Waris Miller: Dykumų gėlė

Daugiau nebegirdėjau mano vardą šaukiančio tėvo, taigi galėjau bėgti daug lėčiau. Tuo metu maniau, kad jei ir toliau bėgsiu į priekį, tėvas pavargs ir sugrįš namo. Staiga pažvelgusi horizonto link pamačiau jį bėgantį už kalvos. Jis mane taip pat pastebėjo. Išgąsdinta ėmiau bėgti dar greičiau. Mes tarsi nardėme smėlio bangose — kai aš užplaukdavau ant vienos kalvos, jis nusileisdavo man iš paskos. Atrodė, kad plaukiojome po dykumą valandų valandas bėgdami vienas nuo kito. Pagaliau suvokiau, kad jau kurį laiką jo nemačiau ir nebegirdėjau jo šūksnių.

Mano širdis daužėsi. Galiausiai sustojau, pasislėpiau už krūmo, apsižvalgiau aplinkui. Nieko. Įdėmiai klausiausi — jokio garso. Priėjusi lygų akmenį, atsisėdau pailsėti. Tą naktį aš pasimokiau iš savo klaidos: kai vėl leidausi į kelią, bėgau kietu uolienų paviršiumi. Taip mėtant pėdsakus, tėvas negalės manęs susekti.

Kaip supratau vėliau, tėtušis pasuko atgal ir norėjo sugrįžti namo saulei leidžiantis. Jis vis tiek nesuspės grįžti iki saulės laidos. Taigi turės bėgti tamsoje, įdėmiai įsiklausydamas į garsus, būdingus mūsų genčiai naktį. Jis eis ten, kur girdėti vaikų klyksmas, juokas, iš kaimenės sklindantis gyvulių bliovimas ir mekenimas. Kadangi vėjas nešė garsus per visą dykumą, mums pasiklydus naktį tas triukšmas buvo tarsi švyturys.

Kiek paėjusi per akmenuotą žemę, pasukau į šoną. Iš tikrųjų nebuvo labai svarbu, į kurią pusę pasukti. Aš nežinojau, kuriuo keliu eidama pasieksiu Mogadišą. Bėgau, kol saulė nusileido, šviesa dingo, o naktis užėjo tokia tamsi, kad nieko negalėjau įžiūrėti. Miriau iš bado, ir vienintelis dalykas, apie kurį galvojau, buvo maistas. Mano kojos kraujavo. Prisėdau po medžiu pailsėti ir užmigau.

O rytą mane pažadino saulė, pradėjusi svilinti veidą. Pramerkiau akis ir pažvelgiau aukštyn į besitiesiančius danguje grakščioj o eukalipto lapus. Pamažu mano gyvenimo realybė vėl sugrįžo.

— Mano Dieve, aš visiškai viena, ką gi aš dabar darysiu?

Atsikėlusi vėl bėgau. Tas dienas tik tai sugebėjau daryti. Nežinau, kiek dienų bėgau. Laikas neegzistavo, gyvenau tik alkiu, troškuliu, baime ir skausmu. Atėjus tamsiam vakarui, kai būdavo sunku ką nors įžiūrėti, sustodavau atsipūsti. O vidurdienį, saulei pasiekus aukščiausią tašką, atsisėsdavau po medžiu pailsėti.

Būtent per siestą mane užsnūdusią pažadino liūtas. Tą akimirką laisvė man neberūpėjo. Aš tik norėjau grįžti namo pas mamą. Ji man rūpėjo labiau nei maistas ar vanduo. Mūsų genčiai buvo įprasta išeiti vienai ar porai dienų be maisto ir vandens, todėl aš žinojau, kad daugiau nė vienos dienos nebeišgyvensiu. Buvau tokia silpna, kad vos galėjau pajudėti. Kojos buvo taip sužalotos ir perštėjo, kad kiekvienas žingsnis tapo baisia kančia. Tuo metu, kai liūtas atsisėdo priešais mane ir alkanas apsilaižė, aš pasidaviau. Susitaikiau su mintimi, kad staigi žūtis būtų geriausias būdas palikti šį vargą.

Tačiau liūtas tik žiūrėjo į mano kaulus, persišviečiančius per odą, įdubusius skruostikaulius ir išsprogusias akis. Jis pasitraukė. Nežinau, ar jį apėmė gailestis dėl tokios varganos sielos. O gal jis praktiškai nusprendė, kad neverta manimi net užkandžiauti. O gal Dievas mane užstojo. Maniau, kad Dievas, būdamas gailestingas, manęs pasigailėjo, taip paprastai neleisdamas man numirti iš bado. Jis sumanė kitą planą, todėl aš meldžiau jo pagalbos:

— Imk ir vesk mane, — laikydamasi už medžio atsistojau ant kojų ir ėmiau jo šauktis.

Kiek paėjusi, po kelių minučių priėjau ganyklą, kur po visą pievą ganėsi kupranugariai. Kai pamačiau daugiausia šviežio pieno pritvinkusią kupranugarę, pasileidau bėgti jos link. Aš žindau pieną kaip vaikas. Pamatęs mane kaimenės varovas suriko:

— Dink iš čia, kale, — ir išgirdau botago pliaukštelėjimą. Buvau pasiryžusi viskam, todėl vis čiulpiau, rydama pieną taip greitai, kiek tik tilpo mano burnoje. Varovas piktai ir garsiai šaukdamas ėmė bėgti manęs link. Jis žinojo, kad jei manęs nenubaidys iš tolo, po to bus per vėlu — pienas bus iščiulptas. Kadangi jau buvau pasisotinusi, leidausi į kojas. Jis puolė iš paskos ir man besprunkant net sugebėjo porą kartų pliaukštelėti botagu. Varovas bėgo ne taip greitai kaip aš. Palikau jį sau už nugaros, besiplūstantį po vidurdienio saule.

Įgijusi naujų jėgų, bėgau ir bėgau, kol pasiekiau gyvenvietę. Dar niekada neteko būti panašioje vietoje kada nors anksčiau, kur stovėjo pastatai ir iš kietai susigulėjusio purvo padarytos gatvės. Ėjau gatvės viduriu, manydama, kad tai man eiti skirta vieta. Klaidžiojau po miestą, į visas puses sukiodama galvą dairiausi į neįprastą mano akims aplinką. Viena moteris eidama pro mane apžvelgė nuo galvos iki kojų ir sušuko:

Kvaile tu, kur manaisi esanti? — kitiems praeinantiems miestelėnams ji dejavo:

— O Dieve, tik pažiūrėkite į jos kojas!

Ji įsistebeilijo į suskilinėjusias, kruvinais šašais nuėjusias kojas.

— O Dieve. Tikriausiai ši kvaila mergaitė iš kaimo.

Moteris mane perprato. Ji man sušuko:

— Mergaite, jei tu dar nori gyventi, dink kuo greičiau nuo kelio! — pamojavo man pavymui ir nusijuokė.

Supratau, kad visi tai girdėjo, todėl man buvo be galo gėda. Nesupratusi, apie ką ta moteris kalbėjo, toliau ėjau gatvės viduriu nuleidusi galvą. Gana greitai privažiavo sunkvežimis. Pyp! Pyp! Buvau priversta greitai sprukti nuo kelio. Pasisukau veidu į mašinas ir sunkvežimius, o kai jie važiuodavo pro šalį, tiesdavau ranką. Negaliu sakyti, kad stabdžiau mašinas, nes neturėjau jokio supratimo, ką reiškia keliauti autostopu. Taigi aš tik stovėjau prie kelio ištiesta ranka, bandydama kažką sustabdyti. Pro šalį prazvimbusi mašina vos nenusinešė rankos, laimė, spėjau laiku atitraukti. Kitą kartą ją vos ištiesiau ir priėjusi arčiau kelio traukiau tolyn. Žiūrėjau į pro šalį pravažiuojančių mašinų vairuotojų veidus, tyliai melsdamasi už tą vienintelį, kuris sustos ir man padės.

Netikėtai sustojo sunkvežimis. Aš nesididžiuoju tuo, kas įvyko vėliau, bet tai įvyko. Taigi ką aš galėčiau papasakoti, jei ne tiesą? Iki šiol, kai prisimenu tą sunkvežimį, galvoju: „O, kad būčiau paklausiusi savo vidinio balso ir ten nelipusi!”

Sunkvežimis buvo pilnas suskaldytų ir apvalių akmenų statyboms. Priekyje sėdėjo du vyrai. Vairuotojas pravėrė duris ir somališkai pasakė:

— Šok, mažute.

Jaučiausi bejėgė ir labai išsigandusi.

— Aš važiuoju į Mogadišą, — paaiškinau.

Aš nuvešiu, kur tik tau reikia, — atsakė jis šyptelėdamas. Kai jis šypsojosi, buvo matyti rudos spalvos dantys. Tabako rudumo. Aš žinojau, kad tai, kas nuspalvino jų dantis, buvo ne tabakas. Kartą mačiau savo tėvą tai bekramtantį. Tai buvo katas, narkotinis į kokainą panašus augalas, kurį kramtė Afrikos vyrai. Moterims buvo draudžiama prie jo prisiliesti, nes nuo to augalo, sugriovusio daugelio gyvenimus, vyrai netenka proto ir tampa be galo jautrūs bei agresyvūs.

Jaučiau, kad patekau į bėdą. Kadangi nežinojau, ką dar galėčiau daryti, nuleidau galvą. Vairuotojas liepė man lipti į sunkvežimio galą. Mintis, kad laikysiuosi atokiau nuo vyrų, suteikė man palengvėjimo. Įlipau į priekabą ir atsisėdau kamputyje, bandydama kuo patogiau įsitaisyti ant akmenų krūvos. Buvo tamsus paros metas ir vėsu dykumoje. Sunkvežimiui pajudėjus, atsiguliau ant žemės, taip pasislėpdama nuo šalto vėjo.

Tik tada pastebėjau dar vieną dalyką. Šalia manęs ant akmenų krūvos klūpojo vyras, važiavęs kartu su vairuotoju. Atrodė keturiasdešimties metų ir buvo labai šlykštus. Man pasišlykštėjimą kėlė jo slenkantys plaukai — jis buvo beveik plikas, o kaip kompensaciją augino mažus ūsus. Jo dantys buvo nuskilę, vietomis jų trūko; likusieji buvo apskretę šlykščia ruda spalva nuo kato, bet jis vis tiek šiepėsi išdidžiai juos rodydamas. Nesvarbu, kiek ilgai gyvensiu, tačiau niekada nepamiršiu jo gašlaus žvilgsnio.