Emily May - Gražuolė ir pabaisa

– Kada tai buvo? – pasidomėjo Izabela.

– Kai buvau maža.

Ji ir dabar dar vaikas. Per jauna, kad būtų verčiama tekėti… ir per jauna viena pati keliauti per Angliją. Izabela pažvelgė pro langą į Stouni Stratfordo stogus ir tirštėjančią prieblandą ir apsisprendė.

Aš beveik nesikišiu. Tik padėsiu jai kelyje, kurį mergaitė jau pasirinko.

– Parsivešiu tave namo, – tarė. – Į Londoną. O tada…

– Į Londoną? O ne! – Susijaudinusi Harieta išmetė nosinaitę.

Rufas vėl prasimerkė. Pastatė ausis. Pakėlęs galvą dėbtelėjo į Harietą.

– Kodėl gi ne, vaikeli? – Izabela padėjo ranką Rufui ant galvos, delnu jausdama šiltą švelnų kailį.

– Nes ten jis!

– Jis? Senelis?

– Majoras Reinoldsas! – Harieta susiraukė. – Jeigu jis mane ras…

– Majoras Reinoldsas tavęs neras, – užtikrino Izabela, – nes būsi mano namuose, ten jauku ir saugu. O kai tik gausime tavo tetos patvirtinimą, kad laukia – ji juk gali būti išvykusi, pati supranti! – keliausi pas ją.

– Bet majoras Reinoldsas…

Izabela nusijuokė žiūrėdama į mergaitę.

– Negi jis žmogėdra?

– Žmogėdra? – Harieta suvirpėjo. – O taip. Taip, jis – žmogėdra!

– Tada pažadu tave nuo jo saugoti.

– Jis smarkiai įsius, – Harieta markstėsi, kad nepravirktų. – Senelis jau paskelbė apie sužadėtuves.

Izabela sunerimo. Jeigu apie sužadėtuves paskelbta laikraščiuose, tada skandalas…

Turėčiau grąžinti ją seneliui.

Mergaitė buvo jauna kaip Felisitė ir neturėjo beprotiškai mylinčių tėvų. Net jei taip, privalėčiau…

Ji pažvelgė į Rufą. Šuo pakėlė skirtingas akis ir patenkintas patikliai suplakė uodega į kilimą.

– Papasakok apie majorą Reinoldsą, – paprašė Izabela ir ištiesė Harietai savo nosinaitę.

– Jis kareivis.

Izabela užgniaužė šypseną.

– Taip, mieloji, tai jau supratau. Ar jis senas? Koks jo charakteris?

– Senas? O taip, ponia. Kaip jūs. – Harietos skruostai nuraudo. – Norėjau pasakyti, kad gerokai senesnis už jus. Mano tėčio amžiaus… kitaip sakant, tiek būtų mano tėčiui, jei būtų… – mergaitė prikando lūpą.

To pakanka, nusprendė Izabela. Neleis ištekinti šio vaiko už vyro, tinkančio į tėvus.

– O charakteris… jis atrodo toks… toks rūstus ir… ir…

– Kaip supratau, tikras žmogėdra, – linksmai užbaigė Izabela, kad išvengtų ašarų. – Jis dar ir negražus? Neabejoju, kad turėtų būti bjaurus!

Harieta sudrebėjo.

– Jo veidas randuotas, ponia. Jis šauks ir…

Izabela pakėlė antakius.

– Majoras Reinoldsas šaukė ant tavęs?

– Ne, ponia, – išplėtė akis mergaitė. – Tačiau jis kariškis, todėl tikrai šauks.

Izabela vėl užgniaužė šypseną.

– Pažįsti kariškių?

Harieta linktelėjo.

– Jie trepsi, balsai garsūs, jie… jie šaukia ir…

Izabelai staiga nušvito protas.

– Tavo senelis kariškis, ar ne?

– Pulkininkas, ponia.

Į duris pasibeldė tarnaitė ir įėjusi tūptelėjo.

Sunerimęs Rufas pakilo.

– Tik uždarysiu langines, jūsų malonybe.

Jos sėdėjo tylėdamos, o tarnaitė įmetė daugiau malkų į židinį ir degtuvu įžiebė vaškines žvakes, o paskui prasispraudusi uždarė langines į tamsą.

– Tada nuspręsta, – moteriai dingus už durų linksmai tarė Izabela. – Rytoj keliausi į Londoną ir liksi su manimi, kol sužinosime, kad teta pasirengusi tave priimti.

Harieta tvirtai sugniaužė nosinaitę.

– O kaip jūsų vyras, ponia? Ar jūs tikra, kad jis neprieštaraus?

– Vyro aš neturiu. Namas Londone priklauso man kartu su našle pussesere. Ji retai išdrįsta kur nors išeiti, todėl tikrai apsidžiaugs tavo draugija.

Mergaitė išplėtė akis.

– Neturite vyro?

– Ne, – nusišypsojo Izabela. – Suprantu, tai neįprasta, bet man ir vienai labai patogu gyventi!

– Kaip vaikas? – paklausė Izabela ir atsisėdo priešais veidrodį susišukuoti plaukų.

Žvakės prastai apšvietė kambarį, jis buvo pilnas šešėlių.

– Užmigo.

Izabela nusijuokė.

– Patridže, kiek neapykantos vieninteliame žodyje!

Ši tik sušnarpštė, bet tylėjo.

Izabela nuleido šepetį. Žvakės šviesoje sužibo sidabrinė nugarėlė.

– Gali pasakyti, kad kišuosi ne į savo reikalus, Patridže, ir būsi visiškai teisi!

Patridžė netardama nė žodžio lankstė dieną vilkėtus drabužius.

Ji tikrai kišo nosį kur nereikia, baisiai, bet ponios Botam pasipiktinimas suerzino.

– Ji man primena Felisitę. – Izabela perbraukė pirštu sidabrinį šepečio viršų. Kurį laiką pabūsiu jai motina . – Kol teta ją pasiims, pasirūpinsime gera mergaitės reputacija.

Patridžė vėl sušnarpštė.

Izabela grįžtelėjusi įbedė į ją akis.

– Manai, kad turėčiau sugrąžinti mergaitę seneliui? Tu visiškai teisi, mieloji Patridže. Tik bijau, kad senelis jos jau išsižadėjo!

Patridžė neatsakė.

Izabela vėl nusigręžė į veidrodį. Paėmė šepetį. Plaukai įsivėlė tarp minkštų šepečio šerelių. Izabela ištraukė sruogą ir susimąsčiusi suko aplink pirštą, plaukai žvakės šviesoje blizgėjo kaip aukso gija.

Taip, ji kelias dienas užims Harietos motinos vietą, tačiau niekas nepalaikys mergaitės jos dukteria – jos labai jau nepanašios. Harieta tamsiaplaukė ir smulkutė, o Izabela aukšta ir tvirta. Derliaus deivė, kaip kitados palygino susižavėjęs gerbėjas. Net eilėraštį sukūrė. Gražuolė deivė javų spalvos plaukais… Izabela suprunkštė. Pasilenkė arčiau veidrodžio, bet buvo per tamsu, kad įžiūrėtų smulkutes raukšleles aplink akis, kurių žinojo esant. O man tik dvidešimt devyneri. Per jauna būti Harietos motina.

– Ji ilgai pas mus neužsibus, – garsiai pasakė Patridžei. – Rytoj parašys tetai ir seneliui, praneš jam esanti saugi gerbiamuose namuose.

Harieta turės parašyti ir majorui Reinoldsui, maldauti atleidimo, kad jį pametė. Reikia būti mandagiems net su tokiais žmonėmis.

Pagaliau prabilo Patridžė:

– Ji ne koks benamis jūsų globotinis, panele Izabela. Tikiuosi, kad neteks gailėtis.

Izabela pažvelgė į savo akis veidrodyje. Ir aš tikiuosi.

– Nesąmonė, – linksmai nusijuokė. – Kas gali atsitikti? Niekas niekada nesužinos!

Majoras Nikolas Reinoldsas, buvęs 95-osios šaulių kuopos karininkas, nužvelgė didžiulį savo stalą, krūvas dokumentų, tvirtą rašalinę, aštriai nusmailintas plunksnas ir laiškų peiliuką, rastą Ispanijoje, ir atsakė:

– Ne.

– Bet, pone.

Nikolas atsiduso. Padėjo plunksną ir pastūmė į šalį rašytą laišką.

– Ką sakiau praėjusį kartą?

– Kad daugiau neapmokėsite mano skolų, – niūriai sumurmėjo sūnėnas nežiūrėdamas į akis.

– Būtent. O aš laikausi žodžio, Čarli.

Jis kalbėjo tyliai, bet sūnėnas išraudo, virš aukštos apykaklės kaito skruostai.

Nikolas vėl atsiduso. Pasitrynė kaktą.

– Ar tėvas nebeskiria pinigų tavo išlaikymui?

– Aš jo neprašiau, – sugergžė Čarlis. – Juk žinote, koks jis, pone. Išplūs kaip turgaus boba, vis kartos ir kartos, ir…

Nikolas tikrai žinojo. Dėbtelėjo per stalą į sūnėną. Čarlis apsirengęs pagal naujausią madą: mėlynas švarkas vata prikištais pečiais, pergnybtu liemeniu ir didžiulėmis aukso spalvos sagomis ir painus kaklaraištis, kuriam užsirišti, ko gero, prireikia visos valandos.