Luis Fernando Verissimo - Angelų klubas

– Kieno ši nešvankybė? Atrodo, lyg ją būtų padaręs Ramas.

Joanas ir Paulas atsitiktinai atėjo tuo pat metu. Akivaizdu, lifte jiedu nesikalbėjo. Joanas liko svetainėje, o Paulas nuėjo į kabinetą. Jis su niekuo nenorėjo bendrauti. Tjagas atėjo taip pat paniuręs ir išsidrėbė ant vienos iš sofų. Saulius ir Markas kaip visad pasirodė kartu, Saulius perspėjo: galbūt turės išeiti anksčiau. Įžengęs Abelis pirmiausia paklausė, ar atėjo Paulas, nes buvo linkęs laikytis nuo jo atokiai. Sakė atėjęs tik dėl manęs, tačiau rimtai svarsto palikti grupę. Paskutinis pasirodė Pedras, nors jo losjono kvapas mus pasiekė gerokai anksčiau. Jis gyveno su motina, ir rimtai įtarinėjome, kad dona Nina dar kasdien jį maudė. Kai įėjo Pedras, kai kurie kabinete tylomis žiūrėjo televizorių, o kiti sėdinėjo ant baltų svetainės sofų, liūdni ir tylūs, tarsi susitaikę, kad niekas jų neišveda šokti. Jei man reikėtų pasirinkti paveikslą, apibendrinantį melancholišką Troškinio klubo galą, būtų kaip tik toks. Kalbėjomės tik Andrė ir aš, jis iš nervingumo, o aš iš mandagumo ir neįveikiamo polinkio. Atvykus Pedrui, visus pakviečiau į svetainę ir nuėjau šampano. Virtuvėje Lucidijus parodė didelį sumuštinukų padėklą, kurį buvo paruošęs, ir liepė man ateiti patiekus šampaną. Svetainėje kaip įprastai sakėme tostus, šįkart sukaustytai. Pirmiausia „už alkį“. Paskui „už Ramą“. Samuelis pasiūlė trečiąjį – „už mūsų žmogišką šilumą“; jį palaikė tik Andrė, palaikė tol, kol suvokė – tai ironija. Nuėjau atnešti sumuštinukų padėklo ir pasiūliau kiekvienam. Paulas paklausė, kas ruošia valgį; iš virtuvės sklindantys kvapai daug žadėjo. Pradėjau sakyti, kad tai siurprizas, bet nutilau, nes pamačiau Joano veidą. Jis ką tik prarijo Lucidijaus sumuštinuką.

Sakyti, kad veidas švietė, būtų literatūrinė banalybė. Vis dėlto Joano veidas tikrai švietė. Iš malonumo veidas pakeitė spalvą. Šiandien, kai galvoju apie pirmąją vakarienę ir jos padarinius, kaip tik tą akimirką atsimenu ryškiausiai. Nuo Joano emocijų susijaudinau ir aš, tai jaudina mane ir dabar. Pirmąkart per daugelį metų vėl atgaivinau jausmą – malonumą nuo draugo malonumo, ir pamaniau: dar galime pergudrauti laiką, šią grupę dar galima išgelbėti, dar galiu būti išgelbėtas aš. Galiausiai laivo sudužimas – ne viskas. Nežinau, ar Joanas buvo didžiausias šunsnukis iš mūsų visų. Tai priklauso nuo objektyvių kriterijų, kintančių sulig kiekviena karta. Tą akimirką prisiminiau Joaną prieš dvidešimt vienus metus, kai dar nebuvo patyręs, kad anekdotai praranda savo poveikį, jei jis ima juoktis anksčiau, nei baigia pasakoti, visos grupės kumščiuojamas, kad baigtų savo juoko priepuolį, ir galiausiai visam restoranui plojant, kai pavyksta išspausti galutinę anekdoto frazę: „Mano frakas ne bronzinis!“ Pažvelgiau į Abelį. Vargšas Abelis. Akimirką pagautas tokios ekstazės, kaip ir Joanas, negalėjo kalbėti. Pedras pasakė: „Kokie nuostabūs sumuštinukai!“ Paskui pasigirdo pritariami „mmm“ ir „ak“. Paragavau ir aš. Su trintais svogūnais ir sūriu, bet tai negalėjo būti vien trinti svogūnai ir sūris. Kad ir kaip buvo, supratau, kodėl nušvito Joano veidas ir iš kur tokia palaiminga Abelio išraiška. Pagaliau Abelis sugebėjo prabilti: „Nuostabi akimirka! Nuostabi akimirka!“

Visa vakarienė buvo stebuklinga. Po sumuštinių – artišoko stiebai su vinaigrette padažu. O kai iš virtuvės atnešiau boeuf bourguignon ir sukėliau jį pamačiusio Abelio „Dievulėliau“, mane sutiko su triukšmingu entuziastingos užstalės reikalavimu. Bičiuliai norėjo žinoti, kas tas paslaptingas virėjas. Papasakojau apie Lucidijų tai, ką žinojau. Apie mūsų susitikimą vyno parduotuvėje. Apie tobulą omletą, kuris mane paskatino priimti jo pasiūlymą gaminti grupei. Ir jo fugu, ir slaptosios draugijos istoriją. Kažkas paprieštaravo: „Šio tipo nėra, tu jį išgalvojai!“ Paulas prisipažino skaitęs apie tokią draugiją, bet tik grožinėje literatūroje. „Pasakos, – tarė Pedras pilna burna mėsos. – Tas tipas šaiposi iš tavęs.“ Tjagas atrėžė, kad Lucidijus gali būti juokdarys, net mano išgalvotas, bet jis – didis virėjas. Markas pritarė: „Tas vyras – genijus!“, primygtinai prašė atvesti jį iš virtuvės ir visiems įrodyti, kad jis egzistuoja. „Nurimkite, nurimkite“, – atsakiau visiškai neketindamas kilti iš vietos pirmiau, nei pabaigsiu geriausią boeuf de bourguignon , kokį tik esu gyvenime ragavęs. Abelis kramtė užsimerkęs. Vėl pakartojo „Dievulėliau“ ir, pabaigęs valgyti, iškilmingai pareiškė: „Dabar aš galiu mirti“, sukeldamas kvatojimą. Garsiausiai kvatojo Paulas. Grupė buvo sutaikyta. Lucidijus mus ištraukė iš dugno.

Virtuvėje Lucidijus man pranešė, kad likę boeuf de bourguignon dar vienam žmogui, tik vienam. Perdaviau šią žinią užstalei. Kas norėtų pakartoti? Kai kurie net neatsakė, tik dūsavo rodydami, kad daugiau nebegali. Abelis tarė:

– Pasiduodu. Noriu dar.

Atnešiau dar vieną lėkštę boeuf de bourguignon ir pastačiau prieš jį, užstalei plojant. Abelis lėkštę ištuštino per kelias sekundes.

Ypatingai vakarienei nešykštėjau savo bordo. Kai iš virtuvės atnešiau desertą ir paskelbiau, kad mūsų virėjas tuoj pasirodys, aplink stalą tvyrojo beveik apčiuopiama malonumo aureolė. Mano bananų desertas nenuvylė ir buvo itin giriamas. „Kokia vakarienė!“ – neištvėrė Markas, o Joanas pabučiavo man į viršugalvį. „Gaila, kad Ramo čia nėra“, – tarė Abelis su ašaromis akyse, ir visi pritarė. Atnešiau kavą, konjaką ir cigarus. Išmušė Ramo valanda. Akimirka, kai jis būtinai pakildavo kalbėti, vienoje rankoje laikydamas konjako taurę, o kitoje, kuria teatrališkai gestikuliuodavo, – cigarą. Po jo mirties niekas neužėmė šio oratoriaus vietos tą pilnatvės akimirką, kuri daugiau niekada nepasikartojo. Kartą, prieš dešimt metų, Ramas atsistojo ir, prieš imdamas kalbėti, į mus ilgai meiliai žiūrėjo. Pažvelgė į kiekvieną, tarsi laimintų. Paskui tarė: „Išsaugokime šitą akimirką. Vieną dieną atsiminsime ją ir sakysime: tai buvo geriausia mūsų akimirka. Lyginsime kitas savo gyvenimo akimirkas su ja ir sakysime: daugiau niekada nebuvome tokie, būtent tokie. Žinoma, vėl pasisotinsime, nes tai apetito palaiminimas. Ne kasdien norisi matyti tąsų Van Gogą ar girdėti traškią Bacho fugą, ar mylėti sultingą moterį, bet kasdien norisi valgyti, alkis – pasikartojantis troškimas, vienintelis pasikartojantis troškimas, nes regėjimas baigiasi, baigiasi klausymas, seksas, valdžia, bet alkis tęsiasi; jei nusibosta Ravelis, tai visiems laikams, o pyragėlis su įdaru pabosta vos dieną. Vietoj „Ravelio“ ir „pyragėlio su įdaru“ galbūt jis pasakė „Pachebelis“ ir „bešamelis“, cituoju iš atminties. Ramas: „Bet net pasisotinę daugiau niekada nebūsime tokie sotūs kaip dabar, kupini dorybių ir malonumo iš draugystės, valgio ir gyvenimo – ir konjako.“ Jis pakėlė savo taurę, taip paskatindamas visus pakelti savąsias. „Ponai, džiaukimės. Esame savo viršūnėje.“ Visi išgėrė. Paskui jis tęsė: „Ponai, verkime. Prasidėjo mūsų smukimas.“ Ir visi išgėrė dar linksmiau. Tą naktį nuo stalo pakilome tik penktą ryto.

Abelis atsistojo. Pirmąkart po Ramo mirties konjako valandą kas nors ketino sakyti kalbą.

– Noriu pasakyti tik viena, Danieli, apie tavo vakarienę.

Laukėme. Abelis pabrėžė kiekvieną žodį.

– Nerealiai pavaryta, šunsnukiai!

Visi plojo. Andrė susijaudino. Pasak jo, buvome atgavę žavesį. Taip, tai buvo Troškinio klubas, apie kurį jis girdėjo kalbant. Konjako taurės pakilo Abelio pusėn. Tam tikra prasme jis pakartojo Ramo Pilnatvės kalbą. Gal neužkariavome iš naujo savo viršūnės, dešimt metų po Ramo palaiminimo. Bet buvome dar kartą netoli priėję. Arti mūsų geriausios akimirkos, arti savo prarastų gyvenimų ir arti Ramo. Tai apibendrindamas ir pasakė Abelis. Vargšas Abelis. Jam buvo lemta mirti pirmam, kaip ir Biblijoje.