Пол Сассман - Pražuvusi Kambizo kariauna

— Siva, — nusišypsojo vyras, pūsdamas dūmus pro šnerves. — Ačiū Dievui.

Dar kelias minutes pastovėjo pro žiūronus žvalgydamasis į visas puses, paskui grįžo prie džipo, užvedė variklį, ir per dykumą vėl nusirito stereomuzikos aidas.

Po valandos jis pasiekė oazės pakraštį, iššoko iš dykumos ant suplūkto purvino kelio. Dešinėje kilo trys radijo bokštai ir betoninis vandens bokštas. Gauja benamių šunų lodami puolė prie mašinos ratų.

— Ei, vaikinai, džiaugiuosi jus matydamas! — nusijuokė jis spausdamas signalą, sukdamas vairą tai kairėn, tai dešinėn, sukeldamas dulkių debesį ir išbaidydamas šunis.

Jis pravažiavo dvi palydovinės televizijos lėkštes, laikiną armijos stovyklą ir pateko ant asfaltuoto plento, o šis nuvedė jį į centrą gyvenvietės, kurią matė nuo kopos viršūnės. Sivos miestas.

Gyvenvietė buvo beveik tuščia. Pora asilų traukiamų vežimų dardėjo keliu, o pagrindinėje aikštėje kelios moterys buvo susispietusios apie daržovėmis nukrautą prekystalį, galvas apsimuturiavusios pilkomis medvilninėmis skaromis. Kitus vidurdienio kaitra buvo suvijusi vidun.

Jis sustojo aikštės pakraštyje, po aukštai iškilusia uola su pastatų griuvėsiais, paėmė nuo galinės sėdynės voką, išlipo ir nuėjo per aikštę, neužrakinęs automobilio. Sustojo prie krautuvės ir persimetė keliais žodžiais su savininku. Padavė jam pluoštą banknotų ir mostelėjo galva į „tojotą“, paskui nuėjo toliau, pasuko už kampo ir įėjo į nutriušusį pastatą su ant sienos išpaišytu užrašu: „Viešbutis „Sveiki atvykę!“ Vos jam įėjus, vyras už stalo džiugiai šūktelėjo ir puolė prie svečio.

— Daktara! Grįžote! Džiaugiuosi jus matydamas!

Kalbėjo jis berberiškai, ir jaunuolis atsakė jam ta pačia kalba.

— Ir man malonu, Jakubai. Kas geresnio?

— Viskas puiku. O kaip laikotės jūs?

— Bjauriai, — atsakė jaunuolis, purtydamas dulkes nuo marškinėlių su užrašu: „Aš myliu Egiptą“. — Man reikia dušo.

— Žinoma, žinoma. Žinote, kur jis. Bijau, kad nėra karšto vandens, bet šalto galit negailėti. — Mohamedai! Mohamedai.

Iš šoninio kambario pasirodė berniukas.

— Sugrįžo daktara Džonas. Atnešk rankšluostį ir muilo, kad galėtų nusiprausti.

Berniukas nukiūtino garsiai šlepsėdamas šlepetėms ant plytelėmis išklotų grindų.

— Ar norit valgyti? — paklausė Jakubas.

— Dar ir kaip, po velnių. Aštuonias savaites mitau tik pupelėmis ir konservuotomis sardinėmis. Kiekvieną naktį sapnavau Jakubo keptą vištieną su kario padažu.

Jakubas nusijuokė.

— Bulvyčių reikia?

— Reikia bulvyčių, reikia šviežios duonos, reikia kolos. Reikia visko, ko tik čia yra.

Jakubas nusijuokė dar garsiau.

— Jūs nesikeičiat, daktara!

Berniukas vėl pasirodė ir padavė rankšluostį su gabaliuku muilo.

— Pirma reikia paskambinti, — pasakė jaunuolis.

— Žinoma. Eikit čia, paskui mane.

Šeimininkas nusivedė jį į užgrioztą kambariuką, kur atremtas prie sienos stovėjo stovas, pilnas atvirukų su šunimis, o ant komodos gulėjo telefono aparatas. Numetęs voką ant kėdės, jaunuolis pakėlė ragelį ir surinko numerį. Nuaidėjo keli signalai, kol kitame gale pakėlė ragelį.

— Alio, — tarė jis dabar jau arabiškai, — ar galėtumėte sujungti su...

Jakubas mostelėjo ranka ir paliko jį ramybėje. Po poros minučių grįžo su dideliu buteliu kolos, bet svečias tebekalbėjo, todėl jis pastatė kolos butelį ant komodos ir išėjo gaminti maisto.

Po trisdešimties minučių, išsiprausęs ir nusiskutęs, plaukus nuo įdegusios kaktos sušukavęs ant pakaušio, jaunuolis sėdėjo viešbutuko sode, įvijos palmės šešėlyje, ir godžiai valgė.

— Tai kas naujo pasaulyje, Jakubai? — paklausė jis, atsilauždamas gabalą duonos ir braukdamas ja padažą nuo lėkštės krašto.

Jakubas siurbčiojo fantą.

— Girdėjot apie Amerikos ambasadorių?

— Negirdėjau nieko apie nieką. Du mėnesius gyvenau lyg Marse.

— Jis išlėkė į orą.

Jaunuolis tyliai švilptelėjo.

— Prieš savaitę, — tęsė Jakubas. — Kaire. Atpildo Kalavijas.

— Žuvo?

— Ne, liko gyvas. Per plauką.

Jaunuolis suniurzgė.

— Gaila. Išnaikinkim visus biurokratus, ir pasaulis bus daug sveikesnė vieta gyventi. Karis nepakartojamas, Jakubai.

Dvi merginos, europietės, pakilo nuo stalelio sodo pakrašty ir praėjo pro šalį. Viena iš jų žvilgtelėjo per petį į jaunuolį ir nusišypsojo. Jis linktelėjo pasisveikindamas.

— Jūs jai patikote, — sušnabždėjo Jakubas joms nuėjus.

— Galbūt, — gūžtelėjo pečiais jaunuolis. — Bet vos tik pasakyčiau jai, kad esu archeologas, ji pultų bėgti ir sustotų tik už mylios. Svarbiausia archeologo taisyklė tokia, Jakubai: niekada nesakyk moteriai, ką dirbi. Tai mirtis.

Jis baigė valgyti padažą su bulvytėmis ir atsilošė. Virš galvos medyje dūzgė bitės. Oras tvoskė karščiu, kvepėjo malkų dūmais ir kepta mėsa.

— Ar jau seniai čia? — paklausė Jakubas.

— Sivoje? Gal valandą.

— Ir vėl į dykumą?

— Ir vėl į dykumą.

Jakubas papurtė galvą.

— Jūs čia jau visus metus, daktara. Grįžtate, pasipildote atsargų ir vėl pradingstat. Ką jūs veikiate tos dykros viduryje?

— Atlieku matavimus, — nusišypsojo jaunuolis. — Kasinėju. Braižau planus. O kokią linksmesnę dieną ir pafotografuoju.

— Ir ko jūs ieškote? Kapavietės?

Jaunuolis gūžtelėjo pečiais.

— Galima būtų sakyti ir taip.

— Ar jau radote?

— Kas ten žino, Jakubai. Gal taip. O gal ir ne. Dykuma mėgsta krėsti pokštus. Pamanai, kad kažką radai, o paskui pasirodo, kad neradai nieko. Paskui galvoji, kad nieko neradai, o staiga imi ir aptinki kažką. Sachara, kaip mes pratę sakyti, yra didelė prakeikta kirkintoja.

Pastaruosius žodžius jis ištarė angliškai, ir Jakubas pabandė juos pakartoti painiodamas liežuvį.

— Dydelė prokeikda girgintoja.

Jaunuolis nusijuokė, išsitraukė iš marškinių kišenės cigaretes ir maišelį su žole.

— Teisingai, Jakubai. Dydelė prokeikda girgintoja. Ir tai tik tomis dienomis, kai sekasi.

Jis susisuko suktinę ir, greitosiomis prisidegęs, giliai įtraukė į plaučius. Atsirėmė į palmės kamieną ir patenkintas išpūtė dūmą.

— Rūkote per daug tos žolės, daktara, — pastebėjo egiptietis. — Ji išvarys jus iš proto.

— Atvirkščiai, bičiuli, — atsiduso jaunuolis užsimerkdamas. — Ko gero, dykumoje tai vienintelis dalykas, kuris padeda neprarasti sveikos nuovokos.

Iš viešbučio jis išėjo dar po valandos, vis dar spausdamas rankoje voką. Artinosi popietė, ir saulė buvo gerokai smuktelėjusi vakarų link, iš geltonos pasidariusi apelsino spalvos. Jis per aikštę nuėjo prie džipo, jau prikrauto dėžių su provizija, įlipo, užvedė ir lėtai nuvažiavo į vienintelio, už penkiasdešimties metrų esančio garažo kiemą.

— Pripilk pilną, — pasakė darbuotojui, — taip pat ir kanistrus. O į plastiko kanistrus pripilk vandens. Gerai bus ir iš čiaupo.

Jis numetė darbuotojui raktelius ir paėjėjo šimtą jardų iki pašto skyriaus. Viduje atidarė voką, ištraukė nuotraukas, patikrino jas, vėl įdėjo į voką ir palaižęs liežuviu atlapą užklijavo.

— Noriu nusiųsti registruotu paštu, — pasakė vyrui už stalo.

Vyras paėmė voką, pasvėrė jį, ištraukė iš stalčiaus blanką ir ėmė pildyti.

— Profesoriui Ibrahimui az Zahirui, — jis balsu aiškiai pakartojo adresato pavardę, kad nebūtų klaidos. — Kairo universitetas.

Jaunuolis paėmė blanko kopiją, užmokėjo ir nužingsniavo prie garažo. Džipo bakas ir kanistrai buvo pilnutėliai, ir, dar kartą apžvelgęs turgaus aikštę, jis sėdo prie vairo, užvedė variklį ir lėtai išvažiavo iš miesto.