Michel Foucault - Seksualumo istorija

Čia svarbu išskirti du klausimus. Viena vertus, ar būtinai seksualumo, kaip „politinio dispozityvo“, analizė numato kūno, anatominių, biologinių, funkcinių elementų išskyrimą? Į šį pirmąjį klausimą, manau, galima atsakyti: ne. Šiaip ar taip, šio tyrinėjimo tikslas ir yra parodyti, kaip valdžios dispozityvai tiesiogiai susijungia su kūnu — su kūnais, funkcijomis, fiziologiniais procesais, pojūčiais bei malonumais; tikrai nesakome, kad į kūną neturėtų būti kreipiamas dėmesys, o galvojame, ką reikėtų daryti, kad būtų imtasi tokios analizės, kur biologinis ir istorinis veiksniai neitų vienas paskui kitą kaip ankstesniųjų sociologų evoliucionistų darbuose, bet susijungtų priklausomai nuo vis sudėtingesnių šiuolaikinių valdžios technologijų, kurioms gyvybė yra taikinys. Taigi ne „mentalitetų istorija“, kuriai kūnas svarbus tik aiškinantis būdą, kaip jis suvokiamas, kokia prasmė bei vertė jam suteikiama, bet „kūno istorija“, aiškinantis būdą, kaip į jį buvo investuota tai, kas jame yra materialiausia ir gyviausia.

Dabar antrasis klausimas, kitoks negu pirmasis: ar tas materialumas, kuriuo remiamasi, kartais nėra sekso materialumas? Ar ne paradoksas — rašyti seksualumo istoriją, remiantis kūnu, visiškai apsieinant be sekso? Pagaliau argi per seksualumą besireiškianti valdžia nėra specialiai adresuojama šiam tikrovės elementui — apskritai seksui? Tegu valdžiai seksualumas nėra tokia išorinė teritorija, kuriai valdžia primetama, o priešingai, yra valdžios potvarkių instrumentas, — su tuo dar galima sutikti. Tačiau seksas, pats seksas — ar valdžiai jis nėra „kitas“, o seksualumui židinys, kuriame pastarasis įžiebia savo efektus, kad juos paskleistų aplinkui? Tai štai, kaip tik šios paties sekso idėjos negalime priimti gerai neištyrę. Ar iš tikrųjų „seksas“ yra toji inkarvietė, į kurią atsiremia „seksualumo“ apraiškos, ar greičiau — sudėtinga idėja, istoriškai susiformavusi seksualumo dispozityvo viduje? Bet kuriuo atveju būtų galima parodyti, kaip ši „sekso“ idėja susiformavo, remdamasi įvairiausiomis strategijomis, ir kokį apibrėžtą vaidmenį ji atliko valdyme.

Galima pamatyti, kaip tomis pagrindinėmis linijomis nuo XIX amžiaus rutuliojosi seksualumo dispozityvas, formavosi idėja, kad egzistuoja kažkas kita, ne vien kūnas, organai, somatinės lokalizacijos, funkcijos, anatominės ir fiziologinės sistemos, pojūčiai, malonumai; yra kažkas kita ir daugiau, kažkas su savo vidinėmis ypatybėmis ir savais įstatymais: tai „seksas“. Taigi sureikšminus moters isteriją „seksas“ buvo apibrėžtas trejopai: kaip tai, kas kartu priklauso ir vyrui, ir moteriai; kaip tai, kas iš esmės priklauso vyrui ir ko tokiu atveju stinga moteriai; taip pat kaip tai, kas tik ir konstruoja moters kūną, visą jį paskirdamas atgaminimo funkcijai ir be paliovos trikdo jo ramybę pačios šios funkcijos rezultatais; laikantis tokios strategijos, isterija interpretuojama kaip seksualinis žaidimas tiek, kiek ji yra ir „viena“, ir „kita“, visuma ir dalis, principas ir trūkumas. Pripažįstant vaikų seksualumą, formuojasi idėja tokio sekso, kuris kartu ir yra (anatomijos požiūriu), ir jo nėra (fiziologijos požiūriu), ir vėlgi — yra, nes regime jo aktyvumą, ir nėra, nes suvokiamas jo nepakankamumas galutinio tikslo požiūriu; arba dar: jis veiklus savo apraiškomis, tačiau slepia savo efektus, kurie su visu savo patologiniu svoriu pasirodys tik kur kas vėliau; ir jei suaugusiojo kūne dar aptinkamas vaikiškas seksas, tai būtent tam tikro slapto priežastingumo forma, siekiančia suaugusiojo seksą anuliuoti (viena XVIII ir XIX amžiaus medicinos dogmų teigė, kad ankstyvas seksualumas vėliau virsta nevaisingumu, impotencija, frigidiškumu, nesugebėjimu pajausti malonumą, jausmų anestezija); įvertinus vaikystės seksualumą, buvo formuojama idėja sekso, paženklinto esimo ir nešimo, slapto ir akivaizdaus žaismu; masturbacija, su visais jai priskiriamais efektais, esą pirmiausia ir parodo šį esimo ir nešimo, akivaizdaus ir slapto žaidimą. Priskyrus iškrypimus psichiatrijai, buvo pabrėžiamos biologinės sekso funkcijos ir jis buvo priskirtas anatominiam ir fiziologiniam aparatui, jam ir suteikiančiam „prasmę“, tai yra jo baigtinumą; tačiau seksas pasirodė susietas ir su instinktu, kuriam vystantis ir per objektus, prie kurių jis gali prisirišti, kartais pasireiškia iškrypėliški poelgiai, taip pat paaiškėja ir jų genezė. Taip „seksas“ apibrėžiamas, remiantis funkcija ir instinktu, baigtinumu ir reikšme. Kaip tik šia iškrypimo kaip modelio forma jis pasirodo geriau negu bet kuria kita: šitoks „fetišizmas“, bent jau nuo 1877 metų, buvo svarbiausia gija, padėjusi narplioti ir kitas deformacijas, nes jame aiškiai matėsi instinkto fiksacija prie objekto istorinio sąryšingumo ir biologinio neadekvatumo būdu. Pagaliau reproduktyvines elgesio formas socializavus, „seksas“ aprašomas kaip įspraustas tarp realybės dėsnio (tiesioginė ir šiurkščiausia realybės forma yra ekonominiai poreikiai) ir malonumų industrijos, kuri visuomet bando apeiti įstatymus, jei tik apskritai juos pripažįsta. Žinomiausia iš „gudrybių“ — „coitus interruptus“ — rodo tokį tašką, kuriame realybės instancija verčia užbaigti malonumą ir kur malonumas vis dar randa galimybę reikštis, nepaisant slopinančios realybės. Suprantama: būtent seksualumo dispozityvas savo įvairiose strategijose ir įkurdina šią „sekso“ idėją; o keturiomis didžiosiomis formomis — isterijos, onanizmo, fetišizmo ir nutraukto lytinio akto — parodo seksą kaip kažką pajungta visumos ir dalies, principo ir trūkumo, nešimo ir esimo, pertekliaus ir trūkumo, funkcijos ir instinkto, baigtinumo ir prasmės, realumo ir malonumo žaismei. Taip pamažu susiformavo bendrosios sekso teorijos apmatai.

Štai šitaip sukurta teorija seksualumo dispozityvo viduje atliko daugybę funkcijų, dėl kurių tapo būtina. Ypač svarbios tarp jų buvo trys. Pirma, „sekso“ sąvoka leido pagal tam tikrą, dirbtinai sukurtą, vienovę pergrupuoti anatominius elementus, biologines funkcijas, poelgius, pojūčius bei malonumus, o antra — šiam fiktyviam junginiui leido funkcionuoti kaip kauzaliniam principui, visur esančiai prasmei, paslapčiai, kurią privalu demonstruoti visur: taigi seksas galėjo funkcionuoti kaip vienintelis signifikantas ir kaip universalus signifikatas. Be to, pasirodydamas ir kaip anatomija, ir kaip trūkumas, kaip funkcija ir kaip latentinė būsena, kaip instinktas ir kaip prasmė, seksas galėjo nubrėžti kontakto liniją tarp žinojimo apie žmogaus seksualumą ir biologinių giminės pratęsimo mokslų; taip žinojimas, realiai nieko iš šių mokslų neperėmęs — gal tik kelias neaiškias analogijas ir kelias perkeltas sąvokas, — dėl tokios kaimynystės įgijo savotišką beveik mokslo garantiją; tuo tarpu kai kurios biologijos bei fiziologijos tezės dėl tos pačios kaimynystės galėjo pasitarnauti žmogaus seksualumui, tapdamos normalizuojančiais jo principais. Pagaliau sekso sąvoka laidavo esminį pakeitimą; ji leido sukeisti vietomis valdžios santykių reprezentaciją ir seksualumą, parodant pastarojo ne svarbiausią, pozityvų santykį su valdžia, bet kaip neva įsišaknijusį į tam tikrą specifinę, nepakeičiamą instanciją, kurią valdžia visaip stengiasi pajungti; taip „sekso“ idėja leidžia nutylėti tai, kas sudaro valdžios „valdžią“; ši idėja skatina galvoti apie valdžią tik kaip apie įstatymą ir interdiktą. Seksas — toji, regis, mums viešpataujanti instancija, toji paslaptis, kuri, atrodo, pagrindžia viską, kas mes esame; tas taškas, užburiantis savo reiškiama galia ir savo slepiama prasme; taškas, kurio mes prašome atskleisti, kas tokie esame, ir išvaduoti nuo to, kas mus apibrėžia, — seksas neabejotinai yra tik tam tikras idealus taškas, tapęs būtinybe dėl seksualumo dispozityvo bei jo funkcionavimo. Nereikia įsivaizduoti kažkokios autonomiškos sekso instancijos, kuri esą antriniu būdu, išilgai viso kontakto su valdžia paviršiaus, gamina daugybinius seksualumo efektus. Priešingai — seksas yra labiausiai spekuliatyvinis, tikrai vidinis, idealiausias seksualumo dispozityvo elementas, kurį valdžia ima reguliuoti, užgrobusi kūną, jo materialumą, jo jėgą, pojūčius, malonumus.