Michel Foucault - Seksualumo istorija

Kalbant konkrečiai, nuo XVII amžiaus šis gyvybės užvaldymas plėtojosi įgijęs dvi pagrindines formas; tos formos nėra antiteziškos; greičiau jos sukuria du plėtojimosi polius, sujungtus tarpiniais ryšiais. Vienas šių polių — atrodo, susiformavęs pirmas — buvo sukoncentruotas į kūną, suvokiamą kaip mašina: jo dresavimą, sugebėjimų ugdymą, jėgų išnaudojimą, paralelinį naudos ir klusnumo auginimą, įtraukimą į efektyvias ir ekonomiškas kontrolės sistemas — visa tai buvo garantavusios valdžios procedūros, pagal kurias apibūdinamos kūno disciplinos: tai ištisa žmogaus kūno anatomopolitika. Antras polius, susiformavęs kiek vėliau, apie XVIII amžiaus vidurį, yra koncentruotas į kūną-rūšį, persmelktą gyvosios mechanikos ir tiesiogiai remiantį biologinius procesus: vislumą, gimstamumą bei mirštamumą, sveikatos būklę, gyvenimo trukmę, ilgaamžiškumą — kartu su visomis sąlygomis, nuo kurių gali priklausyti šių procesų variavimas; rūpyba jais vykdoma daugeliu poveikio priemonių ir reguliuojančios kontrolės būdų — tikra gyventojų biopolitika . Kūno disciplina ir gyventojų reguliavimo būdai — tai du poliai, apie kuriuos rutuliojasi gyvybės užvaldymo strategija ir taktika. Atsiradusi klasikinėje epochoje, ši didžioji dviveidė technologija — anatominė ir biologinė, individualizuojanti ir specializuojanti, nukreipta į kūno laimėjimus arba gyvenimo procesus — apibūdina valdžią, kurios aukščiausia pareiga nuo šiol gal nebėra žudymas, o priešingai — gyvybės investavimas per visą jos trukmės laiką.

Ankstesnę mirties galią, kuri simbolizavo ir suvereno valdžią, dabar rūpestingai slepia kūno administravimas ir apdairus gyvenimo valdymas. Klasikinėje epochoje pastebimas greitas įvairių disciplinų plėtojimasis — mokyklose, koležuose, kareivinėse, dirbtuvėse; gimstamumo, ilgaamžiškumo, sveikatos apsaugos, gyvenamojo būsto, migracijos problemos atsiduria politinės praktikos ir ekonominių tyrimų zonoje; žodžiu, regime įvairius ir nesuskaičiuojamus technikos būdus kūnams pajungti, o gyventojams — kontroliuoti. Taip atsiveria „biogalios“ era. Dvi kryptys, kuriomis sekdama ji plėtojasi, dar XVIII amžiuje pasirodo aiškiai atskirtos. Disciplinos sričiai priklauso tokios institucijos kaip kariuomenė arba moEyldartai apmąstymai apie taktiką, apmokymą, auklėjimą, apie visuomeninę tvarką; nuo grynai karinių maršalo de Saxe’o tyrinėjimų jie išsiplečia iki politinių Guibert’o arba Servano svajonių. Gyventojų reguliavimo būdų sritis — demografija, tai santykio tarp išteklių ir gyventojų skaičiaus įvertinimas, tai turto ir jo apyvartos, atskirų gyvenimų ir galimos jų trukmės statistinių lentelių sudarymas: tai Quesnay, Moheau, Sūssmilchas. „Ideologų“ filosofija kaip idėjos, ženklo, individualios pojūčių genezės ir socialinio interesų derinimo teorija; „ideologija“ kaip mokymo doktrina, bet ir kaip visuomeninės sutarties bei suderinto socialinio kūno formavimo teorija — abi jos, aišku, ir konstruoja tą abstraktų diskursą, kuriame mėginta derinti šiuos du valdžios technikos būdus, kuriant bendrą teoriją. Praktiškai jie bus derinami ne spekuliatyvinio diskurso lygiu, bet konkrečių kombinacijų forma — tokių, kurios XIX amžiuje sudarys didžiąją valdžios technologiją: seksualumo dispozityvas bus viena tokių kombinacijų, ir viena svarbiausiųjų.

Ši biogalia, aišku, buvo būtinas kapitalizmo plėtojimosi elementas; o plėtojimąsi galėjo laiduoti tik kontroliuojamas kūnų įtraukimas į gamybą ir gyventojų fenomeno taikymas ekonominiams procesams. Tačiau šis plėtojimasis pareikalavo dar daugiau: prireikė abiejų augimo bei tvirtėjimo, o kartu — galimybės gyventojus išnaudoti bei jų paklusnumo; prireikė tokių valdžios metodų, kurie stiprintų jėgas, sugebėjimus, apskritai gyvenimą, tačiau taip, kad neapsunkintų užduoties visa tai sau pajungti. Tokių stambių valstybės aparatų kaip valdžios institucijos plėtojimas leido išsaugoti gamybos santykius, tuo tarpu anatomopolitikos ir biopolitikos pradmenys, XVIII amžiuje išrasti kaip valdžios technikos būdai, sutinkami visuose socialinio kūno lygiuose ir labai įvairių institucijų naudojami (šeimos, kariuomenės, mokyklos, taip pat policijos, individualių medicinos ir kolektyvinio valdymo įstaigų), — tie pradmenys veikė ekonominių procesų, jų plėtojimo bei juose įveiksmintų ir juos palaikančių jėgų lygiu; jie pasirodė kaip socialinės segregacijos bei hierarchizacijos veiksniai, turintys įtakos tam tikroms kūnų ir gyventojų bendrijų pajėgoms, laiduodami valdymo santykius ir hegemonijos efektus; gyventojus nukreipdami į kapitalo kaupimą, jų skaičiaus didėjimo derinimą su gamybinių jėgų ekspansija ir diferenciniu pelno paskirstymu — visa tai iš dalies įgalino įvairių formų biogalios veikla ir labai įvairios jos priemonės. Gyvo kūno investavimas, jo įkainojimas ir tvarkingas jo jėgų valdymas tuo metu buvo būtinybė.

Žinome, kiek kartų buvo keliamas asketiškos moralės vaidmens pradinėje kapitalizmo plėtojimosi stadijoje klausimas; tačiau tai, kas XVIII amžiuje vyko kai kuriose Vakarų šalyse ir kapitalizmo plėtojimosi buvo sutvirtinta, yra jau visai kitas reiškinys, ir gal didesnio užmojo negu naujoji moralė, regis, diskvalifikavusi kūną; tai buvo ne mažiau kaip įrodymas, jog gyvenimas įžengė į istoriją — aš noriu pasakyti: tuo metu būdingi žmonių giminės būčiai reiškiniai žinojimo ir valdžios sferose įžengė į politinių technikos būdų zoną. Naivu būtų manyti, kad tą akimirką įvyko pirmas gyvenimo ir istorijos kontaktas. Priešingai — tūkstantmečiais biologinis veiksnys labai stipriai slėgė istorinį; epidemija ir badas — tai dvi didžiosios dramatinės šio mirtimi paženklinto santykio formos; dėl tam tikro apskritaeigio proceso XVIII amžiaus ekonominis, daugiausia žemės ūkio plėtojimasis, gamybos našumo ir išteklių augimas, dar greitesnis už gyventojų skaičiaus didėjimą, kurį jis skatino, — visa tai leido šiek tiek atsipalaiduoti nuo šių baisių nelaimių grėsmės: išskyrus kelis recidyvus, didžiųjų negandų — bado ir maro — era baigėsi dar prieš Prancūzijos revoliuciją; mirtis taip tiesiogiai nebepersekioja gyvybės.

Tačiau tuo pat metu tokį atsipalaidavimą skatino ir bendrų žinių apie gyvenimą gausėjimas, žemės ūkio technikos tobulėjimas, tyrinėjimai ir priemonės gyvenimui pagerinti ir žmonėms išlikti — santykinis gyvenimo valdymas truputį pastūmėjo į šalį mirties grėsmę. Taip įgytoje veiklos erdvėje, ją tvarkant ir plėtojant, įvairios valdžios ir žinojimo technologijos tampa dėmesingos gyvenimo veiksniams, imasi juos kontroliuoti ir keisti. Vakarų žmogus pamažu supranta, ką reiškia būti gyva rūšimi gyvajame pasaulyje, turėti kūną, egzistavimo sąlygas, statistinę gyvenimo trukmę, individualią ir kolektyvinę sveikatą, jėgas, kurias galima keisti, ir erdvę, kurioje jos gali būti optimaliai paskirstytos. Neabejotinai pirmą kartą istorijoje biologinis veiksnys susilaukia atgarsio politikoje; pats gyvenimo faktas nebėra neprieinamas pogrindis, tik retsykiais iškylantis aikštėn atsitiktinės bei fatališkos mirties atveju; jis iš dalies patenka į žinojimo kontrolės ir valdžios veikimo zoną. Valdžia jau susiduria ne vien su juridiniais asmenimis, kurių atžvilgiu griežčiausia jos elgesio forma — mirties sankcija, bet ir su gyvomis būtybėmis, tad valdžios elgesys su jomis turės išsitekti paties gyvenimo plotmėje; nuo šiol greičiau rūpinimasis gyvenimu, o ne mirties grėsmė valdžiai leidžia pagaliau užvaldyti kūną. Jei galima pavadinti „bioistorija“ tuos spaudimus, kurių dėka būties judesiai ir istorijos procesai prieštaringai vieni su kitais jungiasi, tada reikėtų kalbėti apie „biopolitiką“, kad apibūdintume tai, kas įtraukia gyvenimą ir jo mechanizmus į aiškių išskaičiavimų sritį ir valdžią-žinojimą paverčia žmogaus gyvenimo pertvarkymo veiksniu; nors tai nereiškia, kad visa būtis integruota į technologijas, kurios viešpatauja ir ją valdo; priešingai — ji nuolatos iš jų išsprūsta. Už Vakarų pasaulio ribų badas egzistuoja, beje, didesniu negu kada nors mastu; ir biologiniai rizikos veiksniai rūšiai gali būti dar didesni ar bent jau pavojingesni, negu buvo prieš atsirandant mikrobiologijai. Tačiau tai, ką galėtume pavadinti visuomenėje „slenksčiu į moderniąją biologiją“, iškyla tuo metu, kai rūšis tampa užstatu savo pačios politinėse strategijose. Tūkstantmečiais žmogus išliko tas, kas jis buvo Aristoteliui: tikras gyvulys, tiktai dar tikęs ir politinei veiklai; šiuolaikinis žmogus — tai gyvulys, kurio politikoje svarstomas jo, kaip gyvos esybės, gyvenimo klausimas.