Michel Foucault - Seksualumo istorija

Šią chronologiją — ar mums rūpėtų išrasti technikos būdai, ar jų paplitimo kalendorius — priminėme ne šiaip sau. Dėl jos abejonių kelia idėja apie tam tikrą represijos periodą, turintį pradžią ir pabaigą, brėžiantį bent jau kreivę su perlenkimus ženklinančiais taškais: tikriausiai nė nebuvo sekso apribojimo epochos; chronologija verčia abejoti ir proceso homogeniškumu visuose visuomenės lygiuose bei klasėse: nėra buvę vieningos sekso politikos. Tačiau ypač problemiška pasirodo pati proceso prasmė ir jo egzistencijos pagrindas: regis, visai ne kitų malonumui riboti seksualumo dispozityvą primetė tie, kuriuos pagal tradiciją vadinome „valdančiosiomis klasėmis“. Greičiau tikėtina, kad jie pirmiausia jį išbandė patys. Ajr tai nauja metamorfozė to buržuazinio asketizmo, daug kartų aprašyto minint Reformaciją, naują darbo etiką ir kapitalizmo suklestėjimą? Atrodo, kaip tik ne apie asketizmą kalbama, bent jau tikrai ne apie atsisakymą malonumo arba kūno diskvalifikaciją, o priešingai — apie kūno sustiprinimą, jo sveikatos problemas ir funkcionavimo sąlygas; kalbama apie naujus technikos būdus, skirtus maksimaliai gyvenimui išnaudoti. Iš pradžių rūpėjo ne sekso slopinimas, taikomas eksploatuojamoms klasėms, bet greičiau pats kūnas ir jo jėga, ilgaamžiškumas ir palikuonys, „viešpataujančiųjų“ klasių ainiai. Kaip tik čia pirmiausia ir atsirado seksualumo dispozityvas, kaip naujas malonumų, diskursų, tiesos ir valdžios paskirstymo punktas. Greičiau čia įžiūrėtume vienos klasės bandymą įsitvirtinti, o ne kitos klasės pavergimą: savigyna, apsauga, sutvirtinimas, egzaltacija — visa, kas po įvairių transformacijų buvo paskleista kitiems kaip ekonomikos kontrolės ir politinio pavaldumo priemonė. Suteikusi tokius įgaliojimus savo seksui, pasinaudodama valdžia ir žiniomis, kurias pati skleidė, buržuazija vertė pripažinti didelę politinę kūno, pojūčių, malonumų, sveikatos ir gyvenimo pratęsimo reikšmę. Neišskirkime iš visų šių procedūrų to, kas jose galėjo išlikti drovu, lankstu ar nutylima ir ką galėtume priskirti kokiam nors interdiktui, nušalinimui ar mirties instinktui. Atsirado politinis gyvenimo sutvarkymas, ne kito pavergimas, o savęs teigimas. Netiesa, kad klasė, XVIII amžiuje tapusi hegemonu, neva manė turinti amputuoti iš savo kūno seksą — nenaudingą, išlaidų ir pavojingą, kai jis neskiriamas vien giminei pratęsti, — priešingai, galima sakyti, kad ši klasė paskyrė sau kūną tam, kad juo rūpintųsi, saugotų, puoselėtų ir gintų nuo visokių pavojų ir kontaktų, atskirtų nuo kitų tam, kad jis išsaugotų savo diferencialinę reikšmę; ir visa tai — sau dovanodama, tarp kitų priemonių, sekso technologiją.

Seksas nėra toji kūno dalis, kurią buržuazija privalėjo diskvalifikuoti ar anuliuoti, kad priverstų dirbti kitas, kurias valdė. Seksas yra toks jos pačios elementas, kuris labiausiai jai kėlė nerimą, siekė jos globos ir ją gavo, kurį ji puoselėjo su baime, sumišusią su smalsumu, pasigardžiavimu ir karštligės požymiais. Buržuazija sekso dėka identifikavo savo kūną ar bent jam tą kūną pajungė, suteikdama seksui paslaptingą ir neapibrėžtą galią; ji susiejo su seksu savo gyvenimą ir mirtį, priskirdama jam atsakomybę už savo būsimąją sveikatą; buržuazija investavo į seksą savo ateitį, tikėdama, kad jis turi neišvengiamų padarinių jos palikuonims; ji patikėjo seksui savo sielą, manydama, kad tai — slapčiausias ir labiausiai tą sielą apibrėžiantis elementas. Neverta įsivaizduoti buržuazijos simboliškai išsikastruojančios, kad lengviau galėtų kitiems drausti teisę turėti seksą ir jį naudoti savo nuožiūra. Greičiau reikia pamatyti, kaip nuo XVIII amžiaus vidurio ji stengiasi suteikti sau seksualumo ir juo remiantis konstruoti tam tikrą specifinį kūną — „klasinį“ kūną su ypatinga sveikata, higiena, palikuonimis, savo rūšimi: tai kūno autoseksualizacija, sekso įsikūnijimas, sekso ir kūno endogamija. Aišku, tam buvo daug priežasčių.

Pirmiausia — transpozicija į kitas formas tų priemonių, kurias naudojo aristokratija, kad pabrėžtų ir išlaikytų savo kastos išskirtinumą; juk kilmingoji aristokratija irgi aukštino ypatingą savo kūną, tik pažymėdama kraujo svarbą, tai yra vertindama pagal seniausius protėvius ir kilmingas santuokas; o buržuazija atsidavė kūnui, kreipė dėmesį į palikuonis ir savo organizmo sveikatą. Buržuazijos „kraujas“ buvo jos seksas. Tai ne žodžių žaismas; daugelį temų, pritinkančių aukštuomenės manieroms, kartoja XIX amžiaus buržuazija, tik jau kaip biologinius, medicininius ar genetinius receptus; dėmesys genealogijai virto susirūpinimu savo paveldu; santuokos atveju jau vertinami ne vien ekonominiai svertai ir socialinio homogeniškumo taisyklės, ne vien pažadai turėti palikuonių, bet ir visa, kas kelia grėsmę būsimajai kartai; šeimynos nešiojo ir tuo pat metu slėpė savotišką atvirkštinį ir tamsų savo herbą, kurio ketvirtąją dalį sudarė giminaičių ligos arba ydos — bendras kurio nors prosenelio paralyžius, motinos neurastenija, jauniausios dukrelės džiova, isteriškos arba erotomanės tetos, į blogus papročius įjunkę pusbroliai. Tačiau toks susirūpinimas seksualiniu kūnu — tai daugiau negu aukštuomenės temų transpozicija, siekiant save įtvirtinti. Kartu iškilo ir kitas projektas, skelbiantis neribotą jėgos, tvirtumo, sveikatos, gyvenimo ekspansiją. Kūno sureikšminimas yra glaudžiai susijęs su buržuazijos hegemonijos didėjimu ir įsitvirtinimu; ir visai ne dėl rinkos kainos, kurią įgijo darbo jėga, bet dėl to, ką politikoje, ekonomikoje, taip pat istorijoje buržuazijos dabarčiai ir ateičiai galėjo reikšti jos nuosavo kūno „kultūra“. Iš dalies nuo to priklausė jos viešpatavimas; tai buvo susiję ne tik su ekonomine ar ideologine, bet ir „fizine“ veiklos sritimi. Apie tai byloja daugybė XVIII amžiaus pabaigoje išleistų veikalų apie kūno higieną, ilgaamžiškumo meną, metodus, kaip gimdyti sveikus vaikus ir pratęsti jų gyvenimą, žmonijos paveldo gerinimo priemones; taigi darbai rodo ir šio susirūpinimo kūnu bei seksu ryšį su tam tikru „rasizmu“. Tik šis „rasizmas“ smarkiai skiriasi nuo to, kurį manifestavo aukštuomenė ir kuris iš esmės buvo pajungtas išlikimo tikslams. Buržuazijos atveju kalbame apie dinamišką, ekspansijos rasizmą, net jei jis buvo aptiktas embriono stadijoje ir privalėjo laukti XIX amžiaus antrosios pusės, kad atneštų vaisių, kurių mums jau teko ragauti.

Te man atleidžia tie, kuriems buržuazija reiškia kūno išskyrimą ir seksualumo atmetimą ir kuriems klasių kova — tai kova su šiuo atmetimu. Tikriausiai buržuazijos „spontaniška filosofija“ nėra nei tokia idealistinė, nei tokia kastruojanti, kaip manoma; vienas pirmųjų jos uždavinių buvo prisiskirti kūną bei seksualumą ir pasirūpinti šio kūno jėga, ilgaamžiškumu bei vaisingumu per amžius, įtaisius seksualumo dispozityvą. Šis procesas buvo susijęs su judėjimu, kurio metu buržuazija tvirtino savo skirtingumą ir savo hegemoniją. Aišku, būtina suvokti, kad viena pirminių klasinės sąmonės formų yra kūno pripažinimas; bent jau tai būdinga XVIII amžiaus buržuazijai; ji konvertavo mėlyną kilmingųjų kraują į gerai prižiūrimą organizmą ir sveiką seksualumą; suprantama, kodėl ji taip ilgai delsė ir priešgyniavo įvairiai nutylėdama, nenorėdama pripažinti kitų klasių kūno ir sekso — kaip tik tų klasių, kurias pati engė. Proletariatui sukurtos gyvenimo sąlygos, ypač XIX amžiaus pirmojoje pusėje, rodo, kad toli gražu dar nesusirūpinta jo kūnu ir seksu [21] Žr.: K. Marx. Le Capital. LI, chap. X, 2, „Nuo per didelio darbo išbadėjęs kapitalas“. : mažai kam rūpėjo, gyvena šie žmonės ar miršta — šiaip ar taip, „anie“ veisėsi savaime. Tam, kad proletariatas įgytų kūną ir seksualumą, kad jo sveikata, seksas ir jo reprodukcija virstų problema, prireikė konfliktų (ypač susijusių su miesto erdve: gyvenimas kartu, ankstumas, užterštumas, epidemijos, tokios kaip 1832 metų cholera, arba dar — prostitucija ir venerinės ligos); prireikė neatidėliotinų ekonominių priemonių (sunkiosios pramonės su nuolatiniu įgudusių rankų darbu išsivystymo, būtinybės kontroliuoti gyventojų srautą, siekiant demografinės pusiausvyros); pagaliau prireikė nustatyti visą kontrolės technologiją, kuri leistų prižiūrėti tą galiausiai pripažintą jų kūną ir seksualumą (mokykla, gyvenamojo būsto politika, viešoji higiena, globos ir socialinio draudimo institucijos, visuotinis gyventojų medicininis aptarnavimas, trumpai tariant — visas administracinis ir techninis aparatas leido drąsiai importuoti seksualumo dispozityvą į engiamąją klasę; dingo rizika, kad šis dispozityvas bus klasinė savęs įtvirtinimo priemonė buržuazijos akivaizdoje; jis liko buržuazijos hegemonijos instrumentu). Tad suprantamas proletariato atsargumas priimant šį dispozityvą; suprantamas ir polinkis teigti, kad seksualumas — buržuazijos reikalas ir neturi su juo nieko bendro.