Пол Сассман - Pražuvusi Kambizo kariauna

— Žmogui reikia valgyti. Žmogui reikia ir valytis batus. Todėl mes vienas kitam padedame.

— Na, gerai. Bet paskubėk. Turiu reikalų kitame krante ir nenoriu laukti, kai priplauksime.

— Jūs mane pažįstate, inspektoriau. Mikliausias batų blizgintojas visame Luksore.

Jis išsitraukė skudurus, šepetį, tepalą ir užtrenkė dėžės dangtį, prašydamas inspektoriaus užkelti koją. Jaunas berniukas tylėdamas, bejausmiu veidu sėdėjo prie prikabinamo variklio ir vairavo barkasą.

Barkasas sliuogė lygiu kaip stiklas vandens paviršiumi; priekyje stūksojo Tėbų kalvos, ir jų spalva brėkštant dienai keitėsi iš pilkos į rudą. Kiti barkasai plaukė netoliese, vieni į vieną pusę, kiti į kitą, vienas plukdė grupę japonų turistų, matyt, norinčių pakilti balionais virš Karalių slėnio pažiūrėti saulėtekio. Chalifa visada norėjo paskraidyti, bet trys tūkstančiai dolerių už vieną skrydį jam buvo per brangu. Greičiausiai visada bus per brangu, turint galvoje policininkų atlyginimus.

Jie priplaukė vakarinį krantą, įsmuko į tarpą tarp dviejų kitų barkasų, ir laivo nosis gurgždėdama atsirėmė į pakrantės žvyrą. Senis paskutinį kartą perbraukė skuduru per batus, iškėlė tepaluotas rankas ir suplojo, rodydamas, kad darbas baigtas.

Detektyvas padavė jam vieną egiptietišką svarą, užmokėjo berniukui ir iššoko ant kranto.

— Palauksiu jūsų, — pasakė berniukas.

— Neverta, — atsakė jis. — Iki, Ibrahimai.

Detektyvas apsisuko ir užkopė ant kranto, kur didelė minia laukė kelto. Jis prasispraudė pro minią, radęs laisvą tarpą tarp betoninės sienos ir iš grandinių supintos tvoros, ir nuėjo dulkėtu taku palei upę. Valstiečiai triūsė laukuose, rinkdami kukurūzų ir cukrašvendrių derlių, du vyrai iki juosmens vandenyje valė nuo žolių drėkinamąjį kanalą. Būrelis vaikų švariais baltais marškiniais aplenkė jį ir nubėgo mokyklos link. Darėsi vis karščiau. Jis prisidegė dar vieną cigaretę.

Lavoną pasiekė po dvidešimt minučių, ir vakarinis Luksoro pakraštys dabar tebuvo vien išskydusi dėmė tolumoje, o jo ką tik išblizginti batai buvo balti nuo dulkių. Jis išniro iš nendrių atvašyno ir atsidūrė prie seržanto Sarijos, pritūpusio ant kranto prie kažko, kas priminė skudurų ryšulį. Chalifai priėjus, jis atsistojo.

— Paskambinau į ligoninę, — pasakė jis. — Žadėjo atvažiuoti.

Chalifa linktelėjo galvą ir nuėjo prie vandens. Kūnas gulėjo prie pat kranto, rankos išnirusios, veidas paskendęs purve, marškiniai sudraskyti ir kruvini. Žemiau juosmens jis tebebuvo vandenyje, nedidelės bangelės stumdė jį ir lingavo tarsi sūpuodamos prieš miegą. Šnerves pasiekė lengvas irimo dvokas.

— Kada jį rado?

— Prieš saulėtekį, — atsakė pavaduotojas. — Greičiausiai plaukė pasroviui ir pakliuvo tarp garlaivio menčių, štai kodėl rankos sumaitotos.

— Ar taip ir gulėjo, kai atėjai? Nieko nelietei?

Sarija papurtė galvą. Chalifa pritūpė prie lavono, apžiūrėjo žemę aplink jį. Kilstelėjo riešą ir pamatė tatuiruotę per vidurį dilbio.

— Skarabėjas, — šyptelėjo jis. — Kaip nesiderina.

— Kodėl nesiderina?

— Senovės egiptiečiams skarabėjas buvo atgimimo ir atsinaujinimo simbolis. Atrodo, mūsų bičiuliui tai jau nebegresia. — Jis paleido riešą. — Ar žinoma, kas pranešė?

Sarija papurtė galvą.

— Nepasakė pavardės. Paskambino į policiją iš taksofono ir pasakė, kad lavoną rado atėjęs meškerioti.

— Ar tikrai iš taksofono?

— Greičiausiai. Pokalbis nutrūko sakinio vidury, tarsi būtų pasibaigę pinigai.

Chalifa minutėlę tyliai mąstė, paskui pakėlęs galvą mostelėjo į medžių giraitę už penkiasdešimties metrų, už kurios buvo matyti raudonas namo stogas. Pakraigėje aiškiai juodavo telefono kabelis. Sarija kilstelėjo antakius.

— Na?

— Artimiausias taksofonas yra mieste, už dviejų kilometrų. Kodėl jis negalėjo paskambinti iš čia?

— Matyt, buvo išsigandęs. Ne kasdien upė išplauna lavonus.

— Būtent. Todėl pirmiausia ir kiltų mintis kaip galima greičiau pranešti policijai. Ir kodėl jis nepasakė pavardės? Juk žinai, kokie čia žmonės. Tik ir laukia progos patekti į žinių laidą.

— Manote, jis ką nors žino?

— Tiesiog keista, — gūžtelėjo pečiais Chalifa. — Tarsi jis nenorėjo, kad kas nors žinotų, jog lavoną aptiko jis. Tarsi kažko bijotų.

Garsiai supliuškeno vanduo, iš nendrių nerangiai plasnodamas pakilo garnys ir nuskrido išilgai upės. Chalifa akimirką žiūrėjo į jį, paskui krestelėjo galvą ir vėl ėmėsi lavono. Įkišęs ranką į kišenes, ištraukė lenktinį peiliuką, pigų žiebtuvėlį ir sulankstytą skiautelę permirkusio popieriaus. Jis atsargiai padėjo ją ant lavono nugaros ir išlankstė.

— Traukinio bilietas, — pasakė palinkęs arčiau, kad perskaitytų išblukusį raštą. — Kelionei iš Kairo. Prieš keturias dienas.

Sarija padavė jam plastikinį maišelį, ir Chalifa sumetė į jį radinius.

— Prieik, padėsi.

Jie abu pritūpė prie lavono, pakišo rankas po juo ir apvertė ant nugaros, purvui žliugsint po kojomis. Pamatęs veidą Sarija šoko atatupstas ir ėmė baisiai žiaukčioti.

— Alach akbar, — dusdamas prašvokštė. — Dieve visagali!

Chalifa prikando lūpą ir prisivertė nenukreipti akių. Suprantama, jam teko matyti lavonų ir anksčiau, bet taip žiauriai sudarkyto dar nė karto. Nors veidas ir buvo dumblinas, buvo matyti, kad iš jo nedaug kas likę. Kairioji akiduobė buvo tuščia, iš nosies likęs sudraskytos mėsos ir kremzlių gniužulas. Įbedęs akis kelias akimirkas žiūrėjo į veidą, bandydamas įsivaizduoti, kaip jis anksčiau turėjo atrodyti. Paskui atsistojo, priėjo prie Sarijos ir uždėjo jam ant peties ranką.

— Na, kaip tu?

Sarija linktelėjo galvą ir, užspaudęs pirštu šnervę, taip smarkiai nusišnypštė, kad didelis snarglys nuskrido ant smėlio.

— Kas jam nutiko?

— Nežinau. Gal sraigtas, kaip tu sakei, nors nesuprantu, kaip sraigtas gali išplėšti akį ar pridaryti tokio pobūdžio žaizdų.

— Sakai, kažkas sąmoningai jį taip sumaitojo?

— Nieko nesakau. Tik sraigtas būtų sumalęs audinius, o ne supjaustęs, kaip dabar. Žiūrėk, kaip oda... — Pamatęs, kad pavaduotojas tuoj vėl ims žiaukčioti, nutilo.

— Palauksime skrodimo, — tarė patylėjęs.

Jis pridegė dvi cigaretes ir padavė vieną Sarijai. Šis porą kartų godžiai patraukė dūmą, paskui nusviedė cigaretę šalin ir ėmė kopti šlaitu, nes jį vėl ėmė pykinti. Chalifa apsisukęs grįžo prie vandens ir įsižiūrėjo į kitą krantą. Palei krantą buvo išsirikiavę Nilo kruiziniai laivai, o už jų bolavo vos matoma pirmoji Karnako šventyklos kolona. Vaizdą jam užstojo feliuga, milžiniškas jos burės trikampis skrodė dangų kaip skustuvas. Jis sprigtelėjo cigaretę į vandenį ir atsiduso. Atrodo, dar negreitai galės grįžti prie savo fontano.

Kol inspektorius Chalifa stovėjo prie upės, vora turistų raiti ant asiliukų vingiavo kalvomis už jo nugaros. Jų buvo gal dvidešimt, daugiausia amerikiečiai. Jie jojo vorele, su vedliu egiptiečiu berniuku būrio priešaky ir dar vienu iš galo, žiūrinčiu, kad kas nors neatsiliktų. Vieni buvo nervingai įsikibę į balnus, jausdamiesi nejaukiai ant skardingo tako, raukydamiesi nuo kiekvieno krestelėjimo ar smūgio. Kelionė labiausiai nepatiko vienai apkūniai moteriai saulės nusvilintais pečiais.

— Jie neperspėjo, kad bus taip statu! — šaukė ji. — Sakė, kad bus vieni juokai! Jėzau!

Tačiau kiti elgėsi ramiau, sukiojosi balnuose ir žiūrėjo į atsivėrusį gražų kraštovaizdį. Saulė jau buvo aukštai, ir slėnis po jų kojomis mirguliavo ir virpėjo kaitroje. Tolumoje spindėjo vingiuojanti Nilo juosta, už jos buvo matyti netvarkingai susigrūdęs lytinis Luksoras, o dar toliau dūlavo kalnų keteros, greičiau tik jų užuomina šviesiai mėlyname skliaute. Vedlys kartkartėm sustodamas rodė į apačioje atsivėrusius reginius: Memnono kolosus, iš taip toli atrodančius it žaislai, rodė į Medinet Habu, kur stūksojo didelis Ramzio III pomirtinės šventyklos kompleksas. Tie, kurie smarkiai nesinervino, pakėlę kameras fotografavo. Išskyrus asilų kanopų kaukšėjimą, smėlio gurgždesį ir moters nusvilintais pečiais klyksmus, karavanas žygiavo mirtinoje tyloje, apakintas atsivėrusio vaizdo.