Luis Fernando Verissimo - Angelų klubas

Mano tylą jis suprato kaip atsargumą ir paskubėjo patikinti, kad galiu juo pasitikėti, kad visa, ką sutarsime, bus griežtai konfidencialu.

– Taip. Hm. Žinoma. Tas jūsų draugas… Ar galiu sužinoti, ką būtent jis sakė?

– Iš tikrųjų tai daugiau nei draugas. Jis mano pusbrolis. Gydytojas. Gydė pacientą, turėjusį paskutinės stadijos vėžį, kuris nusprendė paprašyti, tarkime, jūsų organizacijos paslaugų. Kad jūs jį nužudytumėte. Šis mano draugas, pusbrolis, žinoma, nesutiko, nors nėra visiškai prieš šią koncepciją.

– Koncepciją?

– Šventiškos eutanazijos?

– „Šventiškos eutanazijos“?

– Orgiško pasitraukimo?

– „Orgiško pasitraukimo“?

– Galutinio trinktelėjimo?

– „Galutinio trinktelėjimo“?

– Atjaučiančios apoteozės?

– „Atjaučiančios“… Klausykite, ką tiksliai tas klientas pasakė gydytojui?

– Jūs žudote paskutinės stadijos pacientus jų norimu būdu. Gero valgio pertekliumi, sekso pertekliumi, pertekliumi to, kas jiems teikia malonumą.

Joanas visada buvo melagis.

– Ir koks būtent jūsų pasiūlymas?

– Aš atstovauju grupei žmonių, suinteresuotų dalyvauti šioje iniciatyvoje.

– Tamsta atstovaujate grupei žmonų, suinteresuotų investuoti į mūsų, mhm, organizaciją?

– Ne, ne. Suinteresuotų pirkti jūsų paslaugas. Suinteresuotų mirti ant jūsų rankų.

Nežinau, kokią nutaisiau miną, bet ponas Spektorius greitai pridūrė:

– Ir pasirengusių mokėti gerus pinigus. Be abejo, iš anksto.

– Be abejo.

Paprašiau laiko pagalvoti. Turėjau pasitarti su kitais, mhm, organizacijos nariais. Niekada nemanėme taip išplėsti savo paslaugų. Tą veiksmą atlikome tik draugams. Esame maždaug toks savotiškas, taip, mirties klubas. Gaminame angelus, bet tik pažįstamus angelus, nors niekas, kas mirė ant mūsų rankų prašydamas vis daugiau ir daugiau, negalėjo būti vadinamas angelu, tamsta suprantate, turime apsvarstyti praktiškas detales, moralines konotacijas, galimus teisinius įsipainiojimus, tai nėra lengva. Ponas Spektorius sakė, kad supranta. Sutarėme, kad ponas Spektorius vėl ateis rytoj sužinoti mūsų atsakymo. Jam išeinant paklausiau, ar ponas Spektorius irgi yra paskutinės stadijos ligonis; nutaisęs kuklią miną atsakė, kad ne. Jis tik tarpininkas. Bet prisipažino, daug kartų galvojęs, kokia laimė būtų galėti suplanuoti savąją baigtį. Lyg žinoti detektyvinės istorijos pabaigą prieš pradedant skaityti. Tada skaitytų protingiau.

Paskambinau Lucidijui bijodamas, kad jis paliko miestą. Ne, dar gyveno tame pačiame bute. Neturėjo nė mažiausio ketinimo išvykti. Vadinasi, nė kiek nebijojo, kad aš atskleisiu viską, ką žinojau apie baisųjį jo kerštą. Kadangi jis pašalino ir Žizelą, nežinau kaip, ir kadangi jau negalėjau jo demaskuoti, nes prisipažinčiau bendrininkavęs, jam reikia šiek tiek palaukti – žmonės užmirš liūdnąjį Troškinio klubo galą, o tada atidaryti restoraną pinigais, kurie liko iš Ramo palikimo. Papasakojau apie pono Spektoriaus vizitą ir pasiūlymą, tikėdamasis išgirsti Lucidijaus juoką. Bet Lucidijus niekada nesijuokia. Jis paklausė, ar esu tikras, kad ponas Spektorius yra tas, kas sakosi esąs. Gali būti inspektorius, atliekantis tyrimą, išsigalvojęs tą istoriją apie grupę, kuri nori mirti nuo malonumo, nes žino, kad man patinka neįtikėtinos istorijos. Pasiūlė pakviesti poną Spektorių vakarienės ir pakalbėti apie jo siūlymą rytoj. Ir pridūrė:

– Galų gale aš dar nepagaminau jūsų gigot d’agneau …

Šiandien, kai ateis ponas Spektorius, pakviesiu jį vakarienės. Tikiuosi, jis irgi mėgsta gigot d’agneau. Juo daugiau galvoju apie jo idėją, juo labiau ji man patinka. Jei Lucidijus sutiks, galime uždirbti daug pinigų. Man reikia pinigų. Sent estefo vynai vis brangsta, o aš nebeturiu bute nieko, ką galėčiau parduoti, išskyrus Marko paveikslus, kurių niekas nenori pirkti. Su ponu Spektoriumi kaip mūsų agentu, atvedančiu klientus į atjaučiančias apoteozes, galėsime pasvarstyti, kaip išplėsti verslą ir priartinti prie melagystės, kurią Joanas prasimanė savo gydytojui, prie mūsų anekdotų pasakotojo perlenkimo. Matau mus ne tik žudančius paskutinės stadijos ligonius per dideles vakarienes mano tuščiuose kambariuose, bet ir organizuojančius mirštančiųjų kruizus po Karibus, milijonines beviltiškų atvejų ekskursijas po Europos sostines ir po Azijos pražūties lindynes, po paskutinius pasaulio malonumus, mus, parūpinančius mirtinus nuotykius, galutines ekstazes, fatališkus kraštutinumus, zenitinius orgazmus, monumentalius kraujo priplūdimus tam, kas nori dar, visada dar ir dar, dar, dar, dar, dar, dar, dar, dar, dar, dar, dar, dar, dar… Danieli, užteks!

Lucidus (lot.) – spindintis, švytintis; užuomina į lucifer , šviesą nešantį.

Pagal Prancūzijos miesto Sent Estefo pavadinimą.

Vienas geriausių pasaulio restoranų.

Nutrauktas lytinis aktas (lot.) .

Ėriuko kepsnys (pranc.) .

Burgundiška jautiena (pranc.).

Pati grietinėlė (pranc.).

Šekspyras, Viljamas. Karalius Lyras ; iš anglų kalbos vertė Antanas Danielius. Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1997.

Šekspyras ir padažai (angl.) .

Ten pat , p. 16.

Brazilijos prezidento darbo vieta.

Ėriuko kepsnys (pranc.).

Nuoširdus sutarimas (pranc.).

Pyragas su sūriu, mėsa, žuvimi ar daržovėmis (pranc.).

Olandiškas (pranc.).

Lotaringiški (pranc.).

Ten pat , p. 16.

Vaikiščiai (angl.).

Veršienos ragu su baltuoju padažu (pranc.).

Svogūnų tortas (pranc.).

Ten pat , p. 16.

Ten pat , p. 16.

Ten pat , p. 16.

Ten pat , p. 16.

Iš graikų kalbos latreia – ko nors dievinimas; šokolatras – šokolado dievintojas.

Paveikslas (pranc.).

Ten pat , p. 16.

Sklindžiai (pranc.).

Kaip vaikiščiai muses, taip ir dievai mus smagindamiesi žudo, ten pat , p. 16.

Šokolado markizė (pranc.).

Ten pat , p. 16.

Ragu iš pupų su mėsa ar paukštiena, troškintas moliniame dubenyje (pranc.).

Ten pat , p. 16.