kad galiu būti tokia stipri. Bet kai kažkas bando tave užpulti, tave nužudyti, gali tapti stipriausia. Iki lemiamos akimirkos net neįsivaizduoji, kokia gali būti stipri. Kai jis susmuko, trenkiau dar kartą, ir jam iš ausies pasipylė kraujas.

Jo draugelis, vairavęs sunkvežimį, matė, kas atsitiko priekaboje, ir ėmė šaukti:

— Kas, po velnių, ten dedasi gale? — Jis ieškojo vietos krūmuose, kur galėtų pastatyti mašiną. Supratau, kad jei jis mane pagaus, man bus galas. Mašinai sumažinus greitį, aš nušliaužiau iki čiužinio galo, perlipau per akmenis, nušokau ant žemės ir sprukau kaip katė, norėdama išlikti gyva.

Sunkvežimio vairuotojas buvo senas. Jis iššoko iš kabinos ir rėkė užkimusiu balsu:

— Tu nužudei mano draugą! Sugrįžk! Tu jį nužudei!

Kurį laiką jis bėgo man iš paskos pro tankius krūmus, paskui spjovė į savo užmojį (arba bent jau man taip pasirodė).

Senis sugrįžo, įsirioglino į mašiną, užvedė variklį ir pradėjo važiuoti paskui mane per dykumą. Automobilio žibintai apšvietė žemę aplink mane, už savęs girdėjau riaumojant variklį.

Bėgau greitai, bet sunkvežimis mane vijosi. Šoktelėjau į šoną ir pasukau tolyn nuo apšviesto ploto. Vairuotojas pametė mane iš akių, taigi jam teko pasiduoti ir grįžti į kelią.

Bėgau per smėlėtą žemę kaip medžiojamas gyvūnas, paskui per džiungles, vėl per dykumą. Nežinojau, kur esu. Saulė patekėjo, o aš vis bėgau... Galų gale pasiekiau kitą kelią. Nors šiurpas krėtė vien nuo minties, kas gali atsitikti, nusprendžiau surizikuoti dar kartą. Nuojauta kuždėjo, kad turiu bėgti kuo toliau nuo vairuotojo ir jo draugo. Niekada nesužinojau, kas jam atsitiko po to, kai trenkiau akmeniu. Todėl mažiausias dalykas, ko troškau, — dar kartą juos susitikti.

Saulei tekant stovėjau šalikelėje. Greičiausiai atrodžiau labai neįprastai. Mano dėvima skraistė priminė purviną kilimėlį. Ištisas dienas bėgant per dykumą, oda ir plaukai pasidengė dulkėmis, rankos ir kojos atrodė tarsi šakelės, kurios papūtus stipresniam vėjui trakštelėtų pusiau. Kojos, nusėtos žaizdomis, panėšėjo į raupsuotojo. Laikydama ištiestą ranką pamojavau atvažiuojančiam mersedesui. Elegantiškai apsirengęs vyras pasuko mašiną į kelio pakraštį. Aš įsirangiau ant odinės sėdynės ir įsispoksojau į prabangų mašinos vidų.

— Kur tu važiuoji? — paklausė.

Tuo keliu, — atsakiau žiūrėdama į kelią, kuriuo jau važiavo mersedesas. Vyras pravėrė burną rodydamas savo baltus dantis ir ėmė juoktis.

2

UŽAUGUSI SU GYVULIAIS

Prieš paliekant namus, mano gyvenimas rėmėsi gamta ir šeima. Mus siejo stiprus ryšys su gyvuliais, jie daug reiškė mūsų gyvenime. Prisimindama savo ankstyvuosius gyvenimo metus galiu pasakyti, kad su visais pasaulio vaikais mane siejo vienas dalykas — meilė gyvūnams. Jei tiksliau, mano ankstyviausias prisiminimas yra apie mano numylėtinę ožkelę Bilę.

Bilė man buvo nepaprastai brangi, visas mano džiaugsmas. Mylėjau ją labiausiai galbūt dėl to, kad ji buvo tokia pat maža, kaip ir aš. Vogdavau jai maistą, kur tik rasdavau, kol ji tapo pačia putliausia ir linksmiausia ožkele visoje kaimenėje. Mano mama dažnai manęs klausdavo:

— Keista, kodėl ši ožka tokia riebi, o kitos tokios perdžiūvusios?

Aš rūpestingai ją auginau, prižiūrėjau, šėriau ir kalbėjau su ja valandų valandas.

Mano draugystė su Bile simbolizavo mūsų gyvenimą Somalyje. Mano šeimos gyvenimas buvo susijęs su kasdiene kaimenės priežiūra. Mes labai gerbėme gyvulius, nes nuo jų priklausėm. Pagarbos jausmas reiškėsi visuose mūsų veiksmuose.

Gyvuliais rūpinosi visi mūsų šeimos vaikai. Mes perimdavome šią pareigą vos tik pradėję vaikščioti. Kartu su gyvuliais augom ir sirgom. Jei jie kentėjo — kentėjom ir mes. Auginome raguočius, avis ir ožkas. Kad ir kaip mylėjau mažąją Bilę, patys svarbiausi gyvūnai buvo kupranugariai.

Somalyje kupranugaris — legendinis. Somalyje jų auginama daugiau nei kokioje nors kitoje pasaulio šalyje, todėl pas mus jų daugiau nei žmonių. Mūsų krašte yra ilga žodinės poezijos tradicija, ir didžiausia jos dalis skirta kupranugariams, pasakojimai apie jų ypatingą vertę kultūrai perduodami iš vienos kartos į kitą. Prisimenu, kai motina dainuodavo dainą, kurios pagrindinė mintis buvo tokia: „Mano kupranugaris pabėgo pas piktą žmogų, kuris arba jį nužudys, arba pavogs iš manęs. Todėl aš prašau, meldžiu, sugrąžink jį man atgal.” Dar būdama maža supratau, kokie svarbūs mums šie gyvūnai, mūsų visuomenėje vertinami kaip auksas. Be jų negalėtume gyventi dykumoje. Kaip rašė vienas Somalio poetas:

Ši kupranugarė yra motina tam, Kuris ją turi.

O jis, kupranugaris, yra arterija,

Nuo kurio priklauso savininko gyvenimas.

Ir tai tiesa. Žmogaus gyvybė yra vertinama kupranugariais. Šimtas kupranugarių — kaina, paskiriama už nužudytą vyrą. Žudiko giminė turi sumokėti šimtą kupranugarių aukos šeimai, priešingu atveju nukentėjusieji žudiką nubaustų mirtimi. Tradiciškai išpirka už nuotaką irgi mokama kupranugariais. Tačiau kasdienybėje jie mums yra gyvybės šaltinis. Joks kitas naminis gyvūnas nėra taip gerai prisitaikęs prie dykumos gyvenimo. Kupranugaris geria tik kartą per savaitę, o dykumoje be vandens gali gyventi mažiausiai mėnesį. Kupranugarė maitina pienu ir malšina troškulį. Gyvenant toli nuo vandens šaltinio tai — neįkainojamas turtas. Net karščiausiomis dienomis kupranugariai sugeba sulaikyti skysčius ir išgyventi. Jie ganosi menkuose krūmokšniuose, kurie būdingi mūsų skurdžiam kraštovaizdžiui, palikdami žolę kitiems naminiams gyvūnams.

Juos auginome, kad perneštų mus per dykumą, temptų skurdžią mantą ir padėtų išmokėti skolas. Kitose šalyse galima įšokti į savo mašiną ir važiuoti, o vienintelė mūsų transporto priemonė, išskyrus kojas, yra kupranugariai.