Michel Foucault - Seksualumo istorija

Kai kas mano, kad galima vienu metu atskleisti du simetriškus veidmainystės atvejus: vieną dominuojantį — buržuazijos veidmainystės atvejį, kai ši neigia savo seksualumą; ir kitą išvestinį iš pirmojo — proletariato veidmainystės atvejį, kai šis atmeta savo seksualumą, jausdamas būtinybę skelbti priešingą ideologiją. Taip galvoti — reiškia blogai suprasti procesą, per kurį buržuazija, kaip tik priešingai, arogantiškai įsitvirtinusi politikoje, apsirūpino plepiu seksualumu, kurio proletariatas ilgai nenorėjo priimti ir kuris vėliau jam buvo primestas turint tikslą pavergti. Jeigu tiesa, kad „seksualumas“ — tai visuma efektų, kuriuos tam tikras, nuo sudėtingos politinės technologijos priklausantis dispozityvas sukelia kūnuose, elgesyje, visuomeniniuose santykiuose, — tada turime pripažinti, kad šis dispozityvas simetriškai neveikia čia ir ten, tad ir negamina tų pačių efektų. Todėl derėtų grįžti prie kur kas anksčiau jau aptartų formuluočių; reikia pripažinti, kad yra buržuazinis seksualumas, kad egzistuoja klasinis seksualumas. Ar, greičiau, kad pirmiausia istoriškai seksualumas yra buržuazinis ir kad vėliau, vykstant nuolatiniams judėjimams bei transpozicijoms, jis žadina specifinius klasinius efektus.

Dar keletas žodžių. Regis, per visą XIX amžių seksualumo dispozityvas plito, skleisdamas savo spindulius iš vieno hegemoniško židinio. Pagaliau, nors ir skirtingais būdais bei priemonėmis, visas socialinis kūnas buvo aprūpintas „seksualiu kūnu“. Kas tai — seksualumo universalumas? Čia ir galime pamatyti, kaip ima veikti naujas, diferenciaciją skatinantis elementas. Iš dalies taip XVIII amžiaus pabaigoje buržuazija priešpriešino reikšmingam kilmingųjų kraujui savo kūną ir savo brangų seksualumą, o XIX amžiaus pabaigoje ji pamėgins savo seksualumo specifiką naujai apibrėžti kitų klasių akivaizdoje, pamėgins įvertinti kitokį savo seksualumo pobūdį, nubrėžti skiriamąją liniją, atidalijančią ir apsaugančią jos kūną. Ši linija nebebus toji, kuri nustato seksualumą, bet priešingai — toji, kuri jam stato užtvarą; būtent interdiktas ar bent jau būdas, kuriuo jis reiškiasi, ir griežtumas, dėl kurio jis imponuoja, iškels skirtumą. Būtent čia aptinkame slopinimo teorijos ištakas; pamažu ši teorija apims visą seksualumo dispozityvą ir suteiks jam visuotinio draudimo reikšmę. Ji istoriškai susijusi su seksualumo dispozityvo paplitimu. Viena vertus, ši teorija pateisins jo autoritarinį ir priverstinį paplitimą, nustatydama kiekvieno seksualumo palenkimo įstatymui principą, dar daugiau — teigdama, kad seksualumas egzistuoja tik veikiant įstatymui: ir ne tik reikia jam seksualumą palenkti, bet — tik palenkę save įstatymui, įgysite seksualumą. Tačiau, kita vertus, slopinimo teorija kompensuos šį visuotinį seksualumo dispozityvo paplitimą diferencialinio interdiktų veikimo analize, atitinkamai pagal socialines klases. Nuo diskurso, kuris XVIII amžiaus pabaigoje skelbė: „Turime vieną brangų elementą, kurio reikia prisibijoti ir kurį reikia puoselėti, rūpestingai su juo elgtis, jei nenorime, kad mums pridarytų nesuskaičiuojamų bėdų“, — pereita prie kito diskurso, teigiančio: „Ne taip kaip kitų, mūsų seksualumas yra palenktas pernelyg intensyviam slopinimo mechanizmui, todėl nuo šiol yra atsidūręs pavojuje; seksas — ne vien pavojinga paslaptis, kaip ankstesnėms kartoms be paliovos tvirtino doros ugdytojai, moralistai, pedagogai ir gydytojai; reikia ne tik išmušti iš galvos ankstesnę tiesą apie seksą, bet ir suprasti: jeigu jis sukelia tiek pavojų, vadinasi, per ilgai mes — skrupulai, per aštri nuodėmės pajauta, o gal veidmainystė — jį vertėme tylėti“. Nuo šiol socialinė diferenciacija ims reikštis, remdamasi ne „seksualine“ kūno kokybe, o seksualumo slopinimo intensyvumu.

Šioje vietoje įsiterpia psichoanalizė: kaip įstatymo ir sąmoningo kūno malonumų troškimo esminio santykio teorija ir tuo pat metu kaip draudimo efektų šalinimo technika ten, kur dėl griežtumo seksas tampa patogeniškas. Kartą iškilusi istorijoje psichoanalizė negali atsiskirti nuo seksualumo dispozityvo generalizacijos ir nuo antrinių čia iškilusių diferenciacijos mechanizmų. Šiuo atveju vėl pravartu prisiminti kraujomaišos problemą. Viena vertus, kaip jau matėme, kraujomaiša buvo uždrausta kaip absoliučiai visuotinis principas, skatinantis galvoti vienu metu apie santuokos sistemą ir seksualumo režimą; šis interdiktas, vienokia ar kitokia forma, tinka kiekvienai visuomenei ir kiekvienam individui. Praktinės psichoanalizės uždavinys — panaikinti visiems, kurie su incestu susidūrė, tuos slopinimo efektus, kuriuos ji gali sukelti; psichoanalizė padeda tokiems individams diskursu išreikšti jų kraujomaišos troškimą. Ir vis dėlto tuo pat metu pradėta rengti kraujomaišą praktikuojančiųjų sisteminga medžioklė, o tokių žmonių buvo kaimuose, tam tikruose miestiečių sluoksniuose — ten, kur psichoanalizė negalėjo įsiskverbti; siekiant šią negerovę panaikinti, buvo sukurta visa administracinė ir juridinė sistema; visa vaikų ir „pavojuje atsidūrusių“ paauglių politika iš dalies turėjo tikslą atskirti vaikus nuo šeimų, įtariamų — dėl ankšto būsto, abejones keliančio artumo, įpročio ištvirkauti, dėl laukinio „primityvumo“ arba išsigimimo — praktikuojant kraujomaišą. Tada, kai nuo pat XVIII amžiaus seksualumo dispozityvas suintensyvino tėvų ir vaikų emocinius santykius bei kūnišką jų artumą, tuomet, kai buržuazinėje šeimoje kraujomaiša nuolatos buvo skatinama, liaudies klasėms taikytas seksualumo režimas, priešingai, ragino atmesti kraujomaišos praktiką ar bent suteikti jai kitokią formą. Tuo laikmečiu, kai, viena vertus, kraujomaiša persekiojama kaip nederamas elgesys, o kita vertus, psichoanalizė ją iškelia į dienos šviesą kaip troškimą ir tiems, kurie nuo jos kenčia, bando sumažinti atšiaurumą, su kuriuo ji atmetama. Nereikia pamiršti, kad Edipo komplekso atradimas sutapo su juridiniu tėvystės teisių atėmimo sutvirtinimu (Prancūzijoje tai 1889 ir 1898 metų įstatymai). Tuo metu Freudas aiškinosi, koks buvo Doros troškimas. Laukiant, kad pastarasis pats susiformuluotų, buvo siekiama įsiveržti į kitus socialinius sluoksnius ir išnarplioti visus šiuos peiktinus santykius; viena vertus, tėvas jau buvo paverstas privalomos meilės objektu, tačiau, kita vertus, jeigu buvo meilužis, iš jo pagal įstatymą buvo atimamos tėvystės teisės. Tad psichoanalizė, kaip atsargi terapeutinė praktika, kitų procedūrų atžvilgiu atliko diferencijuojantį vaidmenį dabar jau suvisuomenintame seksualumo dispozityve. Praradusieji išskirtinę privilegiją rūpintis savo seksualumu nuo šiol įgijo privilegiją stipriau negu kiti išgyventi tai, kas jiems uždrausta, ir gavo teisę naudotis metodu, leidžiančiu atmesti slopinimą.

Seksualumo dispozityvo istorija, stebint jo plėtojimąsi nuo klasikinės epochos, gali būti reikšminga kaip psichoanalizės archeologija. Iš tiesų jau matėme, kad psichoanalizė vienu metu atlieka šiame dispozityve daug vaidmenų: ji yra seksualumo ir santuokinių ryšių sutvirtinimo sistemos mechanizmas; ji iškyla kaip opozicija degeneracijos teorijai; ji veikia kaip bendrosios sekso technologijos diferencinis elementas. Nuo amžių susiklostęs didysis prisipažinimo poreikis dėl jos įgyja naują prasmę — įsakymo atmesti slopinimą. Tiesos klausimas nuo šiol susijęs su abejonėmis dėl paties interdikto.

Jau vien šis faktas atvėrė kelią reikšmingam taktikos pokyčiui: suteikė galimybę naujai interpretuoti visą seksualumo dispozityvą visuotinio slopinimo terminais; įgalino pritvirtinti šį slopinimą prie bendrųjų valdymo ir išnaudojimo mechanizmų; susieti vienus su kitais procesus, kurie dabar leidžia išsilaisvinti nuo vienų ir nuo kitų. Taigi taip dviejų pasaulinių karų ir maždaug Reicho laikotarpiu susiformavo istorinė-politinė seksualumo slopinimo kritika. Svarbi buvo šios kritikos reikšmė ir realūs padariniai. Tačiau netgi pati galima psichoanalizės sėkmė buvo susijusi su tuo faktu, kad ji, kaip ir anksčiau, rutuliojosi seksualumo dispozityvo viduje, o ne už jo ribų arba prieš jį. Pakanka vien fakto, jog tiek daug kas galėjo pasikeisti Vakarų visuomenės elgesyje sekso atžvilgiu, neįgyvendinus nė vieno politinio pažado arba sąlygų, kurias Reichas su tuo siejo, — kad įrodytume, jog visa ši sekso „revoliucija“, visa ši „antirepresinė“ kova nereiškia nieko daugiau, bet ir nieko mažiau — ir tai jau buvo labai svarbu — kaip tik taktinį judėjimą bei krypties pakeitimą didžiojo seksualumo dispozityvo viduje. Tačiau suprantama, kodėl nebuvo galima reikalauti iš šios kritikos, kad ji būtų užtvara to paties dispozityvo istorijoje arba kokio nors judėjimo už jo išmontavimą principas.