Waris Miller: Dykumų gėlė

Kai tai atsitiko, mes, visi vaikai, buvome savo vietelėje (kaskart, persikėlę į kitą dykumos vietą, surasdavome šalia lūšnelės medį ir pavadindavome jį savo „kambariu”). Taip vieną dieną sėdėjau po tuo medžiu su broliais ir seserimis, kai išgirdau brolio verksmą. Atsistojusi pamačiau mažąjį broliuką bėgantį pas mane.

— Kas tau nutiko? — paklausiau pasilenkusi nušluostyti jam veido.

— Ji taip skaudžiai man smogė...

Aš net nepaklausiau kas, nes nė vienas iš mūsų šeimos nebuvo užgavęs Senuko. Nei mama, nei vyresnėliai, netgi tėvas, nuolat mušęs kitus vaikus. Nebuvo už ką jį bausti, kadangi jis buvo pats išmintingiausias iš mūsų ir visada elgėsi teisingai. Suduodama mano broliui ji peržengė visas ribas. To daugiau negalėdama pakęsti, nuėjau ieškoti tos kvailos mergiūkštės.

— Kodėl užgavai mano brolį? — apimta įsiūčio paklausiau.

— Jis gėrė mano pieną, — atsakė išdidžiu karalienės balsu, tarsi visas kaimenės pienas būtų priklausęs jai.

— Tavo pieną? Tą pieną pastačiau trobelėje, kad jis galėtų ištroškęs atsigerti. Tu neturėjai jo skriausti!

— Prikąsk savo liežuvį ir dink man iš akių! — suriko ji, vydama mane šalin ranka.

Pažiūrėjau į ją ir papurčiau galvą. Nors man buvo tik trylika metų, supratau, kad ji suklydo.

Laukdami manęs, broliai ir seserys sėdėjo po medžiu, stengdamiesi nugirsti mano ir tėvo žmonos pokalbį. Priėjau ir pažvelgusi į klausiančius jų veidus pasakiau:

— Rytoj.

Jie pritariamai linktelėjo.

Kitą dieną mums pasisekė, nes tėvas pasakė išvykstantis porai dienų. Atėjus siestos metui, parvedžiau namo gyvulius ir radau seserį su dviem broliais.

— Tėvo žmona elgiasi kaip karalienė, — pradėjau nuo akivaizdžių dalykų, — todėl turime ją pamokyti, kad tai daugiau nesikartotų.

— Gerai, o ką darysim? — paklausė Ali.

— Pamatysi, tik man reikia pagalbos.

Pasiėmiau kietą storą virvę, kuria keliaudami pririšame savo daiktus prie kupranugarių. Persigandusią tėvo nuotaką nuvedėme toliau nuo stovyklavietės į krūmus ir privertėme nusirengti visus drabužius. Tada vieną virvės galą pririšau prie drūto medžio šakos, o kitą galą apvyniojau aplink mažosios žmonos kulkšnis. Ji plūdosi, klykė ir raudojo vienu metu, kol traukdami virvę žemyn pakėlėme ją nuo žemės. Tempdami virvę kūną pakabinome taip, kad galva kabotų per aštuonias pėdas nuo purvynės ir jos nepasiektų laukiniai gyvūnai. Pritvirtinę virvę sugrįžome namo, palikę ją ten supančiotą ir rėkiančią dykumoje.

Kitą dieną tėvas sugrįžo dieną anksčiau, nei buvo planavęs, ir paklausė, kur jo mažoji žmona. Mes visi gūžčiodami pečiais atsakėme, kad jos nematėme. Laimei, nuvedėme ją toliau, ir niekas negirdėjo jos šaukiant.

— Hmmm, — numykė jis, mesdamas į mus įtarų žvilgsnį. Saulei leidžiantis jis vis dar nebuvo suradęs jos pėdsakų. Jis jautė, kad atsitiko kažkas labai negera, ir pradėjo mus tardyti:

— Kada paskutinį kartą ją matėte? Ar matėt ją šiandien? O vakar?

Mes atsakėm, kad jos nematėme nuo užvakarykštės dienos, kas, žinoma, buvo tiesa. Tėvas puolė į paniką ir nuoširdžiai susi rūpinęs ėmė jos visur ieškoti. Surado ją tik kitą rytą. Kai tėvas nupjovė virvę, naujoji nuotaka buvo iškabėjusi žemyn galva beveik dvi dienas ir vos pastovėjo ant kojų. Tėvas sugrįžo namo persiutęs.

— Kas tai sumanė? — paklausė.

Tylėdami žiūrėjom vienas į kitą. O ji, žinoma, pasakė:

— Pirmoji mane užpuolė Varis!

Tėvas puolė mane mušti, tačiau visi vaikai sušoko ant jo. Žinojome, kad negerai mušti savo tėvą, bet paprasčiausiai nebegalėjome to pakęsti.

Nuo tos dienos naujoji tėvo žmona tapo kitu žmogumi. Mūsų pamoką ji gerai išmoko. Spėju, kad dvi dienas kraujui tekant į jos galvą smegenys buvo vėl šviežios. Todėl ji tapo tokia miela ir mandagi, kad bučiavo motinai kojas ir tarnavo jai kaip vergė.

— Gal ką galėčiau atnešti? Gal ką padėti? — arba — Ne, ne, tu prisėsk pailsėti, aš tai padarysiu.

O aš galvojau: „Na va, turėjai taip elgtis nuo pat pradžių, tu maža kale, ir būtum apsaugojusi mus nuo nereikalingo skausmo.” Nors tėvo antroji žmona buvo dvidešimt metų jaunesnė už mamą, ji nebuvo tokia stipri, kad prisitaikytų prie atšiauraus klajoklių gyvenimo būdo. Vėliau motina suprato, kad nereikėjo nuogąstauti dėl šios mažos mergaitės.

Klajoklių gyvenimo būdas yra labai nuožmus, bet kartu pilnas grožio — glaudžiai susiliejęs su gamta. Mama pavadino mane gamtos stebuklo garbei. Varis — tai dykumų gėlė. Ji žydi neprieinamose apylinkėse, kuriose veši tik reta augalija. Pasitaiko, kad šalyje nelyja ištisus metus, tačiau galiausiai lietus prapliumpa nuplaudamas dulkių prisigėrusį kraštovaizdį ir tuomet kaip stebuklas prasiskleidžia gėlės. Jų žiedai yra nuostabios geltonai oranžinės spalvos, ir dėl to mano mėgstamiausia spalva yra geltona.

Kai mergina teka, tos genties moterys iškeliauja į dykumą priskinti šių gėlių. Paskui jas išdžiovina, įpila vandens ir padaro košelę, kuria išteptas nuotakos veidas švyti geltonai. Nuotakos rankas ir kojas išpiešia chna ornamentiškomis figūromis, akis apveda tušu, kad jos atrodytų gilesnės ir gundančios. Visa ši natūrali kosmetika gaminama iš žolelių ir kitokių augalų. Vėliau apsuka ryškių raudonos, rožinės, oranžinės ir geltonos spalvų skraistėmis. Kuo jų daugiau — tuo geriau. Dauguma šeimų gyvena labai skurdžiai, todėl nėra labai didelė gėda neturėti skraisčių. Nuotaka dėvėdavo tai, ką turėjo jos motina, sesuo ar draugė. Paskutinis puošimosi akcentas — išdidi laikysena, būdinga visiems somaliams. Atėjus vestuvių dienai, ji išeidavo stulbinamai graži pasitikti savo jaunikio. Bet vyrai to neverti!

Vestuvių dieną gentainiai suneša dovanas. Bet vėlgi nėra jokios prievartos pirkti kokius nors daiktus ar jaudintis dėl to, kad negali nieko geresnio duoti. Ko turi, tą duodi. Gali nupinti jaunavedžiams demblį atsigulti ar duoti kokį indą, o jei šių daiktų neturi, į šventę atsineši ko nors užkąsti. Mūsų kultūroje nėra tokio dalyko kaip medaus mėnuo, nes po vestuvių prasideda jaunavedžių darbų dienos, o dovanos reikalingos jiems drauge pradėti naują gyvenimą.

Be vestuvių, yra dar keletas švenčių, kurių data nėra tiksliai nustatyta. Tokių linksmybių priežastis yra ilgai lauktas lietus, toks retas, bet gyvybei mano šalyje reikalingiausias. Todėl dykumoje gyvenantys klajokliai jaučia ypatingą pagarbą vandeniui, vertindami kiekvieną lašą kaip brangiausią ir neįkainojamą prekę. Iki šiol branginu vandenį, net paprasčiausiai žiūrėdama į jį patiriu neapsakomą džiaugsmą.

Jei sausra užtrukdavo daug mėnesių, žmones apimdavo neviltis. Jie susirinkdavo ir melsdavo Dievą lietaus. Kartais tai padėdavo, kartais ne. Vienais metais, kai jau turėjo prasidėti lietaus sezonas, neiškrito nė lašo. Pusė gyvulių išdvėsė, likusieji išseko nuo troškulio. Tada mama pasakė, kad visi susirinksime melsti lietaus. Atrodė, kad žmonės suėjo iš visos dykumos. Jie meldėsi, dainavo ir šoko, stengėsi atrodyti laimingi ir pakilios dvasios.

Kitą rytą debesys susitelkė ir pasipylė lietus. Kaip ir visada, dangui laistant žemę jo didenybe lietumi, prasidėjo tikras šventimas. Mes nusiplėšėme nuo savęs drabužius, lakstėme basi, taškėmės lietuje, pirmą kartą plaudami savo kūnus. Linksmi žmonės šoko ritualinius šokius: moterys plojo delnais ir dainavo, jų švelnūs žemi balsai pasklido dykumos sutemoje, o vyrai aukštai šokinėjo į orą. Visi aukojo maistą, ir mes valgėme kaip karaliai, šlovindami gyvenimo dovaną.