Luis Fernando Verissimo - Angelų klubas

Po šešių mėnesių, po šeštos mirties, po liepos šermenų aš su Samueliu aptariau frazę, kurią Lucidijus pasakė, kai pagaliau tą naktį triumfuodamas pasirodė svetainėje, grupei šaukiant valio. Joanas išėjo iš savo vietos, atsiklaupė prieš Lucidijų ir tarė norįs pabučiuoti jam ranką. O Lucidijus atsakė:

– Pirmiau nusišluostysiu. Ji kvepia mirtimi 8.

– Tai citata, – tarė Samuelis. – Šekspyras. Karalius Lyras .

Bjaurus Samuelis.

Mano pamotė visada, kai man reikia, parūpina tarnų. Žinau, ji ir Livija periodiškai susitinka aptarti mano gyvenimo. Ji šiek tiek baiminasi mano artumo – manau, dėl sandalų – ir savo vaidmenį linkusi atlikti iš tolo, išskirdama savo priežiūros ir švaros kariuomenės kadrus man padėti pagal poreikius. Buvome sutarę, kad rytą po pirmosios vakarienės ji atsiųs žmones plauti indų, valyti virtuvės ir tvarkyti buto. Telefono skambutis ištraukė mane iš miego dugno ir lėtai ištempė į paviršių, tarsi sunkią žuvį. Dar svirduliavau, kai atidariau duris dviem išsigandusioms merginoms, kurios kiek įmanydamos stengėsi nežiūrėti į mano praviras trumpikes; suskambo telefonas – Livija norėjo sužinoti, kaip praėjo vakarienė.

– Kuo puikiausiai. Nuostabu. Geriausias mano gyvenimo boeuf de bourguignon .

Papasakojau, kaip viskas gerai klojosi. Atmosfera. Susitaikymai. Lucidijaus sėkmė grupėje. Pokalbis iki paryčių. Visuotinis dvasios pakilimas. Livijos, kuri pasidavusi likimui padėjo ragelį, nusiminimui. Jos maldos nebuvo išklausytos. Troškinio klubas įgavo naujos gyvybės ir tęsis.

Jau ruošiausi vėl pasinerti į miegą, ir telefonas suskambo dar kartą. Skambino Tjagas. Ką tik buvo gavęs Žizelos žinią. Mirė Abelis.

Visi, išskyrus Andrė, dalyvavo šermenyse. Žizela verkė apsupta nepažįstamų moterų. Tikriausiai jos šeima. Nežinome, iš kur Abelis ištraukė Žizelą. Apie ją nežinojome nieko. Mes jai niekada nedarėme didelio įspūdžio, su mumis ji elgėsi šiek tiek niekinamai, o kartą šokiravo visus į vieną iš mūsų vakarienių dengtame inde atsinešusi bifšteksą à milanesa su bulvių koše sakydama, kad jau pavargo nuo įmantrių valgių. Žvilgsniu ieškojau Abelio tėvų ir neradau. Abelis susipyko su tėvu, kai paliko jo kontorą, o motina niekados jam neatleido, kad apleido Bažnyčią. Norinja buvo ten, apsikabinusi su savo ir Abelio sūnumi. Tas sūnus tik šiek tiek jaunesnis už Žizelą. Šeši Abelio broliai buvo išsibarstę po koplyčią. Nė vienas prie mūsų nepriėjo. Samuelis atrodė niūresnis nei įprastai. Kaip visada jis pasirūpino viskuo. Kai Ramas buvo prie mirties, net mes, pripratę prie jo prieštaravimų ir žiaurumo, reagavome į Samuelio nejautrumą. „Nelankau pediko“, – sakė norėdamas paaiškinti, kodėl neaplankė Ramo ligoninėje paskutinę jo gyvenimo dieną. Bet jis pasirūpino Ramo laidotuvėmis, tamsūs ratilai po akimis ir raukšlės po laidotuvių nuo gedėjimo padidėjo. Kai ėmiau tikrinti teorijas dėl visos grupės mirties, pradėjau galvoti, jog Samuelis buvo paliktas iki galo tam, kad galėtų organizuoti laidotuves ir savo veide tarsi senoviniame papiruse registruoti kiekvieno netektį.

– Širdis? – paklausiau.

– Manau, taip, – sutiko Samuelis. – Tikriausiai jis jau sirgo ir niekada mums nepasakojo. Lolita sako, kad blogai pasijuto paryčiais. Vėmė, velnias. Nenorėjo, kad ji pakviestų gydytoją. Lažinuosi, mirė užlipęs ant jos, tas paleistuvis.

– Tai nebuvo maistas, – tarė Saulius. – Visi valgėme tą patį, ir aš nieko nejaučiau. Ar kas nors ką nors jautė?

Niekas nieko nejautė. Tiesa, niekas nevalgė tiek, kiek Abelis, ir niekas paskui nemiegojo su Žizela. Tikriausiai širdis. Kad ir taip, vis dėlto išėjau ieškoti telefono ir paskambinau Andrė. Ne, jis nieko nejautė. Nežinojo apie Abelio mirtį, niekas jam nepranešė, kokia nelaimė, pasistengsiąs pavakarį suspėti į laidotuves. Pasakiau, kad nebūtina, grupei gerai atstovaujama. Jis pažadėjo vis viena ateiti ir paklausė:

– Kaip kito mėnesio vakarienė, įvyks?

Išvakarėse sutarėme, kad kitas patiekti vakarienę turės Andrė. Jis pasiūlė, kad Lucidijus ją pagamintų. O gal tai pasiūlė pats Lucidijus? Šiaip ar taip, mintį grupė sutiko su entuziazmu, o ypač vargšas Abelis.

– Vyks, vyks, – atsakiau.

Per dvidešimt vienus metus nėsyk neatšaukėme vakarienės dėl mirties. Net dėl mano motinos. Net Ramo. Per pirmąją vakarienę po Ramo mirties palikome jam vietą prie stalo, ir aš pakartojau jo Rujos kalbą, pasakytą per trumų vakarienę, arba tai, ką iš jos atsiminiau. Paskui mūsų tostai su šampanu prieš kiekvieną vakarienę skambėjo už alkį ir, kaip visada, už Ramą. Taip, antroji Lucidijaus vakarienė vyks, ir tostą už vargšą Abelį pridėsime prie prisikėlusios grupės ritualo.

Grįžau į šermenis. Papasakojau, kad Andrė laikosi gerai, ir paklausiau, ar yra kokių naujienų, kad netylėčiau. Nemoku tylėti. Joanas atsakė, kad Abelis iššoko iš karsto, apsuko tango žingsniu aplink koplyčią ir vėl atsigulė, bet šiaip nieko. Iš savo šeimos sargybos vidurio Žizela rodė į mus. Išgirdau ją sakant:

– Tai atsitiko to storulio namuose.

Tik aš ir Samuelis išbuvome šermenyse visą laiką. Kiti išėjo ir grįžo laidotuvių valandą. Įpusėjus popietei pasirodė Livija sužinoti, ar man viskas gerai ir ar nieko nereikia. Nepažvelgusi nei į velionį, nei į Samuelį vėl išėjo. Ir staiga, mano širdžiai ėmus tankiai mušti, pasirodė Mara. Pabučiavo mane į abu skruostus, o Samuelį ignoravo. Paskutinį kartą ją mačiau per Ramo laidotuves. Sulig kiekvienomis laidotuvėmis vis gražėjo. Palydėjau ją iki koplyčios durų, ir ji paklausė, kas tas ponas su manimi, o tada suvokiau: ji nepažino Samuelio.

– Jūs jo nepažįstate, – atsakiau.

– Ar matei? – paklausė Samuelis. – Ji apsimetė, kad manęs nematė.

Kai atėjo laidotuvių metas, pasirodė Abelio tėvas su motina ir stojo šalia karsto. Ruošėsi kalbėti kunigas. Žizela stovėjo suglaudusi kulnus ir išskėtusi rankas tarsi balerina, remiama, kaip numanėme, šeimos moterų. Norinja stovėjo už sūnaus, uždėjusi rankas jam ant pečių. Padariau išvadą: kunigas – senas šeimos pažįstamas. Jis pasakė, kad Abelio pašaukimas Bažnyčiai buvo prarastas, bet tą akimirką jo dvasia grįžo pas Ją, neabejotinai atgailaujanti. Abelio motina linktelėjo patvirtindama tuos žodžius. Vargšas Abelis.

Eidama pro šalį, apkabinusi sūnų, Norinja į mus nė nepažvelgė. Žizela žiūrėjo su neapykanta. Troškinio klubas paliko ilgą pasipiktinusių moterų pėdsaką. Mes sugriovėme kelias santuokas. Bet tai buvo pirmas kartas, kai prie stalo nužudėme vienos vyrą.

Dvi savaites apie Lucidijų nieko negirdėjau. Savo telefono numerį jis davė Andrė, kad galėtų susitarti dėl kitos vakarienės. Bus paella , taip sutarta pirmosios vakarienės naktį. Tokia paella , kokios Ispanijoje ar Vakaruose niekas neregėjo. Pasak Lucidijaus, jo receptas – iš vienos Indijos vandenyno salos, kolonizuotos ispanų, ten paella turėjo kitokį likimą ir galiausiai tapo visiškai nepanaši į originalą, ypač skiriasi tuo, kad ją gaminant naudojamas česnakas ir savotiškas prieskonis, vien toje saloje randama citrinų skonio žolė. Laimė, Lucidijus turi to prieskonio namie, taip pat į valias reikalingo gigantiško česnako, kuris auga tik Afrikos rytuose. Kai po dviejų savaičių jis man paskambino, juokaudamas paklausiau, ar kuris nors iš ingredientų nuodingas, kaip kad fugu. Užuot atsakęs Lucidijus tarė:

– Labai apgailestauju dėl Abelio.

– Tai pokštas.

– Jam širdis, ar ne? Andrė sakė, kad širdis.