Emily May - Gražuolė ir pabaisa

Švarutėlis ir elegantiškas. O Nikolas neturi laiko elegantiškiems apdarams. Gyvenime yra gerokai svarbesnių dalykų už puošnius apdarus.

Tik po prabangiais drabužiais buvo jaunas vaikinas, kuriam reikėjo pagalbos.

Nikolas pirštais perbraukė skruostą subjaurojusį randą. Ką daryti? Jis apsisprendė.

– Nupirksiu tavo juodbėrį. Kiek už jį nori?

– Ką? – Čarlis išsigandęs pirmą kartą per pokalbį pažvelgė dėdei į akis.

– Kiek nori už juodąjį žirgą?

– Bet… bet jis man patinka!

– Tada išmok neišlaidauti, – tyliai metė Nikolas.

Čarlis iškaito. Nuleido akis.

– Gerai, – niūriai tarė.

Kai dėdė ištiesė pluoštą ginėjų, vaikinas atgavo geras manieras, užsikirsdamas padėkojo ir nusilenkė. Nikolas stebėjo, kaip jis žengia prie durų. Kažkur po prabangiais lengvabūdiškais drabužiais slypėjo šiurkštus vaikinas, kuris labiau jaudinosi dėl savo žirgo nei dėl drabužių.

– Čarli. Gal norėtum paskyrimo į armiją?

Sūnėnas sustojo įsikibęs į durų rankeną.

– Pone?

– Paskyrimo, Čarli. Ar norėtum?

Vaikinas sumirksėjo. Atrodė išsigandęs.

– Dėkoju, pone, bet… taip sakant, labiau norėčiau…

Labiau norėtum būti skrybėlaičių pardavėja, o ne vyras.

– Jei persigalvosi, pranešk.

Išmetęs iš galvos sūnėną Nikolas vėl paėmė plunksną. Nepakėlė akių, kol durys užsidarė.

Po valandos baigė rašyti ir užantspaudavo verslo laiškus. Būdamas namie pajodinėtų, bet Londone jodinėti menkas malonumas, nes gatvės pilnos, parkai prigrūsti ir viskas labai priderama.

Vyrui nėra kur pašuoliuoti žirgu.

Nebent nujotų į Ričmondą.

Nikolas pažvelgė pro langą. Gaivus oras, štai ko jam reikia. Toliau nuo troškaus Londono. Jis atstūmė kėdę.

Pasibeldęs liokajus pravėrė duris.

– Jūsų paštas, pone.

Nikolas pažvelgė į krūvą kvietimų ant sidabrinio padėklo. Štai kas jam dar nepatinka mieste – kiekvienas pokylis ir susibūrimas skirti ne šokti, o galimų sutuoktinių tinkamumui įvertinti. Išvaizda, išsiauklėjimas, turtas – įvertinama viskas iki menkiausių detalių.

Tarsi būtume galvijai aukcione.

– Mesk į židinį. – Jis jau pasirinko nuotaką. Vedybų mugė – ir vertinami žvilgčiojimai – praeityje.

Liokajus dvejojo.

– Pone?

– Duokš, – nekantraudamas Nikolas ištiesė ranką. – Ir nusiųsk žinią į arklides. Noriu, kad po dvidešimties minučių Duoras būtų paruoštas.

Paskubomis peržvelgęs krūvą laiškų nė neskaitęs išmetė kvietimus. Pulkininko Daremo laišką atidėjo į šalį. Ir dar vieną, parašytą moteriška rašysena, kurios neatpažino. Paėmęs laiškų peilį vis dėlto jį praplėšė, bet stabtelėjo, nes pasibeldęs pravėrė duris vyresnysis liokajus.

– Pone, su jumis nori pasikalbėti ponas Reinoldsas.

Nikolas užsimerkė. Akimirką svarstė, gal pasakyti broliui, kad jo nėra namie, tada atvėrė akis ir padėjo laišką.

– Pakviesk jį į vidų, Frėjau.

Atsistojęs nuo kėdės Nikolas priėjo prie grafinų. Jei jau šiandien taip anksti kalbėsis su Džeraldu, reikia brendžio.

– Nikolai! Man reikia su tavimi šnektelėti.

– Brendžio? – pasiūlė Nikolas pildamasis sau į taurę.

Atsisuko į brolį.

Tarsi žiūrėtų į veidrodį, tik blyškesnį ir putlesnį. Tiesa, niekas jo su Džeraldu nesupainiotų, ir ne tik dėl rando. Džeraldo drabužiai prašmatnūs, o jo paties kuklūs. Brolis ekstravagantiškai aukštai pasirišęs kaklaraištį, ir liemenė egzotiškai išsiuvinėta. Išsipuošęs laikrodžio grandinėle ir žiedais, ir deimantiniais smeigtukais, ant batų karojo kutai.

Plaukai sutepti pomada, visas kambarys pakvipo Styko levandų vandeniu.

Išsidabinęs kaip prizinis paršelis per mugę , – Nikolas vos užgniaužė šypseną.

Džeraldas papurtė galvą. Suraukė antakius.

– Davei mano sūnui pinigų!

Nikolas nurijo gurkšnį brendžio. Liežuviu pajuto dūmų aromatą, gerklė sušilo.

– Nupirkau jo juodį.

– Kad apmokėtum skolas!

Nikolas tik gūžtelėjo.

– Pirkau arklį. Ką veiks su pinigais – jo reikalas.

Brolis nusisuko.

– Duodu jam dosnių kišenpinigių, – karčiai apmaudavo. – O jis negali liautis… – Vėl atsigręžė. – O tu! Kodėl jis eina pas tave, o ne pas mane?!

Nes plūstiesi kaip turgaus boba.

Nikolas vėl gūžtelėjo.

– Čarlis bendrauja su nedorais žmonėmis, – atsakė. – Jam reikia susirasti naujų draugų.

– O tu padrąsini apmokėdamas jo skolas?

Nikolas atsiduso.

– Džeraldai…

– Turiu paprašyti, kad mano sūnui pinigų nebeduotum, – pūtėsi Džeraldas.

– Aš ir nedaviau pinigų, – įsižeidęs atrėžė Nikolas. – Nupirkau tą prakeiktą arklį!

– Ir dar turiu paprašyti, kad nekištum jam į galvą jokių idėjų!

– Kokių idėjų?

– Apie armiją.

– Nemaniau, kad susidomės, – sausai atkirto Nikolas.

Bet vis tiek berniukui būtų naudinga sužinoti, kad gyvenime, be drabužių ir kortavimo, yra ir kitų dalykų.

– Turėsiu tai uždrausti!

– Jis jau pilnametis, – pastebėjo Nikolas. – Jei norės, galės stoti į armiją.

– Ne, jei mano žodis dar nors ką reiškia!

Nikolas pajuto, kaip stipriai pirštai sugniaužė taurę. Atlaisvino juos ir išgėrė brendžio likučius.

– Puiku, – tarė. – Daugiau nebeužsiminsiu.

– Tai jau pasistenk, – metė Džeraldas. – Jis per daug dėmesio kreipia į tavo žodžius.

– Tikrai? – gūžtelėjo Nikolas. – Nepastebėjau.

– Žiūri į tave kaip į didvyrį. – Džeraldo balse buvo girdėti kartėlis.

Nikolas pasijuto nejaukiai. Nusisuko ir padėjo tuščią taurę ant indaujos.

– Duodu žodį, kad apie tai nebekalbėsiu, – pažadėjo nežiūrėdamas į brolį.

Džeraldas ne be reikalo pelnė Itono Terjero pravardę, todėl atkakliai tęsė:

– Nieko blogesnio jam negaliu įsivaizduoti kaip armija!

– Tikrai? – Nikolas vėl atsisuko. – Aš sugalvočiau daugybę blogesnių dalykų.

Išgirdęs brolio balse sarkazmą Džeraldas išraudo.

– Armija…

– Truputis drausmės išeitų į naudą.

Džeraldas įsitempė:

– Ar nori pasakyti, kad mano sūnui trūksta…

– Nieko nenoriu pasakyti, – nekantriai pertraukė Nikolas, nes pokalbis jau įgriso. – Tik sakau, jog, mano nuomone, armija jam išeitų į naudą. Ir… – pakėlė ranką tildydamas ketinantį prieštarauti Džeraldą, – daviau žodį daugiau jam apie tai neužsiminti.

– Gerai! – tėškė Džeraldas. – Dievas neleis, kad mano sūnus taptų kaip tu!

– Arba tu! – praradęs kantrybę atkirto Nikolas.

Džeraldas atsistojo.

– Ką nori pasakyti?

Noriu pasakyti – toks minkštas ir nenaudingas.

– Nieko, – numykė. – Pamiršk.

– Po velnių, Nikolai…

Nikolas atsiduso ir užsimerkė. Kodėl vis susiginčija su Džeraldu?

– Tai viskas? – Atmerkė akis. – Dar turiu reikalų.

Jis priėjo prie stalo ir atsisėdo. Pasiėmė praplėštą laišką.

Džeraldas padvejojo ir apsisukęs ant kulno nužingsniavo per kabinetą.

– Pasimatysime šį vakarą pas Augustą, – tarė ir smarkiai užtrenkė duris.

Nikolas padėjo laišką. Po velnių. Šį vakarą Gustės balius. Teks eiti.

Patrynė veidą, pirštais užčiuopė randą, glotnias ir gruoblėtas sužeisto skruosto vietas. Ir kodėl nuolatos ginčijamės?

Jis žinojo atsakymą. Net vaikystėje taip elgdavosi – koks skirtumas, kad Džeraldas vyresnis, kad vikontas. Tai į Nikolą žmonės kreipdavosi pagalbos. O paties Džeraldo sūnus viską tik dar pablogino.