Luis Fernando Verissimo - Angelų klubas

– Atrodo, taip. Žinote, kaip būna, jauna moteris…

– Noriu paprašyti jūsų paslaugos.

Lucidijus neturi humoro jausmo. Nuolat šypsosi, bet lūpos niekada neprasiskiria. Kokia ta paslauga? Norėtų antrąją vakarienę rengti mano bute. Jau matyti, kad Andrė namuose būtų sunku. Jo žmona įsikištų. Ji jau leido suprasti, kad neduotų Lucidijui absoliučios valdžios virtuvėje ir reikalautų prižiūrėti jo darbą, su veto teise. Lucidijui nepavyktų dirbti tokiomis sąlygomis, juo labiau kad paella , nors ir ne jo specializacija, ne prancūziška virtuvė, apima nešabloniškas procedūras, kurioms mano virtuvėje nestinga įrankių. Atsakiau, kad jei Andrė tai priima, aš priimsiu. Susitarėme, kad tai bus Andrė vakarienė, kad jis mokės už viską ir atsineš vyno, bet mano tuščiuose kambariuose.

Susirinko visi. Andrė atėjo vėlų pavakarį su vynu. Lucidijus įsileido jį į virtuvę tik penkioms minutėms, kad galėtų patikrinti ingredientus. Paskui, kol Lucidijus gamino, sėdėjome kabinete, ir Andrė man uždavė daug klausimų apie Abelį. Ar jau seniai jį pažinojau? Nuo vaikystės. Beveik visi grupėje pažinojome vienas kitą nuo vaikystės. Markas ir Saulius buvo mano kaimynai, gyveno vienoje gatvėje. Neišskiriami. Juos vadinome Siamo dvyniais. Tjagas, Pedras, Abelis, Joanas ir Paulas gyveno viename kvartale. Paauglystėje šutvė šiek tiek praretėjo. Abelis gyveno įsitraukęs į Bažnyčios reikalus. Žinojome, kad jis nesiveltų į jokias šunybes, ir įtarėme, kad buvo skaistus. Nors ir kaip įtikinėjome, jis nenorėjo pažinti net Milenės, kurią krušome visi. Paulas tapo studentų lyderiu ir nutolo nuo šutvės, niekinusios politiką. Pedras irgi retai pasirodydavo. Gyveno užsisklendęs. Nelankė mokyklos, turėjo privačius mokytojus, buvo ruošiamas perimti šeimos verslą. Be to, jo motina, dona Nina, paranojiškai bijojo užkrato. Ji negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jos Pedritas gali užsikrėsti pasaulio nešvarumais, o mes buvome nešiotojai. Ypač aš, kuris ne be reikalo nuo vaikystės nešiojau Kalbančio skretenos pravardę. Kai pirmąkart pamačiau Marą su Pedru, padariau išvadą, kad ją dona Nina išrinko būti sūnaus žmona. Nebuvo baltesnės ar švaresnės už ją. Samuelis pats įsigavo į šutvę, nors niekas nežinojo, iš kur jis. Negyveno kvartale, niekada nieko nežinojome apie jo šeimą. Jis įžengė į mūsų gyvenimus kaip Samuelis Keturi kiaušiniai, nes Saulius jį užtiko Alberio bare, kuris buvo savotiška neformali šutvės būstinė, valgantį keturis keptus kiaušinius iškart. Nuo tol mūsų susižavėjimas tuo liesu rajūnu vis didėjo ir didėjo. Samuelis nestudijavo, o viską žinojo. Nedirbo, o visada turėjo pinigų. Užpakaliniame Alberio baro kambaryje žaisdavo kauliukais iš pinigų su senesne šutve ir dažniau pralošdavo negu išlošdavo. Gėrė tiek, kiek ir valgė, ir vartojo narkotikus. Jam permiegojus su Milene, į mus ta nė žiūrėti nebenorėjo, visur sekiojo paskui Samuelį nepaisydama pėrimo, kurį mūsų dievaitis jai taikė. Ir būtent Samuelis po kelerių metų mus pristatė Ramui, kai šutvė, jo įtikinta, iškeitė Alberio baro troškinius į kassavaitines vakarienes geruose restoranuose. Tada Abelis, Pedras ir Paulas vėl įsiliejo į vakarienių grupę, kurios steigiamąjį branduolį sudarėme aš, Tjagas, Šokoladinis vaikis, Siamo dvyniai, Joanas ir Samuelis. Nutiko taip, tarsi po įšventinimo Samuelis mus pavestų Ramui, kad šis užbaigtų mūsų juslių ugdymą ir virstų mūsų legenda. Tuomet dar manėme, kad būsime legenda, kad šis miestas per mažas mūsų apetitui. Šunsnukiai, taip, bet didūs šunsnukiai, šunsnukiai princai. Apie Ramą irgi žinojome nedaug. Jis buvo vyresnis už mus, gyveno iš šeimos pajamų, puikiai nusimanė apie anglų literatūrą ir padažus, „Shakespeare and sauces“ 9, kaip kartą pasakė, ir jo ryšys su Samueliu buvo paslaptis, kurios niekada neįminėme.

Ritualinis mūsų perėjimas iš paauglystės į brandą vyko prie vieno restorano stalo, kai Ramas aiškino, kodėl perkepta mėsa palieka delikatesų karalystę ir patenka į naudos viešpatiją, kaip koks bato padas. Abelio, mūsų pamaldaus iešmininko, gyvenime tai buvo revoliucija. Pasak Samuelio, kaip tik tada Abelis pradėjo prarasti savo tikėjimą. Atskleidimas apie to, kas žalia, pranašumą prieš tai, kas smarkiai sukepta, Abeliui suveikė kaip katekizmas atbulai. Pusžalė mėsa ir metafizika visai nesiderino, ir Abelis pasirinko kruviną mėsą.

Nežinau, ar Andrė labai domėjosi mano jausminga santrauka, ar tik norėjo parodyti liūdįs dėl Abelio mirties. Po to, kai atrado, kad mes galiausiai nesame „ le crème de le crème “, jis nebesidomėjo mūsų istorijomis ir net rodė, kad jį šiek tiek fiziškai atstumia – mažėjančia siaubų tvarka – kairuoliška Paulo vaidyba, Samuelio gedimas ir mano pilvas. Dabar gailiuosi, kad neleidau jam daugiau kalbėti tą vakarą, kai laukėme kitų, o virtuvėje Lucidijus ruošė paskutinę Andrė gyvenimo paella .

Atmintina paella . Iš pradžių buvo šampano tostai už Ramą su Abeliu ir geldutės su švelniais lašišos putėsiais. Visi buvome euforiškai nusiteikę, nepaisydami Abelio mirties. Pirmoji Lucidijaus vakarienė mus įtikino: Troškinio klubą gali išgelbėti apetitas, net jei nemylime vienas kito kaip seniau ir net jei išmetėme savo gyvenimus lauk. Per vakarienę apie Abelį nekalbėjome. Abelis buvo grąžintas prie savo šeimos šventųjų, o mums reikėjo išlaikyti tai, ką pavyko išgelbėti laivui sudužus. Savo gyvulišką bendrumą, grupinį alkį, prasidėjusį tada, kai kartu kriuksėjome lyg paršai, kramtydami Alberio troškinį. Bendras mums tik alkis. Aš nesilioviau kalbėjęs net pilna burna. Andrė vis kartojo apgailestaująs, kad čia nėra jo žmonos, ji turinti ispaniško kraujo ir tikrai galėtų šį tą pasakyti apie tokią neįprastą paella . Tada Joanas pareiškė, kad užkardyti moteris nuo vakarienės buvo puikus sprendimas. Išmintingas sprendimas. Moterys atsakingos už mūsų smukimą. Moterys išplėšė mus iš Rojaus, be jų mūsų ritualai vėl atgavo paauglišką tyrumą, vėl buvome patenkinti Alberio baro paršai. Lucidijaus atneštą antrą patiekalą, paella , su didelėmis svogūnų galvutėmis, išdėliotomis pakraščiuose, sutikome pripažinimo riaumojimu. Jis buvo atsakingas už mūsų prisikėlimą. Andrė dar bandė protestuoti, nors nelabai įtikinamai. Esą Bitinja nusipelnė čia būti, ji, taip mėgusi paella , studijavusi paella . Jo protestą palaidojo mūsų nuožmus kriuksėjimas. Prisiminiau Rujojimo kalbą, kurią Ramas pasakė konjako valandą po įsimintinos trumų vakarienės. Už trumus ir civilizaciją turime būti dėkingi patelių rujojimui, sakė Ramas, pakeldamas taurę ir pasiūlydamas tostą už pateles ir jų liaukas. Trumai kvepėjo paršo hormonais, rujojančios kiaulės jas rasdavo ir karštligiškai atkasdavo geisdamos meilės. „Vietoj vyro rasdavo savotišką augalinį gumbą, daugeliui merginų taip atsitinka ir šiandien“, – sakė Ramas. Nuostabieji mūsų valgyti trumai – bevardžių kiaulių meilės vilčių žlugimo vaisius. Pasak Ramo, bet kuris gastronominis malonumas – rujojimo kooptavimo forma. Mes pertraukiame organišką augalo arba gyvulio procesą, kad juos suvalgytume, ir valgymo malonume eikvojame savo geidulingumą, savo iškreiptą rujojimą. Čia susirinkome dėl išnaikintų miškų plioceno epochoje, kai mūsų protėviai, priversti gyventi būriais savanoje, kad galėtų apsiginti, natūralų lytinį gyvūnų potraukį ėmė mainyti į žmonių seksualumą ir jo siaubus. Žmogaus istorija prasidėjo, kai hominido patelė, užuot rujojusi kaip žvėrys, tapo nuolat prieinama, sykiu pradėdama menstruacinį ciklą, mėnulio laiką ir ilgą bėgimą nuo laisvos vulvos, kas yra civilizacija. Visos vyrų draugijos kaip mūsiškė – Ramo apskritimas ranka, kurioje laikė cigarą, apėmė stalą su vakarienės likučiais ir devynis pasisotinusius statistus – buvo mažos atkurtos girios, dirbtiniai prieglobsčiai savanos viduryje, žmogaus atgautas Rojus prieš mėnesinę rują ir jos nuosmukį istorijoje. Kai Ramo teoriją papasakojau Livijai, ji pasakė, kad apskritai Ramas išgyrė kiaulę lygindamas su moterimi. Jos pasipiktinimas dar padidėjo, kai pasakiau, kiek sumokėjome už trumus.