Michel Foucault - Seksualumo istorija

Ilgai viena būdingiausių aukščiausios valdžios privilegijų buvo teisė į gyvybę ir mirtį. Aišku, formaliai ji kilo iš pirmykštės patria potestas , romėnų šeimos tėvui davusios teisę „disponuoti“ savo vaikų tarsi kokių vergų gyvybėms; jis gyvybę jiems „davė“, jis gali ir atimti. Klasikos teoretikų formuluojama teisė į gyvybę ir mirtį yra jau kur kas švelnesnė šios privilegijos forma. Valdinių priklausomybė nuo suvereno nebesuvokiama kaip absoliuti ir besąlygiška, o tik kaip būtinybė, taikoma tada, kai kyla grėsmė suvereno egzistencijai: kaip tam tikras atsakomasis veiksmas. Ar jam grasina išoriniai priešai, norintys jį nuversti arba užginčyti jo teises? Tuomet jis teisėtai gali skelbti karą ir iš savo valdinių reikalauti ginti valstybę; „tiesiogiai nenumatant jų mirties“, jam nedraudžiama „statyti jų gyvybę pavojun“ — šia prasme jis patvirtina savo „netiesioginę“ teisę į jų gyvybę ir mirtį [22] S. Pufendorf. Le Droit de la nature (vertimas į pranc. k., 1734), p. 445. . Jei vienas valdinių pasipriešina ir pažeidžia jo įstatymus, suverenas jau tiesiogiai gali užvaldyti jo gyvybę: bausdamas jį nužudyti. Taip suvokiama teisė į gyvybę ir mirtį nebėra absoliuti privilegija: ji yra sąlygota suvereno gynybos ir būtinybės pačiam išgyventi. Ar reikia drauge su Hobbesu ją suvokti kaip perdavimą valdovui tos teisės, kurią neva kiekvienas savaime turi — teisės ginti savo gyvybę kitų mirties kaina? Ar reikia čia įžiūrėti kokią nors ypatingą teisę, iškylančią kartu su naujo juridinio asmens — suvereno — susiformavimu? [23] „Kaip sudėtinis kūnas gali turėti savybių, kurių neturi nė vienas paprastas kūnas, o tokiems susijungus jis ir susidarė, — visiškai taip juridinis kūnas, remiantis jį sudarančių asmenų sąjunga, gali turėti tokių teisių, kurios nė vienam atskiram asmeniui formaliai nebuvo suteiktos ir kurias vykdyti turi vadovai“. Pufendorf, ten pat, p. 452. Šiaip ar taip, teisė į gyvybę ir mirtį — ir šiuolaikine, santykine bei ribota forma, ir ankstesne absoliučia forma — yra asimetriška teisė. Suverenas išreiškia savo teisę į gyvybę tik įveiksmindamas teisę nužudyti arba nuo to susilaikydamas; gyvybės užvaldymą jis ženklina mirtimi, kurią pajėgia išreikalauti. Formuluojama kaip teisė „į gyvybę ir mirtį“, tai iš tikrųjų yra teisė priversti numirti arba leisti gyventi. Neatsitiktinai kardas yra jos simbolis. Galbūt ši juridinė forma dera tokiam istoriniam visuomenės tipui, kur valdžia iš esmės buvo mokesčių rinkimo instancija, atėmimo mechanizmas, teisė pasisavinti turto dalį, valdiniams primestas išveržimas jų pagamintų produktų, jų gėrybių, jų paslaugų, darbo ir jų kraujo. Valdžia čia reiškėsi pirmiausia kaip užvaldymo teisė: daiktų, laiko, kūno ir pagaliau gyvybės, o jos kulminacija laikoma privilegija užgrobti gyvybę tam, kad ją sunaikintų.

Tai štai Vakarai, pradedant klasikine epocha, išgyveno esminę tokių valdžios mechanizmų transformaciją. „Išskaitymas“ pamažu liaujasi buvęs svarbiausia valdžios forma, o tampa tik vienu elementu tarp kitų, atliekančių kurstymo, stiprinimo, kontrolės, priežiūros, dauginimo bei sau pavaldžių jėgų organizavimo funkcijas: tai valdžia, greičiau linkusi jėgas gaminti, auginti bei rikiuoti negu statyti joms užtvaras, jas pajungti arba suardyti. Teisė į mirtį nuo šiol mėgins priartėti prie gyvenimą tvarkančios valdžios reikalavimų ar bent jau jais pasiremti ir susireguliuoti pagal tai, ką šie reikalavimai skelbia. Toji mirtis, grindžiama suvereno teise gintis arba prašyti, kad apgintų, tuojau pasirodys paprasčiausiai kaip išvirkščioji pusė tos teisės, kurią turi socialinis kūnas — teisės apdrausti savo gyvybę, išlaikyti ją arba ugdyti. Ir vis dėlto karai niekada nebuvo tokie kruvini kaip nuo XIX amžiaus ir niekada anksčiau, net esant tokioms pačioms sąlygoms, valdantys režimai nevykdė tokio savo gyventojų genocido. Tačiau ši siaubinga teisė į mirtį — tikriausiai ji iš dalies ir teikia jėgos bei cinizmo, kuris paskatino valdžią taip toli išplėsti savo ribas — dedasi papildanti valdžią, pozityviai besireiškiančią gyvenime, užsibrėžusią tą gyvenimą valdyti, stiprinti, dauginti, primesti jam pedantišką kontrolę ir jį visą tvarkyti. Karai dabar kyla nebe dėl suvereno, kurį reikia ginti; kariaujama neva visų gyvybei išsaugoti; ištisos tautos kurstomos naikinti vienos kitas gyvybės vardan. Žudynės tapo gyvybiškai būtinos. Daugybė režimų, apsimetusių būtent gyvybės ir išlikimo, kūno ir rasės administratoriais, gebėjo sukelti šitiek karų, versdami žudyti daugybę žmonių. Ir dėl posūkio, leidžiančio uždaryti ratą, tobulėjant karo technologijai, kreipiančiai į visišką destrukciją, karus kurstantys ir juos užbaigiantys sprendimai vis labiau pajungiami nuogai išlikimo problemai. Atominė padėtis šiandien — tai galutinis šio proceso taškas: valia išstatyti vieną gyventojų dalį totalinei mirčiai yra išvirkščioji pusė valios, garantuojančios kitai pusei jos egzistencinį išlikimą. Kovos taktiką palaikantis principas — gali žudyti, kad galėtumei išgyventi — tapo strateginiu tarpvalstybinių santykių principu; tačiau būtis, apie kurią dabar kalbame, — tai nebe suverenios valstybės esimas, o biologinė gyventojų egzistencija. Genocidas yra didelė šiuolaikinių valdžios režimų svajonė ne dėl to, kad šiandien sugrįžta ankstesnė teisė žudyti, bet todėl, kad valdžia įsikuria ir ima veikti gyvenimo, rūšies, rasės ir masinių, visus gyventojus liečiančių, reiškinių lygiu.

Kitu lygiu galėčiau pateikti mirties bausmės pavyzdį. Salia karo, ji ilgai buvo dar viena kalavijo teisės forma; tai buvo suvereno atsakas tam, kas kėsinosi į jo valią, įstatymus, jo asmenį. Vis mažėjo mirusiųjų ant ešafoto, ir priešingai — daugėjo žuvusiųjų per karus. Nuo to laiko, kai valdžia apsiėmė valdyti gyvenimą, mirties bausmės taikymas tapo vis labiau komplikuotas; ir visai ne dėl to, kad iškilo humaniški jausmai, o dėl pačių valdžios egzistavimo pagrindų ir jos veikimo logikos. Kaipgi valdžia gali įgyvendinti aukščiausias savo prerogatyvas, skirdama mirties bausmę, jei pagrindinis jos vaidmuo — užtikrinti, palaikyti, stiprinti, dauginti gyvybę ir tvarkyti gyvenimą? Tokiai valdžiai mirties bausmė — tai kartu ir jos riba, ir jos prieštara, ir jos gėda. Tai nulėmė faktą, jog ją pavyko išlaikyti apeliuojant ne tiek į paties nusikaltimo didumą, kiek į išsigimėlišką nusikaltėlio būtį, nepataisomą jo elgesį ir būtinybę apsaugoti nuo jo visuomenę. Teisėtai dabar žudomi tie, kurie kitiems kelia tam tikrą biologinį pavojų.

Būtų galima pasakyti, kad ankstesnę teisę priversti numirti arba leisti gyventi pakeitė valia priversti gyventi arba vėl mesti į mirtį. Gal taip galima paaiškinti mirties diskvalifikaciją, kurią dabar rodo atsisakymas ją lydėjusių ritualų. Pastangos nutylėti mirtį susijusios ne tiek su esą anksčiau nepažintu nerimu, dėl kurio ji tapo nepakeliama mūsų visuomenėms, o su faktu, kad valdžia neišvengiamai nuo jos nusisuka. Pereinant iš vieno pasaulio į kitą, mirtis buvo suvokiama kaip pakeičianti vieną, žemišką aukščiausiąją valdžią kita, nepalyginamai galingesne valdžia; tokį reginį supanti prabanga buvo tokia kaip politinių ceremonijų metu. Būtent gyvenimui taikomos visame jo kelyje valdžios paspęstos žabangos; mirtis yra valdžios riba, akimirka, kuri iš jos išsprūsta; ji tampa slapčiausiu, „privačiausiu“ egzistencijos tašku. Nereikia stebėtis, kad savižudybė — anksčiau laikyta nusikaltimu, nes manyta, jog tai būdas neteisėtai užgrobti teisę į mirtį, kurią galėjo vykdyti tik žemės arba dangaus suverenas — XIX amžiuje tapo viena pirmųjų elgesio formų, patekusių į socialinės analizės akiratį; būtent jinai į gyvenimą tvarkančios valdžios rėmus bei tarprėmius įterpė individualią ir privačią teisę numirti. Šis užsispyręs siekis numirti, toks keistas, betgi toks pastovus, nuolatos besireiškiantis, taip menkai paaiškinamas individualiomis savybėmis ar atsitiktinėmis aplinkybėmis, buvo vienas pirmųjų nuostabą keliančių faktų visuomenei, kurios politinė valdžia iškėlė sau užduotį valdyti žmogaus gyvenimą.