Пол Сассман - Pražuvusi Kambizo kariauna

— Minesota, palyginti su tuo, kas čia, tikras šūdas, — sumurmėjo vyras žmonai.

Galų gale jie pasiekė kalvos viršūnę, kur takas kuriam laikui praplatėjo ir pasidarė lygesnis, bet paskui vėl nėrė žemyn į akmenuotą platų slėnį.

— Priekyje Karalių slėnis! — šūktelėjo vedlys. — Laikykitės tvirčiau. Takas žemyn labai status.

— Jėzau! — veriamai suspigo už jo nugaros.

Jie tik persirito per kalvos gūbrį, ir asilai ėmė leistis vingiuotu taku tarp išsibarsčiusių uolų, kai staiga iš už uolos šešėlio iššoko už jos gulėjęs vyras. Jo dželaba buvo purvina ir nušiurusi, susivėlę plaukai siekė pečius, ir jis atrodė kaip tikras kūtvėla. Rankoje laikė kažkokį daiktą, suvyniotą į rudą popierių.

— Labas labas, labas rytas, labas vakaras, — ėmė veblenti jis, maldamas žodžius į vieną krūvą. — Prašom pažiūrėti čia, draugai. Turiu gerą dalyką, kuris jums patiks.

Vedlys šūktelėjo jam kažką arabiškai, bet vyras, nekreipdamas į jį dėmesio, priėjo prie vienos turistės, jaunos moters su didele šiaudine skrybėle. Pakėlęs daiktą, jis atitraukė popierių ir parodė iš juodo akmens iškaltą katės figūrą.

— Matote, ponia, labai dailus raižinys. Pirkite pirkite. Aš labai neturtingas, noriu valgyti. Jūs, graži ponia, pirkite!

Jis ištiesė raižinį viena ranka, kita mojuodamas į burną, rodydamas valgymą.

— Jūs pirkite pirkite. Nevalgyti trys dienos. Prašom, pirkite. Alkanas. Alkanas.

Moteris įbedė žvilgsnį tiesiai priešais save, stengdamasi jo nepastebėti, vyras klupdamas bėgo paskui ją kelis metrus, paskui sustojo ir pasisuko į kitą turistą.

— Žiūrėkite, pone, labai dailus raižinys. Labai geras kokybė. Kiek jūs man mokėsite, pasakykite kainą.

— Nekreipkit į jį dėmesio, — per petį perspėjo vedlys. — Jis pamišėlis.

— Taip taip, pamišėlis, — nusijuokė elgeta, kelis kartus apsisuko ir trenkė koją į žemę tarsi šokdamas. — Pamišęs pamišęs. Prašom nupirkti, aš alkanas. Gera kokybė, pasakykite kainą, pone.

Bet vyras irgi nekreipė į jį dėmesio, ir driskius ėmė bėgioti pirmyn atgal, jo kimūs šūkalojimai darėsi vis beviltiškesni.

— Jums nepatikti katė, aš turiu kitų dalykų. Daug daug raižinių. Prašom pirkti. Senienos? Aš turiu senienų. Trys tūkstančiai procentų tikrų. Jums reikia vedlio, aš labai geras vedlys, pažįstu šitas kalvas, kiekvieną kampelį. Labai pigiai parodau Karalių slėnį ir Karalienių slėnį. Parodau labai gražų kapą. Naują kapą, kurio niekas nežino. Aš norėti valgyti. Nevalgyti trys dienos.

Dabar jis buvo atsidūręs kolonos gale, ir ten jojęs berniukas nustūmė jį nuo tako spirdamas koja į šonkaulius. Driskius griuvo ant žemės sukeldamas dulkių debesį, o turistai jojo toliau.

— Ačiū ačiū ačiū, — šaukė jis raitydamasis it sužeistas žvėris, su besiplaikstančiais plaukais. — Tokie geri turistai man padėti. Niekas nenori katės, nenori kapo, nenori vedlio. — Aš mirti! Aš mirti!

Jis daužė veidą į smėlį, verkdamas, trankydamas žemę kumščiais.

Bet turistai to nebematė, nes jau buvo užėję už uolų atodangos ir leidosi į Karalių slėnį. Takas buvo status, kaip vedlys ir perspėjo, o dešinėje žiojėjo beveik vertikali praraja. Moteris su nusvilusiais pečiais virpėdama įsikniaubė į asilo kaklą, per daug išsigandusi, kad galėtų skųstis. Pamišėlio aimanos vis tolo, kol pagaliau visai nutilo.

6 Kairas

Tara laukė oro uoste iki dešimtos ryto, ir jos akys jau buvo raudonos nuo nemigos, iš nuovargio svaigo galva. Skambino tėvui kas pusvalandį, klaidžiojo po laukiamąją salę, net nuvažiavo su taksi į vietinių reisų terminalą, pamaniusi, kad gal tėvas apsirikęs laukia ten. Viskas veltui. Jo nebuvo oro uoste, nebuvo archeologų namelyje, nebuvo Kairo bute. Jos atostogos žlugo dar neprasidėjusios. Ji kelioliktą kartą atsisėdo ant kėdės ir vėl ėmė dairytis po salę. Aplink zujo tokia daugybė žmonių, kad net jeigu tėvas būtų pasirodęs minioje, ji nebūtų jo pamačiusi. Nušoko nuo kėdės, nuėjo prie telefono ir paskutinį kartą paskambino į archeologų namelį ir butą. Paskui, užsimetusi per petį krepšį ir užsidėjusi saulės akinius, išėjo laukan ir pamojo taksistui.

— Kairas? — paklausė vairuotojas, tvirto sudėjimo žaliūkas su tankiais ūsais ir nuo nikotino pageltusiais pirštais.

— Ne, — atsakė Tara, sudribdama ant galinės sėdynės. — Sakara.

Jau beveik penkiasdešimt metų jos tėvas kasinėjo Sakaroje, Senovės Egipto sostinės Memfio nekropolyje. Kasinėjo jis ir kitose Egipto vietose, nuo Taniso ir Saiso šiaurėje iki Kustulo ir Naurio Aukštutiniame Sudane, bet Sakara jam taip ir liko pirmoji meilė. Kiekvieną sezoną jis apsigyvendavo archeologų namelyje ir likdavo ten niekur neišvažiuodamas tris ar keturis mėnesius, iki devinto prakaito triūsdamas nedideliame plote su smėlio užpustytais griuvėsiais, atkasdamas dar kelias pėdas istorijos. Buvo sezonų, kai jis visai nekasinėdavo, o laiką leisdavo restauruodamas arba registruodamas praeitų metų radinius.

Tai buvo asketiškas gyvenimas — beveik kaip vienuolio — tik jis, virėjas ir keli savanoriai, bet, Taros įsitikinimu, tai buvo vienintelė vieta pasaulyje, kur jis jautėsi tikrai laimingas. Jo retuose laiškuose, smulkiai pasakojančiuose apie ieškojimų pažangą, jutai gyvenimo džiaugsmą, kurio stigo kitose jo gyvenimo srityse. Štai kodėl ji nustebo, kai jis pakvietė ją paviešėti, — tai buvo jo pasaulis, jo ypatinga vieta, ir jis turėjo pajusti tikrą pasitikėjimo proveržį, jeigu ryžosi ją pasikviesti.

Kelionės iš oro uosto negalėjai pavadinti patogia. Atrodė, kad vairuotojas net nežino, kad važiuoti reikia saugiai: lenkė mašinas likus keliems metrams iki priešais važiuojančių sunkvežimių. Kartą, kai jie važiavo palei dvokiantį kanalą, jis ėmė lenkti nedidelį furgoną ir staiga priešais išniro sunkvežimis. Tara pamanė, kad jis suks atgal į savo juostą. Nieko panašaus. Jis kumščiu numygė signalą ir iki galo nuspaudė akceleratorių, lenkdamas furgoną, kuris tarsi lenktyniaudamas irgi padidino greitį. Artėjantis sunkvežimis didėjo sulig kiekviena akimirka, ir Tarai susuko vidurius, nes ji buvo įsitikinusi, kad automobiliai susidurs. Ir paskutinę sekundę, kai jau atrodė, kad susidūrimas kaktomuša neišvengiamas, taksistas suktelėjo vairą dešinėn, įšokdamas prieš pat furgoną ir tik per plauką nesitrenkdamas į į priešais lekiančio sunkvežimio priekį.

— Išsigandote? — paklausė vairuotojas.

— Taip, — atrėžė Tara, — išsigandau.

Pagaliau, dideliam Taros palengvėjimui, jie išsuko iš plento į kelių kilometrų ilgio medžiais apaugusį vieškelį, paskui sustojo stataus smėlėto skardžio, virš kurio stūksojo laiptuotos piramidės viršūnė, papėdėje.

— Jums reikia nusipirkti bilietą, — pasakė vairuotojas rodydamas bilietų kasą dešinėje stovinčiame pastate.

— Ar man reikia? — paklausė ji. — Mano tėvas čia dirba. Atvažiavau jo aplankyti.

Vairuotojas iškišo galvą pro langą ir kažką šūktelėjo prie kasos langelio sėdinčiam vyrui. Jie persimetė keliais žodžiais arabiškai, paskui išėjo kitas vyras iš pastato, jaunesnis, ir pasilenkęs prie automobilio pažiūrėjo į Tarą.

— Jūsų tėvas čia dirbti? — paklausė laužyta anglų kalba.

— Taip, — atsakė ji. — Profesorius Maiklas Malrėjus.

— Nuostabu! — vyras plačiai nusišypsojo. — Visi pažinoti daktaras. Jis žymiausias egiptologas pasaulyje. Mano geras draugas. Jis mane mokyti angliškai. Aš pats nuvešiu jus prie namelio.

Jis apėjo automobilį ir šmurkštelėjo ant sėdynės šalia vairuotojo, berdamas taksistui nurodymus.