Michel Foucault - Seksualumo istorija

D. A. de Sade. Les 120 journées de Sodome, Pauvert, I, p. 139–140.

My Secret Life, perleista Grove Press, 1964.

Condorcec, cituojama iš: J.-L. Flandrin. Familles, 1976.

A. Tardieu. Étude médico-légale sur les attentats aux moeurs, 1857, p. 114.

J. von Justi. Éléments généraux de police (vertimas į pranc. k., 1769), p. 20.

C.-J. Herbert. Essai sur la police générale des grains, 1753, p. 320–321.

Policijos reglamentas licėjams (1809).

„67 straipsnis. Pam o kų ir pam o kų ruošos metu privalo visada budėti mokytojas - prižiūrėtojas, kuriam pavesta rūpintis tvarka koridoriuose; esant reikalui, išėjusiems iš klasės mokiniams jis turi drausti sustoti ir buriuotis.

68. Po vakarinės maldos mokinius reikia nuvesti atgal į miegamuosius, kur mokytojai privalo juos tuojau pat suguldyti.

69. Patys mokytojai gali atsigulti tik tada, kai bus įsitikinę, jog kiekvienas mokinys guli savo lovoje.

70. Lovos turi būti atskirtos viena nuo kitos dviejų metrų aukščio pertvaromis. Miegamieji per naktį turi būti apšviesti“.

J. Schummel. Fritzens Reise nach Dessau (1776), cituojama iš: A. Pinloche. La Réforme de I’éducation en Allemagne au XVIII siècle, 1889, p. 125–129.

Westphal. Archiv für Neurologie, 1870.

Žr., pavyzdžiui, Boumeville. Iconographie de la Salpêtrière, p. 110 ir toliau. Nepublikuoti apie Charcot pamokas dokumentai, kuriuos dar ir šiandien galima rasti Salpêtrière, šiuo požiūriu dar iškalbingesni už spausdintus tekstus. Juose gana aiškiai „įskaitomi“ kurstymu ir slopinimu paremti žaidimai. Vienas iš ranka darytų įrašų praneša apie 1877 metų lapkričio 25-osios seansą. Pacientę apėmę isteriški traukuliai; Charcot kiek pristabdo priepuolį, uždedamas iš pradžių rankas, o paskui lazdos galą ant moters kiaušidžių. Atitraukus lazdą, priepuolis atsinaujina, ir tada Charcot jį dar paspartina pentilo nitrato inhaliacijomis. Tada ligonė pareikalauja tos lazdos — lyties organo — žodžiais, nepridengtais jokiomis metaforomis. „Pacientę išveda kliedinčią“.

Jau graikų teisė poravo kankinimą su prisipažinimu, bent jau taikydama juos vergams. Romos imperijos teisė išplėtojo šią praktiką. Prie šių klausimų grįšime darbe Tiesos galia.

G.-A. Biirger. Ciruojama iš: A. Schopenhauer. Metaphysique de Pamour.

Žr. tai, ką rašėme anksčiau p. 32.

Molière’o Tartiufas ir Lenzo Auklėtojas , vienas nuo kito nutolę daugiau nei per visą amžių, mums rodo, kaip seksualumo dispozityvas kryžiuojasi su šeimos dispozityvu, jei atkreipsime dėmesį į dvasinį vadovavimą Tartiufe ir auklėjimo poveikį Lenzo veikale.

Charcot Antradienio pamokos, 1888 m. sausio 7 d.: „Norėdami sėkmingai gydyti isterikę merginą, neturime jos palikti su tėvu ir motina, o privalome ją paguldyti į ligoninę… Ar žinote, kiek laiko gerai išauklėtos merginos verkia savo mamų, kai šios jas palieka?.. Pasakysiu, jums leidus, kad vidutiniškai pusę valandos — tai nedaug“.

1888 m. vasario 21d.: „Jaunuolių isterijos atvejais pirmiausia reikia atskirti juos nuo motinų. Kol jie kartu — nieko nebus… Kartais tėvas toks pat nepakenčiamas kaip motina, tuomet geriausia nušalinti juos abu“.

Žr.: K. Marx. Le Capital. LI, chap. X, 2, „Nuo per didelio darbo išbadėjęs kapitalas“.

S. Pufendorf. Le Droit de la nature (vertimas į pranc. k., 1734), p. 445.

„Kaip sudėtinis kūnas gali turėti savybių, kurių neturi nė vienas paprastas kūnas, o tokiems susijungus jis ir susidarė, — visiškai taip juridinis kūnas, remiantis jį sudarančių asmenų sąjunga, gali turėti tokių teisių, kurios nė vienam atskiram asmeniui formaliai nebuvo suteiktos ir kurias vykdyti turi vadovai“. Pufendorf, ten pat, p. 452.

Aš nesu nei helenistas, nei lotynų kalbos specialistas, tačiau man atrodė, kad, būdamas pakankamai rūpestingas, kantrus, kuklus ir dėmesingas, galėsiu pakankamai gerai suprasti senovės graikų ir romėnų tekstus: taip gerai, jog galėčiau, atsižvelgdamas į vakarietiškai filosofijai besąlyginę ir konstitutyvią praktiką, nagrinėti veiksnius, nutolinančius mus nuo minties, kurią pripažįstame kilus mums patiems, ir priartinančius, nepaisant atstumo, kurį mes be perstojo didiname.

Būtų neteisinga manyti, jog po Burckhardo niekas daugiau netyrė šių menų ir egzistavimo estetikos. Vertėtų pasidomėti Benjamino veikalais apie Baudelaire’ą. Įdomią analizę taip pat galima rasti ir nesenoje S. Greenblatto knygoje Renaissance Self-fashioning , 1980.

Aretajas . Lėtinių ligų požymiai ir gydymas, II, 5. Prancūzų vertėjas L. Renaud (1834) šį fragmentą pradeda taip (p. 163): „Gonorėja, apie kurią čia kalbama, iš esmės skiriasi nuo ligos, kuri turi šį pavadinimą šiandien ir kuri dar pagrįsčiau vadinama triperiu... Paprastosios arba tikrosios gonorėjos, apie kurią čia kalba Aretajas, požymis — nevalingas ir nelytinio akto metu išsiskiriantis spermos skystis, susimaišęs su prostatos skysčiu. Šitą gėdingą ligą dažnai sukelia masturbacija“. Vertimas šiek tiek keičia graikiškojo teksto, randamo veikale Corpus Mediconun Graeconun , prasmę.

Pranciškus Salezas. Įvadas į dievobaimingą gyvenimą, III, 39.

Plinijus. Gamtos istorija, VIII, 5, 13.

Plutarchas. Katono gyvenimas, VII.

Isokratas. Nikoldis, 36.

Aristotelis. Politika, VII, 16, 1 335 b.

H. Dauvergne. Vergai, 1841, p. 289.

Apulėjus. Metamoforzės, VIII, 26 sk.

Dionas Prusietis. Kalbos, IV, 101–115.

Epiktetas. Pašnekesiai, III, 1.

Seneka Gražbylys. Diskusijos, I. Pratarmė, 8.

Platonas. Fedras, 239 c-d.

Aristofanas. Tesmoforijos, V, 130.

Filostratas. Aloponijo Tianiečio gyvenimas, I, 13.

Ksenofontas . Agesilajas, 6.

Platonas. Puota, 217 a-219 e.

Galima galvoti, kad santuokinių ryšių moralės plėtojimasis, o dar tiksliau — apmąstymai apie sutuoktinių seksualinį elgesį santuokoje (kuri įgavo tokią didelę svarbą krikščionių ganytojiškuose nuostatuose) yra krikščioniškojo vedybų modelio įsigalėjimo viduramžių laikais, beje, gana lėto, vėlyvo ir sunkaus, padarinys (žr. G. Daby. Riteris, moteris ir kunigas, 1981).