Emily May - Gražuolė ir pabaisa

Nikolas atsiduso ir atsimerkė. Pažvelgė į laišką ant stalo. Labai trumpas.

Gerbiamas pone,

apgailestauju, kad supratau negalinti už jūsų tekėti.

Prašau priimti mano atsiprašymą.

Harieta Darem

Nikolas suspaudė tarpuakį. Keiktelėjęs atsistojo. Prie indaujos įsipylė dar brendžio. Gėrė lėtai ir sąmoningai.

Sugrįžęs prie stalo paėmė pulkininko Daremo laišką. Staigiu tiksliu judesiu atplėšė. Į duris pasibeldė vyresnysis liokajus.

– Kas? – susiraukęs šūktelėjo Nikolas.

– Jus nori pamatyti pulkininkas Daremas.

Nikolas sukando dantis. Smarkiai įkvėpė pro nosį.

– Įleisk.

– O kaip jūsų žirgas, pone?

Nikolas akimirką užsimerkė. Gėlė smilkinius.

– Dar dvidešimt minučių, Frėjau.

– Bet oras, pone…

Nikolas pasikreipęs pažvelgė pro langą. Pilka, dulkia. Po velnių .

– Po dvidešimties minučių, – pakartojo Nikolas.

Jei neprašuoliuos žirgu, tikrai ką nors pritrėkš.

Jis giliai įkvėpė galvodamas apie Ričmondą ir Duorą, galvoje aidėjo šuolių dundesys, jis pasisuko į pulkininką Daremą, kurį Frėjus įvedė į kabinetą.

Pulkininkas – sunkus žmogus. Nors plaukai žili, laikysena kariška, ir drabužius jis vilkėjo taip, tarsi tai būtų uniforma. Laikas jam nebuvo gailestingas, veidas prarado gaivumą, išvagojo gilios niūrios raukšlės. Nenuolaidumas raukšlėmis išvagojo kaktą ir aplink burną.

Nikolas nusilenkė.

– Kaip tik ketinau skaityti jūsų laišką, pone.

– Nesivarginkite, – stačiokiškai atkirto pulkininkas. – Tikėjausi to išvengti, – lūpos kietai susičiaupė. – Bet jau per vėlu.

– Brendžio, pone? O gal tegu Frėjus atneša butelį bordo?

– Brendžio, – sutiko pulkininkas dėbčiodamas į Nikolą.

Jis sumišęs , – suprato šis. – Sumišęs ir įsiutęs.

Frėjus pasišalino, uždarė duris. Nikolas priėjo prie indaujos. Įpylė pulkininkui brendžio į didelę taurę, o sau – į mažą.

– Prašom sėstis, pone.

Pulkininkas Daremas atsisėdo.

– Gavau laišką nuo jūsų anūkės, – tarė Nikolas tiesdamas jam brendį. – Supratau, kad ji nori nutraukti mūsų sužadėtuves.

Įniršis nuspalvino pulkininko veidą. Jis gurkštelėjo brendžio ir susiraukė.

– Turiu atsiprašyti už anūkės elgesį.

Nikolas atsisėdo už stalo.

– Ar galėčiau su ja pasikalbėti, pone?

– Pasikalbėti su ja? – pulkininkas Daremas kimiai nusijuokė. – Na, žinoma. Jei tik ją rasite!

Nikolas susiraukė.

– Atsiprašau?

– Kvaila mergiūkštė paspruko.

Nikolas atsargiai padėjo brendžio taurę ant stalo.

– Pabėgo? Kodėl?

– Nes nepageidavo tekėti.

Nikolas įsmeigė akis į brendį. Burnoje pasidarė kartu.

– Jei būtų man pasakiusi, – tyliai tarė, – būčiau atsiėmęs prašymą…

– Visiška nesąmonė! – atkirto pulkininkas Daremas. – Taip jai ir pasakiau.

Nikolas pakėlė galvą.

– Ji apie tai su jumis kalbėjo, pone?

Pulkininkas linktelėjo.

– O jūs pasakėte?..

– Kad jos pareiga tekėti už jūsų.

Nikolas padėjo brendžio taurę pačiame bloknoto centre.

– Ir tada ji pabėgo?

Pulkininko Daremo veidas paraudonavo.

– Ji mane apkvailino!

Ne , – rūgščiai pamanė Nikolas. – Apkvailino ji mane.

Gurkštelėjo brendžio nebejausdamas skonio.

– Kur ji dabar?

– Nežinau ir man nerūpi! Aš jos išsižadėjau.

Nikolas padėjo taurę. Pulkininkas Daremas šiurkštus, siaurai mąstantis pagyrūnas – tą Nikolas žinojo jau prieš paprašydamas Harietos rankos, tačiau atsisakyti mergaitės, kai ji tokia jaunutė, yra… Nusikaltimas, štai kas.

– Jai tik septyniolika. Kažin ar galite…

– O ar tai jūsų reikalas? – atkirto pulkininkas.

Nikolas ramiai į jį pažiūrėjo.

– Visiškai mano. Jei prisimenate, pone, tai su manimi ji buvo susižiedavusi.

Ir nuo manęs pabėgo.

Pulkininkas perkreipė lūpas.

– Ji pas kažkokią visur nosį kaišiojančią nenuoramą. – Pasirausė švarko kišenėje ir sviedė ant Nikolo stalo popieriaus gniužulą. – Štai.

Nikolas atskyrė du popieriaus lakštus, padailino. Du laiškai. Rašyseną jis atpažino.

Mielas seneli,

išvažiavau gyventi pas savo tetą. Žinau, kad mano pareiga tekėti už majoro Reinoldso, bet supratau, kad nepajėgsiu.

Tavo anūkė Harieta

Jis dirstelėjo į pulkininką.

– Parašyta prieš keturias dienas.

Pulkininkas Daremas pasimuistė kėdėje tarsi išgirdęs neišsakytą priekaištą.

– Maniau, kad ją surasti ir sugrąžinti atgal bus paprasčiau.

O kas tada? To Nikolas nepaklausė. Atsakymas ir taip akivaizdus: pulkininkas buvo nusiteikęs Harietai prigrasinti ir ją ištekinti.

O aš neturėjau apie tai sužinoti.

Širdyje kunkuliavo pyktis. Sukandęs dantis perskaitė antrą laišką. Parašytas vakar.

Mielas seneli,

prašau nesirūpinti dėl mano saugumo. Kilni geradarė suteikė man pastogę, kol susisieksiu su savo teta.

Tavo anūkė Harieta

Nikolas padėjo laišką.

– Kas ta geradarė?

– Nežinau. Ir man nerūpi!

– O turėtų. – Balse buvo girdėti priekaištas. – Anūkės saugumas tik jūsų rankose.

Pulkininko Daremo veidas tamsiai išraudo.

– Jei ji nebūtų kišusis, Harietą jau būčiau susigrąžinęs. Niekas neiškiltų į viešumą! Dabar…

– Aš vis dar galiu tylėti, – ramiai pasakė Nikolas. Norėjosi sugniaužti kumštį. Nikolas išskėtė pirštus ant stalo. – Niekam nebūtina žinoti, kad sužadėtuvės nutrauktos.

Pulkininkas nukreipė akis.

– Apsistojau savo klube netoliese… – atsikrenkštė. – Turbūt jau leptelėjau keletą neapgalvotų žodžių.

Įkvėpęs pro sukąstus dantis Nikolas tylėjo. Nereikia aiškinti, ką turi galvoje pulkininkas Daremas – jis garsėja tuo, kad įniršęs garsiai siautėja. Iki vakaro pusė Londono žinos apie Harietos pabėgimą. Ir tik dėl to, kad tu nesuvaldai temperamento, abu tapome naujausių aukštuomenės skandalų herojais.

– Kvaila mergiotė! – negailestingai tėškė pulkininkas Daremas. – Jei tik surasčiau, gerai išplakčiau!

Nikolas priešiškai pašnairavo į jį.

Tai tave norėčiau išplakti. Pyktis lipo Nikolo gerkle.

– Pasiųsiu žinutę į laikraščius, – pažadėjo. Kalbėjo diplomatiškai. – Paskelbsiu, kad mano sužadėtuvės su jūsų anūke nutrauktos. – Jis atsistojo ir nusilenkė. – Geros dienos, pone.

Raukšlės pulkininko veide dar pagilėjo, buvo matyti, koks jis nepatenkintas. Akimirką atrodė, kad dar ką nors pasakys, bet tik atsistojo ir linktelėjo:

– Geros dienos.

Nikolas stebėjo, kaip jis išeina. Galvą spaudė įniršis. Jis vėl paėmė laiškus.

Žinau, kad mano pareiga tekėti už majoro Reinoldso , – rašė Harieta, – bet supratau, kad nepajėgsiu.

Jis sugniaužė ranką, suglamžė popierių. Vėl teks pradėti nuo pradžių: dalyvauti pokyliuose ir sambūriuose, šokti, mandagiai kalbėti, rinktis tylią ir paklusnią mergaitę, kurią lengva paversti tokia žmona, kokios jam reikia – o visi dėbčios iš pašalių ir patenkinti kuždėsis.

Nusviedė laiškus ir nuskubėjo pasiimti jodinėjimo pirštinių.

Izabela apsidairė pokylių salėje. Patenkinta atsiduso. Londonas. Ji linksma, nuolat užsiėmusi.

– Man tikrai patinka šitas sezonas.

– Taip.

O jos draugė raukėsi.