Lao Dze - Dao De Dzing

Iš vokiečių kalbos vertė Zita Mažeikaitė

Dao, išreikštas žodžiais,

nėra amžinasis Dao;

vardas, kuriuo galima pervadinti,

nėra amžinasis vardas;

bevardė

dangaus ir žemės pradžia

įvardinta yra visų daiktų pramotė;

todėl:

kas sutramdo aistras,

pamato daiktų paslaptį;

kas aistrų nesuvaldo,

temato daiktų paviršių;

abiejų ta pati prigimtis,

tik vardai skirtingi;

abu drauge priklauso gelmei,

kur už giliausios gelmės gelmė -

visų paslapčių vartai.

Kai visi sužino, kad grožis gražus,

atsiranda bjaurumas;

kai visi sužino, kad gėris — geras,

atsiranda blogis;

nes:

pilnas ir tuščias gimdo viens kitą,

lengvas ir sunkus sukuria vienas kitą,

ilgas ir trumpas sąlygoja vienas kitą,

aukštas ir žemas veikia viens kitą,

garsas ir tonas atitinka viens kitą,

pirmesnis ir paskesnis eina vienas po kito;

todėl išminčius veikia neveikdamas,

moko be žodžių,

ir daiktai juda nesustodami;

jis netrukdo jiems vystytis ir jų nesisavina,

jis kuria, bet nieko sau nereikalauja,

daro žygdarbius, bet sau jų nepriskiria,

o kai nieko neima,

tai nieko ir nepraranda.

Negarbinkit išmintingųjų,

ir nebus tarp žmonių ginčų;

nevertinkit vertingų daiktų,

ir nebus žmonėse vagių;

nerodykit nieko geistino,

ir žmonių širdyse nebus sumaišties;

todėl išminčius visus valdo:

ištuština širdį,

pripildo pilvą,

sustiprina kaulus,

susilpnina valią;

jis atima iš žmonių žinias ir troškimus,

o protingiems neleidžia veikti;

neveikiant nieks nesikeičia.

Dao — neišsemiamas indas,

pirmapradis pagrindas, visų daiktų protėvis,

begaliniai gilus ir vis dėlto visur esantis;

aš nežinau, kieno jis kūdikis,

jis buvo dar prieš Di,

dangaus prosenį.

Dangus ir žemė neskiria gėrio,

daiktai jiems tėra šiaudiniai aukojimo šunys;

išminčiai neskiria gėrio,

žmonės jiems tėra šiaudiniai aukojimo šunys;

erdvė tarp dangaus ir žemės

panaši į kalvio dumples —

tuščia, tačiau neišsenkanti,

kuo smarkiau dumpliuoji, tuo daugiau naudos;

žodžių gausa nuskurdina,

verčiau turėk saiką.

Nemirtinga gilioji slėnio dvasia;

pavadinsiu ją tamsiom moters įsčiom,

o šių tamsių moters įsčių vartai

tebus pavadinti visatos šaknim;

ji persmelkia viską, ji esti visur

ir veikia be jokių pastangų.

Dangus ir žemė — amžini;

jie amžini,

nes egzistuoja ne dėl savęs,

todėl amžini;

išminčius niekada nesiveržia į priekį,

tačiau yra visų priešakyje;

jis nesaugoja savo gyvybės,

tačiau jo gyvybė būna išsaugota,

nes jis nesavanaudiškai

įgyvendina savo siekius.

Aukščiausias gėris — tarytum vanduo:

jis visiems duodą naudą ir su niekuo nesivaidija,

jis yra ten, kur nieks nenorėtų būti,

todėl prilygsta Dao;

namui reikia kruopščiai parinkti vietą,

širdis turi pažint savo gelmę,

labdara turi būt kilniadvasė,

žodžiai turi atitikti tiesą,

šalis turi būt gerai valdoma,

darbą reikia atlikt nagingiausiai,

prekybai reikia parinkti tinkamiausią laiką;

kas su niekuo nesivaidija tarytum vanduo,

tas nepatiria jokių kančių.

Verčiau nepripildyti,

negu perpildyti

ašmenys, nuolat galandamos,

neilgai tebus aštrios;

menių, pilnų nefrito ir aukso,

neapsaugosi nuo plėšikų;

prabanga ir garbė, pasinešusios į puikybę,

užsitrauks pražūtį;

pasišalink nuveikęs darbą -

toks yra dangiškasis Dao.

Kad siela būtų rami,

reikia laikytis vienovės ir būt neveikliu;

kad taptum panašus į kūdikį,

reikia dvasios lengvumo ir alsavime sutelktos gyvybinės jėgos;

norint įveikt netyrumą,

reikia tauriu žvilgsniu žiūrėti į gelmę;

norint mylėti žmones ir valdyti šalį,

nereikia didelės išminties;

kad atsidarytų ir vėl užsivertų dangaus vartai,

reikia moterystės;

tiesai, kuri viską įveikia,

nereikalingas veiklumas;

išminčius niekam netrukdo plėtotis, jis tik auklėja,

jis kuria daiktus, bet jų nesisavina,

veikia, bet nieko sau nereikalauja,

jis saugoja, bet nevaldo;

tai vadinama Ziuen de — giliausiuoju De.

Stebulė sujungia trisdešimt stipinų,

tuštumoj tarp jų

glūdi rato nauda;

iš molio nužiedžiamas puodas,

jo ertmėj slypi

puodo nauda;

sienose iškertami langai ir durys,

tos kiaurymės —

tai namo nauda;

šitaip esamas duoda pelną,

o nesamas — naudą.

Spalvų gausa apakina,

garsų perteklius apkurtina,

smaguriavimas gadina skonį,

medžioklė ir pjudymas jaudina širdį,

brangūs daiktai skatina nusikaltimus;

todėl išminčius rūpinasi pilvu, o ne akimis,

pirmenybę teikia pirmajam, o ne pastarosioms.

Malonę ir nemalonę pagimdo baimė,

savęs išaukštinimas tolygus didžiulei nelaimei;

kodėl aš sakau: malonę ir nemalonę pagimdo baimė?

malonė skiriama žemiau stovintiems,

jie su baime ją ir praranda;

todėl ir sakau: malonę ir nemalonę -

abi jas pagimdo baimė;

o kodėl aš sakau: savęs išaukštinimas tolygus didžiulei nelaimei?

nelaimė mane užklumpa,

nes aš vertinu savąjį "aš";

jei nevertinčiau savojo "aš",

nelaimė manęs neištiktų;

kas pasaulį brangina kaip patį save,

tam galima patikėti pasaulį;

kas mylėdamas save tapatina su pasauliu,

tam galima patikėti pasaulį.

Akis jo nemato, ir jūs jį vadinat nematomu;

ausis jo negirdi, ir jūs jį vadinat negirdimu;

ranka jo nepastveria, ir jūs jį vadinat nepagaunamu;

jis trejopai nesuvokiamas protu,

nes yra susiliejusi vienuma;

viršus jo neapšviestas,

apačia neužtamsinta;

jis be galo tąsus, jis bevardis,

jis grįžta atgal į nebūtį (nedaiktiškumą);

aš jį vadinu beformiu pavidalu,

nebūties daiktu (nedaiktišku);

jis neaiškus, miglotas,

sutinku jį ir nematau jo veido,

seku jam iš paskos ir nematau jo nugaros;

laikykitės senolių Dao,

juo vadovaukitės dabartinėje būtyje -

ir pažinsite pradžių pradžią;

tai vadinu Dao pėdsaku.

Tikrieji senovės išminčiai

buvo subtilios dvasios ir žinojo paslaptį -

slėpiningą, nesuvokiamai gilią;

mums jie — nesuprantami;

todėl pamėginsiu vaizdžiai juos aprašyti:

jie buvo neryžtingi, tartum bristų žiemą per upę,

baugštūs, tarsi kaimynų išgąsdinti,

orūs, kaip dera svečiui,

atsargūs, lyg eitų per tirpstantį ledą,

nerangūs kaip netašyta pliauska,

neaprėpiami tartum slėniai,

nepermatomi lyg drumstas vanduo;

ramybės būsenoj jie drumstą pamažu padarydavo skaidriu,