Luis Fernando Verissimo - Angelų klubas

Lucidijus pranešė, kad virtuvėje dar liko šiek tiek paella . Užtektų vienam. Ar kas norėtų? Andrė sudvejojo, paskui pakėlė ranką.

– Ar galiu nunešti Bitinjai?

– NE! – sušukome visi unisonu. Miško garsas.

Andrė susitaikė su būtinybe valgyti paella vienas. Česnakus paliko pabaigai. Du paskutinius česnakus sutraiškė atbula šakute, išspausdamas grietininį turinį, galop suvalgė su odele. Sėdėjęs šalia jo ir apsimesdamas, kad su moksliniu susidomėjimu tyrinėja kiekvieną kąsnį, Samuelis tarė:

– Dievai teisingi: baudžia mus kančiom…

Lucidijus, stovėjęs šalia stalo, pabaigė, tarsi jie būtų repetavę:

– Už mūsų trumpą, nuodėmingą džiaugsmą 10.

Tuomet nežinojau, o šiandien žinau, kad ši citata irgi Šekspyro. Karalius Lyras . Bet Samuelis ir Lucidijus, ištarę šią frazę, nė nesusižvalgė. Tarsi būtų surepetavę.

Šermenyse tvyrojo česnako kvapas. Nežinau, ar jis sklido nuo velionio. Aštuoniese stovėjome koplyčios viduryje, atskira stačiakampė grupelė, tarsi romėnų falanga, laukianti puolimo iš bet kurio šono. Galbūt kvapas sklido iš mūsų. Nieko ten nepažinojome, išskyrus našlę. O ji buvo baisi, nesidažiusi, šalia karsto. Be makiažo išryškėjo plastinių operacijų randai. Nepakėlė akių, kad priimtų mūsų užuojautas. Kiekvienas turėjo ieškoti dešinės jos rankos skreite, atgniaužti ir paskui atsargiai grąžinti į vietą. Andrė mirė per naktį. Nuo širdies smūgio. Šalia stovėjęs Tjagas sušnibždėjo man į ausį, bet visi kiti girdėjo.

– Pirmas Abelis, paskui Andrė… Jei būtų abėcėlės tvarka…

Kitas būtų Danielis. Visi sužiuro į mane.

– Sutapimas.

– Gali būti. Jūsų vietoje kitą vakarienę praleisčiau.

– Arba atsineščiau priešnuodį, – pasiūlė Samuelis.

Kito mėnesio vakarienė būtų Samuelio. Buvome sutarę, kad Lucidijus vėl virs ir vakarienė vyks mano bute, kurio virtuvėje Lucidijus jau jautėsi laisvai.

– Nieko man nereikia numatyti. Niekas mano namuose nebuvo nunuodytas.

– Nežinau, nežinau.

– Abelis mirė droždamas Žizelą. Andrė mirė nuo širdies smūgio.

– Abu mirė po klubo vakarienės, – priminė Saulius.

– Valgė mėgstamiausią patiekalą, – pridūrė Joanas į kitą mano ausį.

– Sutapimas. Jei kas nors buvo valgyje, kodėl niekas daugiau nenukentėjo?

– Nežinau, nežinau.

Laidotuvėse dalyvauta gausiai. Trys prakalbos prie kapo duobės. Andrė buvo farmacijos srities lyderis, kas pasakytų. Gubernatorius atsiuntė atstovą, prie kurio per vieną iš prakalbų priėjo Saulius. Prisistatė. Padavė vizitinę kortelę. Dėl Andrė mirties jis galėjo prarasti viešųjų ryšių darbuotojo vietą kompanijoje, turėjo pasirūpinti savo ateitimi. Pastebėjau, jog gubernatoriaus atstovas paėmė vizitinę kortelę, bet nuėjo nuo Sauliaus neslėpdamas sutrikimo, kad jis taip lenda. Visi į mus žiūrėjo smerkiamai ar smalsiai. Buvome nesuprantama Andrė gyvenimo dalis. Prieš kelerius metus, kai apie Troškinio klubo susitikimus pranešdavo skyreliuose apie asmeninį garsenybių gyvenimą, daug kas svajojo priklausyti mūsų grupei. Dabar buvome kuriozas ir – pakrikimas. Suvokiau, kokie pasidarėme keisti. Ne tik aš su plačiais marškiniais ir sandalais ar niūrusis Samuelis su savo lavono išvaizda. Arba Tjagas, kuriam niekada nepavykdavo savo šokolado sugadinto kūno įsprausti į įprastus drabužius. Išpuoselėtas ir iškvėpintas Pedro, kuris pagaliau buvo verslininkas kaip ir daugelis čia, rafinuotumas irgi atrodė ne vietoje, agresyvus, perdėta elegancijos parodija. Saulius visada vaikėsi mados, bet kažkuriuo metu prarado proporcijų jausmą, viskas jame nesiderino su santūria aplinka. Atrodėme kaip kitos rūšies įsibrovėlių grupė, kuri dar nesuprato, kad jos maskuotė neveikia, kad kyšo uodegos. Įsivaizduoju, kad taip sakydavo Andrė žmona, supratusi, jog nesame tokie išprusę, kaip ji galvojo. „Tai ne mūsų luomo žmonės, Andrė. Mesk šį bepročių klubą.“ Per dvidešimt vienus metus pavirtome savotiškais žmonėmis.

Saulius ir Markas buvo pusbroliai. Kartu užaugo, bet negalėjo būti skirtingesni. Markas buvo menininkas, jautrus, intravertas. Saulius – priešingybė, nuo mažumės turėjo viešųjų ryšių sielą. Kai steigėme savo agentūrą, DSM, šovė mintis, kad Markas rūpinsis menu, aš tekstais, o Saulius kontaktais, bet nė vienas neturėjome būtino talento, kad verslas pasisektų, – administratoriaus. Saulius ir Markas, tokie priešingi, buvo neišskiriami. Mes pravardžiavome juos Siamo dvyniais, paskui trumpindavome Dvynys vienas ir Dvynys du. Jie buvo mano geriausi draugai. Didėjantis pastarųjų metų kartėlis išėdė mūsų seną draugystę, ir Saulius vis įrodydavo savo netikusį charakterį, vis dėlto man jų trūksta. Iš visų, kurie mirė, jų man trūksta labiausiai. Velnias, ką tik ant klaviatūros išliejau kahoro taurę. Rašau vidurnaktį. Rašau, kas šauna į galvą. Buvau paliktas kaip tik pabaigai, kad rašyčiau. Dabar žinau, kodėl mane praleido. Esu šventas šios keistos istorijos guldytojas.

Įkvėptas Sauliaus ir Marko, ėmiau išgalvoti istorijas apie Siamo dvynius, visiškai skirtingų ambicijų brolius, vienas norėjo nugalėti gyvenime kaip šuolininkas į aukštį ar balerūnas, o kitas – laikytis vienuolio pašaukimo, paskui šios istorijos išsiplėtė į Siamo dvynių lesbiečių nuotykius, kuriuos Markas, Saulius ir aš kūrėme agentūroje ilgomis nieko neveikimo popietėmis. Tikėjomės giminių ir savo šeimų draugų paramos pastūmėti agentūrą į priekį. Tik nežinojome, kad visi mus laikė neatsakingais dykaduoniais be patirties reklamos srityje ir kad vienintelė parama niekada nebus didesnė už padrąsinamus žodžius, išsakomus tausojant mūsų tėvus. Kol klientai nesirodė, Markas tapydavo freską ant kambario sienos, Saulius užsidaręs duris priimdavo kandidates į agentūros sekretores, o aš rašydavau keistas istorijas arba kalbėdavau telefonu. Kalbėjau daugiau nei rašiau. Nemoku būti ramus. Vėlyvą popietę imdavo rodytis kiti. Nemažą savo kapitalo dalį išleidome viskiui, kuriuo tikėjomės vaišinti klientus, bet atsargos neatlaikė nė mėnesio susitikimų po darbo valandų Sauliaus kambaryje, čia dažnai viena ar kita kandidatė į sekretores sutikdavo pasilikti, kad susipažintų su tais, kuriuos Saulius vadino agentūros akcininkais, „mūsų pinigingais žmonėmis“. Su tomis merginomis visuomet geriausiai sekėsi Samueliui. Jei vertintume agentūrą pagal skaičių valandų, kuriomis vėlų metą degdavo šviesos, būtų galima sakyti, kad išties smarkiai dirbome ir sėkmė mums garantuota. Bet per aštuonis trumpus gyvavimo mėnesius agentūra atliko tik vieną darbą – parengė kampaniją Pedro tėvo įmonei; mes trys laikėme ją genialia, tuo tarpu senis sumokėjo, tačiau nepanaudojo. Bent sumokėjome pradelstą nuomos mokestį ir mano didžiulę sąskaitą už telefoną. Uždarėme agentūrą, jausdamiesi nesuprasti ir neįvertinti, tą dieną nusprogo mini šaldytuvas Sauliaus kambaryje. Nusprendėme, kad be ledo tęsti darbo neįstengsime.

Livijai Siamo dvynių lesbiečių istorijos – mano gyvenimo ir mano talento švaistymo simbolis. Saulius, Markas ir kartais kiti šutvės nariai prisidėjo įvykiais ir detalėmis prie Siamo dvynių sagos, bet dauguma istorijų mano. Nelaimingosios seserys Zenaidė ir Zulmira, negalėdamos patenkinti stipraus lytinio potraukio, kurį jautė viena kitai, savo frustraciją bandė kompensuoti meilės ryšiais su kitomis moterimis, sunkiais ir triukšmingais ryšiais, kuriuos visada suardydavo pavydas. Kadangi niekada negalėdavo likti vienos su savo meilužėmis, vienai tekdavo atlaikyti kitos kritiką ir skundus, girdint slopinamą juoką, kai pernelyg įmantriai prisipažindavo meilėje, arba santykiaujant – nekantrius klausimus, kaip antai „Tai jau baigėt, ar ne?“ Bet Siamo dvynių lesbiečių nuotykiai neapsiribojo seksu. Kartais kuris iš šutvės paskambindavo man su idėja – „Zenaidė ir Zulmira prieš agentą 007“ arba „Zenaidė ir Zulmira pakviestos į šalies rinktinę“, o aš ją išvystydavau. Kartą susipešiau su Paulu, jis apkaltino Zenaidę, Zulmirą ir mane susvetimėjimu tuomet, kai šalis išgyvena sunkiausią periodą slegiama diktatoriaus režimo, kai kontroliuojama spauda, kai suiminėjami ir kankinami žmonės – visi tie dalykai, kurie iš mūsų rūpėjo tik Paului. Atsiliepdamas sugalvojau epizodą „Zenaidė ir Zulmira, nusivylusios politiniu procesu, išeina pas partizanus“; agentūroje jis turėjo didelį pasisekimą tarp šutvės šešeto, o prie tragiško finalo prisidėjo pats Paulas: Zenaidė, įkvėpta Transamazonės magistralės statybų, atsisako ginkluotos kovos ir pasiduoda vyriausybės pajėgoms, pamiršdama pasakyti, kad Zulmira nesutinka ir po sijonu nešasi bombą, kuri sprogsta tą akimirką, kai jas priima Brazilijos valdžia. Sprogimas užmuša prezidentą ir visus karo ministrus, pakeičia Brazilijos istoriją ir, dar svarbiau, atskiria Siamo dvynes, kurios pagaliau gali mylėtis, kaip norėjo, Planalto rūmų 11griuvėsiuose.