Michel Foucault - Seksualumo istorija

E. Leski. Die Zeugungslehre der Antike, Abhandlungen der Akademie der Wissenschaften und Literatur, XIX, Mayence, 1950, p. 1248.

K. J. Dover. Classical Greek Attitudes to Sexual Behaviour, Arethusa, 6, nr 1, 1973, p. 59; ID., Greek Popular Morality, 1974, p. 205 ir Graikų homoseksualumas, p. 83–84.

Ksenofontas. Atsiminimai, I, 3, 13.

K. J. Doveris pažymi šio santūrumo akcentavimą klasikinėje epochoje: Greek Popular Morality, p. 206–207.

K. J. Dover. Graikų homoseksualumas, p. 17 ir toliau.

Šv. Augustinas. Išpažinimai, IV, sk. 8, 9 ir 10.

Aristotelis. Nikomacho etika, III, 10, 1 118 a-b (vertimas į prancūzų k. R.-A. Gauthier ir J.-Y. Jolit).

Aristotelis. Eudemo etika, III, 2, 8–9, 1230 b.

Nikomacho etika, lot. cit. Taip pat Tariamasis Aristotelis. Problemos, XXVIII, 2. Vis dėlto reikia pabrėžti daugelio graikiškų tekstų žvilgsniui ir akims teikiamą svarbą malonumo ar meilės genezei: ne dėl to, kad žvilgsnio malonumas pats savaime būtų nenuosaikus; tiesiog jis padaro angą, pro kurią paveikia sielą. Apie tai rašo Ksenofontas, Atsiminimuose, I, 3, 12–13. Nepaisant keliamo pavojaus (Ksenofontas, ten pat), bučinys buvo labai vertinamas kaip fizinis malonumas ir sielų bendravimas. Iš tiesų reikėtų atlikti ištisą istorinį „malonumo kūno“ ir jo transformacijų tyrimą.

Apie muzikos pavojus žr. Platonas. Valstybė, III, 398 e (lydietiškosios harmonijos pražūtingos net moterims, a fortiori vyrams). Apie kvapų ir vizualinio paveikslo mnemoninį vaidmenį žr. Aristotelis. Nikomacho etika, III, 10, 1 118 a.

Daug vėliau toks priekaištas bus sutinkamas Lukianui priskiriamoms Meilėms, 53.

Aristotelis. Gyvūnų istorija, V, 2, 539 b.

Ten pat, VI, 18, 571 b.

Ten pat, 18, 571 b ir 572 b.

Aristotelis. Apie gyvūnų dalis, 660 b.

Platonas. Filebas, 44 e.

Reikia pažymėti, kad posakiai, labai stipriai susiejantys malonumas ir geismus ir parodantys aphrodisia moralės ir su aktu susijusių geismo bei malonumo sudaromos visumos dinamikos žaismą, yra dažni. Pora epithumiai-hedonai labai dažnai randama Platono veikaluose: Gorgijas 484 d, 491 d; Puota 196 c; Fedras 237 d; Valstybė , IV, 430 e, 431 c ir d; IX, 571 b; Įstatymai, I, 647 e; IV, 714 a; VI, 782 e; VII, 802 e; 864 b; X, 8 886 b; ir t. t., taip pat Aristotelio Nikomacho etikoje, VII, 4, 1 148 a. Taip pat dažni posakiai, malonumą pateikiantys kaip jėgą, kuri įtikina, suvilioja, triumfuoja; apie tai kalbama Ksenofonto Atsiminimuose , I, 2, 23; I, 4, 14; I, 8; IV, 5, 3, ir t. t.

Kartais pasakojimuose ypatingas vyro potraukis berniukams laikomas būtinybe. Pvz., Ksenofontas Anabasyje kalba apie kažkokį Episteną (VII, 4). Tačiau, piešdamas neigiamą Menono portretą (II, 6), pastarajam jis prikiša ne tokį pomėgį, bet nemokėjimą mėgautis tokiais malonumais: pernelyg jaunam gauti valdžią; arba mylėti dar bebarzdį, bet jau per seną berniuką.

Ksenofontas. Agesilajas, V.

Diogenas Laertijas apie Arkesilają, Filosofų gyvenimas, IV, 6. Plutarchas taip pat pažymės, kad Hipereidas buvo linkęs į aphrodisia, Dešimties oratorių gyvenimas,

Platonas. Įstatymai, I, 636 c.

Tokiu pačiu būdu paaiškinimą apie perdėto nenuosaikumo iš meilės berniukams atsiradimą pateiks Dionas Prusietis (Kalbos, VII, 150).

Platonas. Timajas, 86 c-e.

Aristotelis. Nikomacho etika, III, 11, 1 118 b. Tačiau reikia pažymėti, kad Aristotelis daugelį kartų iškelia „gėdingų malonumų“, kuriuos kai kurie gali patirti, klausimą (Nikomacho etika, VII, 5, 1 148 b; X, 3, 1 173 b.) Apie troškimą, natūralų jo objektą ir jo variacijas žr. Platonas. Valstybė, IV, 437 d-c.

Aristotelis. Gyvūnų istorija, VIII, 1, 581 a. Platonas Valstybėje, IV, 426 a-b, kalba apie ligonius, kurie, užuot laikęsi dietos, ir toliau valgo, geria ir aphrodisiazein.

Ksenofontas. Puota, IV, 38. Tariamasis Aristotelis. Apie nevaisingumą, V, 636 b.

Aristotelis. Gyvūnų istorija, IX, 5, 637 a; VII, I, 581 b.

Ksenofontas. Hieronas, III, 4.

Tariamasis Aristotelis. Problemos, IV, 26.

P. Manuli. Fisiologia e patologia del feminile negli scritti hippocratici. Hippocratica, 1980, p. 393.

Aristotelis. Apie gyvūnų kilmę, I, 21, 729 b.

Hipokratas. Priesaika, Raštai, išl. Loeb, I, p. 300.

Platonas. Puota, 189 d-193 d. Apie mitinius laikus, kai nebuvo seksualinio dauginimosi, žr. Politika, 271 a-272 b.

Aristotelis. Apie gyvūnų kilmę, II, 1, 731 b; Apie sielą, II, 4, 415 a-b.

Platonas. Valstybė, VIII, 559 c.

Aristotelis. Nikomacho etika, VII, 4, 2, 1 147 b.

Rufas Efesietis . Raštai, išl. Daremberge, p. 318.

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, II, 8.

Apie tokių rūšies malonumų bendrumą su gyvūnais žr. Ksenofontas. Hieronas, VII; apie fizinio malonumo mišrų pobūdį — Platonas. Valstybė, IX, 538 b; Filebas, 44; apie malonumą, lydintį kūno sugrįžimą į pradinę būseną — Platonas. Timajas, 64 d-65 a; Aristotelis. Nikomacho etika, VII, 4, 1 147 b.

Platonas. Įstatymai, I, 636 c.

Platonas. Ten pat, 783 a-b.

Platonas, Valstybė, III, 403 a.

Apie malonumų perdėjimą (huperbole, huperballein ) žr., pvz., Platonas. Valstybė, 402 e; Timajas, 86 b; Aristotelis. Nikomacho etika, III, 11, 1 118 b; VII, 4, 1 148 a; VII, 7, 1 150 a; VII, 7, 1, 150 b. Apie sukilimą (epanastasis, stasiazein) — Platonas. Valstybė, IV, 442 d; IV, 444 b; IX, 586 e; Fedras, 237 d.

Platonas. Įstatymai, VI, 783 a.

Aristotelis. Nikomacho etika, III, 12, 1 119 b.

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, VI, 8.

Ksenofontas. Atsiminimai, I, 3, 15.