Emily May - Gražuolė ir pabaisa

– Čia garbingi namai. Ne tokioms kaip tu.

Ledi Izabela Noks, Midleburio hercogo sesuo, sustojo nenusimovusi pirštinaičių. Pažvelgė į savo šunį. Rufas pakėlė galvą ir įsistebeilijo į ją skirtingų spalvų akimis. Jis vizgino uodegą, braukė ja per purvinus pasivaikščiojimų kostiumo kraštus.

– Maldauju manęs neišvaryti.

Prašytoja buvo apsiašarojusi, jauna ir gerai išauklėta.

– Tave priims Statinėje , – iš alinės nuaidėjo šeimininkės balsas – abejingas ir šaltas.

– Ak, bet prašau… – mergaitės maldavimą nutraukė verksmas.

Izabela pirštas po piršto nusimovė ožiuko odos pirštinaitę. Žvilgtelėjo pro praviras duris į alinę, laiptus, kurių viršuje jos laukė labai patogus asmeninis kambarys.

Smalsumas – nuodėmė , – tarė ji sau.

Už nugaros išgirdo energingus žingsnius: tarnaitė Patridžė.

– Gaivus oras, – suskleisdama skėtį burbtelėjo Patridžė. – Klanai ir balos, ir kaimo nuobodos…

Izabela pakėlė pirštą.

– Patylėk akimirką, Patridže.

– Maldauju jūsų, prašau…

Mergaitės balsas priminė jos dukterėčią Felisitę, tad Izabela pasiryžo. Žengė prie alinės durų. Rufas sekė iš paskos, nagai skrebėjo į grindų plokštes.

– Bus juokinga, jei leisiu jums apsistoti čia, kur gyvena ledi…

Izabela palietė duris. Šios atsidarė. Ji apžvelgė alinę: žemas lubas su sijomis, didelį židinį, šeimininkę su balta prikyšte ir našlės kepure ir mergaitę, gražią ir apsiašarojusią, su lagaminu prie kojų.

Šeimininkė, apkūni ir iškrakmolyta, atsikėlė ir nuolankiai nusilenkė.

– Jūsų malonybe.

– Ponia Botam.

Izabela pažvelgė į mergaitę. Taip, labai panaši į Felisitę. Tamsūs plaukai, liekna, tik ką iš mokyklos suolo.

– Netyčia nugirdau. Maldauju, neišvarykite šio vaikelio į gatvę, tegu lieka mano sąskaita.

Šeimininkė išsitiesė. Ji buvo apvaliais skruostais, sveikos išvaizdos ir doromis akimis.

– Statinė jai puikiai tiks.

Izabela pažvelgė į mergaitės drabužius. Žalias pamuštas apsiaustėlis, šiaudinė skrybėlaitė, perrišta kaspinu, muslino suknelė buvo švarūs ir paprasti, bet gerai pasiūti.

– Nejaugi?

Ji kalbėjo švelniai, bet ponios Botam skruostai dar smarkiau paraudonavo.

Mergaitė tūptelėjo.

– Ponia, būkite maloni, nenoriu apsistoti Statinėje .

– Nemanau. – Mergaitės tariamos balsės ar reveransas čia niekuo dėti. – Kur tavo tarnaitė?

Mergaitė išraudo.

– Neturiu tarnaitės, ponia.

– Aš vadovauju garbingai įstaigai… – pradėjo ponia Botam.

– Būtent. – Izabela nusimovė antrą pirštinę. – Kaip tik todėl šitas vaikas turi čia apsistoti.

Prašytoja dėkinga pažvelgė į ją.

– Deja, neturiu tinkamų patalpų, jūsų malonybe, – veidmainiškai mandagiai nusišypsojo šeimininkė.

– Itin sunku patikėti, – netekdama kantrybės atsakė Izabela.

– Nieko, kas atitiktų jaunos panelės poreikius.

Mergaitė nuraudo.

– Kambario negaliu sau leisti, – sukuždėjo. – Pamaniau, kad galėčiau miegoti tarnų kambaryje, bet…

– Nei tarnaitės, nei pinigų? – Izabela pažvelgė į ją. – Tikrai pakliuvai į bėdą, ar ne, mieloji?

Iš mergaitės akių pasruvo ašaros.

– Gali miegoti mano tarnaitės kambaryje, – pasakė Izabela.

Ji girdėjo, kaip už nugaros sušnarpštė Patridžė, bet nekreipė dėmesio. Šeimininkė įkvėpė, iškrakmolyta prikyštė išsipūtė.

– Nelaikysiu šiuose namuose puolusių moterų!

– Aš ne tokia, ponia! Tikrai ne tokia!

Labai čia man rūpi? O mergaitė tokia jaunutė ir jai tikrai reikia pagalbos.

– Lovelę su ratukais į mano tarnaitės kambarį, – žvaliai paliepė Izabela. – Ir ko nors pasistiprinti į mano kambarį.

Ji tvarkingai sudėjo pirštines ir laukė šeimininkės prieštaravimų.

Ponia Botam vėl įkvėpė, kad net prijuostė pakilo, bet neišleido nė garso.

– Eime, mieloji.

Izabela nusišypsojo ir ištiesė mergaitei ranką.

– O lagaminas?

– Kuris nors tarnas atneš į viršų, ar ne, ponia Botam?

Šeimininkė nenoriai nusišypsojo ir linktelėjo.

Mergaitė sugriebė Izabelos ranką.

– Lipkime į viršų ir išgerkime puodelį arbatos, – pakvietė Izabela, kai jos išėjo iš alinės. Rufas sekė iš paskos, o į nebylų Patridžės priešiškumą ji nekreipė dėmesio. – Ir pasakyk savo vardą, mieloji.

Mergaitės rankelė buvo mažutė, drėgna ir šilta.

– Mano vardas Harieta, – prisipažino lipdama laiptais. Pagarbiai pažvelgė į Izabelą. – Harieta Darem.

– Papasakok, mieloji… kaip patekai į tokią keblią padėtį?

Harietos skruostai išraudo. Ji įsmeigė akis į puoduką.

– Aš bėgu.

– Bėgi? – Izabela gurkštelėjo arbatos ir įdėmiai nužiūrėjo mergaitės veidą.

Nepastebėjo įžūlumo. Švelnūs rudi Harietos plaukai ir mielos rudos akys atrodė drovios. Ji apdairiai žvilgtelėjo į Rufą. Tikrai ne tokios mergaitės bėga iš namų .

– Nuo tėvų?

– Mano tėvai mirę. – Harieta pakėlė akis nuo puodelio. – Gyvenau su seneliu.

– Pabėgai nuo jo?

– Taip, – sudrebėjo Harieta. – Ir nuo majoro Reinoldso.

– Majoro Reinoldso? – Izabela nuleido puoduką. – Kas jis toks?

Harietos akys sudrėko.

– Turėjau už jo tekėti.

– O tu nenorėjai?

Harieta vėl sudrebėjo. Papurtė galvą.

– Ne.

Izabela padėjo puoduką ant mažučio vyšnios medžio stalelio. Jo viršus spindėjo ir visas kambarys kvepėjo bičių vašku. Ponios Botam įstaiga labai švari – ypač garbinga.

– Ar prisipažinai seneliui, kad nenori tekėti už majoro Reinoldso?

Harieta linktelėjo.

– Jis sakė, kad esu kvailė. Šaukė ant manęs ir… – pagriebė nosinaitę.

Nėriniuotas kvadratėlis buvo peršlapęs.

Izabela paėmė puodelį ir gurkštelėjo, o Harieta šluostėsi akis.

– Kiek tau metų, mieloji? – paklausė, kai mergaitė atgavo pusiausvyrą.

– Septyniolika.

Felisitės amžiaus. Per jauna likti viena pasaulyje.

– Kur keliauji?

– Pas tetą Laviniją. – Harietos šypsena virptelėjo. – Tik nenumaniau, kad viskas truks taip ilgai ir apsistoti smuklėje bus taip brangu, – ašaros užgniaužė gerklę.

Izabela padėjo puoduką į lėkštutę. Pasilenkusi patapšnojo Rufą. Šis pramerkė akis – vieną rudą, o kitą mėlyną – ir uodega sujudėjo ant grindų.

– Kur gyvena tavo teta?

– Ežerų krašte, Penrite.

Izabela susiraukė.

– Brangus mano vaikeli, ar bent numanai, kaip tai toli?

– Labai toli nuo čia? – Harieta sulankstė nosinaitę.

Žiūrėdama į ašarotas mergaitės akis Izabela nutarė neatsakyti į šį klausimą. Tik pasiteiravo:

– Ar teta tavęs laukia?

Harieta papurtė galvą.

– Bet tu įsitikinusi, kad ji suteiks prieglobstį?

– O taip, – linktelėjo Harieta. – Ji minėjo, kad galėčiau likti su ja, tačiau… tačiau senelis net jos vardo neleido ištarti nei jai parašyti, nei… nei…

– Kaip barbariška! – nerūpestingai tarė Izabela ir išvengė dar daugiau ašarų. – Ką tokio ji padarė, kad užsitraukė senelio rūstybę?

– Ištekėjo už pono Mortloko. Senelis sakė, kad jis nepakankamai geras, o teta Lavinija išvadino jį tironu ir vis tiek ištekėjo! – žavėjosi Harieta. – Tik ponas Mortlokas mirė, senelis sakė, kad ji to ir nusipelnė, todėl dabar gyvena viena.