Пол Сассман: Pražuvusi Kambizo kariauna

Jis dar kiek pasibaladojo, paskui nušlubčiojo atgal ir žengė tiesiai prie pintinių. Girdėjo, kaip mergaitė tyliai kikena.“

— Nagi, reikia pagalvoti. Jos nėra bufete, nėra kabinete, bet juk ji ne tokia kvaila, kad slėptųsi spintoje su krokodilu. Vadinasi, lieka tik viena vieta. Štai ji, už šitų pintinių. Pažiūrėsim, ar senasis Ikbaras teisus.

Jis pasilenkė. Tą akimirką sutilindžiavo varpeliai virš durų, ir kažkas įėjo į krautuvę. Jis pakilo visu ūgiu ir atsisuko. Mergaitė liko savo slėptuvėje.

— Mes jau uždarom, — tarė Ikbaras, šlubčiodamas link dviejų vyrų, sustojusių tarpduryje. — Bet jeigu norite pasidairyti, galite užeiti.

Vyrai nekreipė į jį dėmesio. Jauni barzdočiai, tik persiritę per dvidešimt. Apsirengę purvinais juodais drabužiais, galvas apsijuosę juodomis imtomis. Kurį laiką jie dairėsi po krautuvę, vertindami aplinką, paskui vienas iš jų išėjo laukan ir davė ženklą. Tada vėl grįžo, iš paskos lydimas dar vieno vyro, baltaodžio.

— Kuo galiu būti naudingas? — paklausė Ikbaras. — Ieškote ko nors konkretaus?

Paskutinis įėjęs buvo milžinas, aukštas, plačiapetis, per stambus pigiam lininiam kostiumui, kuris vos neplyšo per siūles nuo stambių šlaunų ir pečių. Vienoje rankoje laikė pusiau surūkytą cigarą, kitoje portfelį su raidėmis CD, įspaustomis rudoje odoje. Ant kairiosios veido pusės, nuo smilkinio iki beveik burnos ėjo ryškiai violetinis randas. Ikbaras suvirpėjo iš baimės.

— Kuo galiu būti naudingas? — pakartojo klausimą.

Didysis vyras tyliai uždarė duris, pasuko raktą ir linktelėjo galvą savo bendrams, kurie bejausmiais veidais priėjo prie Ikbaro. Krautuvės savininkas žengė atatupstas, kol nugara įsirėmė į prekystalį.

— Ko jūs norite? — paklausė užsikosėdamas. — Prašom pasakyti, ko jums reikia?

Stambusis vyras priėjo prie Ikbaro ir sustojo taip arti, kad jų pilvai beveik lietėsi. Akimirką žiūrėjo įrėmęs žvilgsnį ir šypsodamasis, paskui pakėlė cigarą ir bedė jį į senuko akį dengiantį raištį. Ikbaras suklykė ir sumosikavo rankomis.

— Maldauju! — užsikosėjo jis. — Meldžiu! Aš neturiu pinigų. Aš vargšas!

— Tu turi kai ką, kas priklauso mums, — tarė milžinas. — Senieną. Gavai ją vakar. Kur ji?

Ikbaras susirietė ir užsidengė galvą rankomis.

— Nežinau, apie ką jūs kalbate, — švokštė jis, — Neturiu jokių archeologinių senienų. Jomis prekiauti draudžia įstatymas!

Milžinas davė ženklą abiem pakalikams, ir šie, pastvėrę senuką už alkūnių, jėga pakėlė jį visu ūgiu. Jis stovėjo pasukęs galvą į šoną, skruostą prispaudęs prie peties tarsi bandydamas pasislėpti. Vieno iš vyrų galvos apdangalas nusmuko, atidengdamas storą randą ant kaktos, tarsi ten būtų įsisiurbusi dėlė. Tas vaizdas sukrėtė senuką.

— Prašau, — meldė jis, — prašau!

Milžinas kažką sumurmėjo po nosimi ir, pastatęs portfelį ant grindų, ištraukė kažką panašaus į nedidelę mūrininko mentę. Rombo formos geležtė buvo patamsėjusi, išskyrus kraštus, kurie žibėjo lyg ką tik išgaląsti.

— Ar žinai, kas tai? — paklausė jis.

Senukas spoksojo į ašmenis iš baimės netekęs žado.

— Tai archeologų mentė, — šyptelėjo milžinas. — Mes ja grandome žemes, labai atsargiai, štai šitaip... — Jis parodė, pamosikavęs mente priešais baimės iškreiptą senuko veidą. — Bet ją galima panaudoti ir kitiems tikslams.

Vikriu judesiu — kokio sunku buvo tikėtis iš tokio ūgio vyro — jis kilstelėjo mentę ir brūkštelėjo ja senukui per skruostą. Perpjauta oda atvipo, ir ant senuko drabužių pasipylė kraujas. Ikbaras suklykė ir ėmė muistytis.

— Dabar, — tarė milžinas, — klausiu dar kartą. Kur tas daiktas?

Mergaitė už pintinių meldėsi džinui Al Gului, prašydama jo išlįsti iš lempos ir užstoti senuką.

Kai lėktuvas nusileido, buvo jau po vidurnakčio.

— Sveiki atvykę į Kairą, — tarė stiuardesė, kai Tara žengė iš lėktuvo ant trapo, ir į ją tvoskė tvankuma su dyzelino kvapu. — Linkime maloniai praleisti laiką.

Skrydis praėjo ramiai. Ji sėdėjo krėsle prie praėjimo, greta porelės išraudusiais veidais, kuri pirmą kelionės pusę praleido jam gąsdinant, kad nuo egiptietiško maisto ji turės virškinimo problemų, o antrąją miegojo. Ji išgėrė porą taurelių vodkos, pažiūrėjo pusę filmo, nusipirko butelį viskio iš bemuičio vežimėlio ir atsilošusi krėsle įsispoksojo į lubas. Užsimanė parūkyti — kaip visada skrisdama, — bet kaip visada paprašė, kad jai atneštų ledo kubelių.

Tėvas dirbo Egipte nuo jos vaikystės. Ir buvo, pasak tuos dalykus išmanančių žmonių, vienas iš didžiausių savo meto egiptologų. „Jis stovi vienoje gretoje su Petriu ir Karteriu, — kartą pasakė jai vienas iš tėvo kolegų. — Jeigu pasaulyje yra daugiau žmonių, praplėtusių mūsų supratimą apie Senąją Karalystę, aš jų dar nepažįstu“.

Jai derėjo didžiuotis. Tačiau tėvo akademiniai laimėjimai jos visai nejaudino. Žinojo tik tai, ir žinojo tai nuo pat mažumės, kad jos tėvui labiau rūpėjo prieš 4000 metų miręs pasaulis negu jo šeima. Net jos vardas, Tara, buvo pasirinktas todėl, kad jame buvo Egipto Saulės dievo Ra vardas.

Kiekvienais metais jis vykdavo į Egiptą kasinėti. Pradžioje išvykdavo mėnesiui ar kiek ilgesniam laikui, išvažiuodamas lapkritį ir grįždamas prieš pat Kalėdas. Tačiau Tarai augant, kai tėvų santuoka ėmė griūti, jis ten užtrukdavo vis ilgiau.

„Tavo tėvas turi kitą moterį, — kartą pasakė jai motina. — Jos vardas Egiptas“. Ji norėjo papokštauti, tačiau nesijuokė nei viena, nei kita.

Paskui užgriuvo vėžys, ir jos motinos sveikata ėmė greitai šlyti. Kaip tik tuo metu pirmą kartą Tara pajuto tėvui tikrą neapykantą. Ligai vis labiau graužiant motinos plaučius ir kepenis, kai tėvo nebuvo šalia jos ir jis neįstengė net padrąsinti jos žodžiais, Tara pajuto įtūžį šitam žmogui, kuris, atrodė, labiau vertina kapavietes ir puodų šukes negu savo kūną ir kraują. Kelios dienos iki motinos mirties ji paskambino jam į Egiptą ir garsiai iškeikė paskutiniais žodžiais, pati stebėdamasi savo įniršiu. Per laidotuves jie beveik nepažiūrėjo vienas į kitą, o vėliau jis visam laikui persikėlė į Egiptą, kur aštuonis mėnesius dėstė Kairo Amerikos universitete, o likusius keturis kasinėjo. Jiedu nesikalbėjo beveik dvejus metus.

Nepaisant viso to, apie tėvą ji galėjo pasakyti ir daug gerų dalykų. Pavyzdžiui, kai kartą ji dėl kažko apsižliumbė, tėvas, norėdamas nuraminti, parodė jai stebuklingą triuką, kai nykštys atsiskiria nuo delno. Ji ėmė kvatotis ir prašyti tėvo parodyti dar kartą, paskui dar, išpūtusi akis žiūrėjo, kaip jis vis atskiria nykštį nuo delno, dejuodamas iš apsimestinio skausmo ir mojuodamas „nukirstu“ pirštu ore.

Savo penkioliktojo gimtadienio rytą — tai buvo pats maloniausias jos prisiminimas — ji pabudo ir ant židinio atbrailos rado voką su savo vardu. Atplėšusi voką rado pirmąją lobio ieškojimo užuominą — paskui kelias vedė per visą namą ir sodą iki palėpės, kur senos medinės skrynios dugne ji rado dailų auksinį vėrinį. Visos užuominos buvo eiliuotos, surašytos ant pergamento ir papuoštos simboliais bei piešiniais, kad atrodytų paslaptingiau. Tėvas turėjo sugaišti valandų valandas, kol viską paruošė. Vakare jis nusivedė ją ir mamą pavakarieniauti ir abi linksmino neįtikėtinomis istorijomis apie kasinėjimus, radinius ir ekscentriškus akademikus.

— Tu tokia graži, Tara, — tarė jis jai ir pasilenkęs pataisė vėrinį, kurį ji segėjo ta proga. — Gražiausia mergina pasaulyje. Aš tavim labai labai didžiuojuosi.