Максин Салливан - Paslapties kaina

Ir ką jis, po galais, sau manė, leisdamas jai šį vakarą miegoti atskirai? Tikrai ne taip įsivaizdavo jų pirmą naktį, tik ne po šitiek metų eidamas dėl jos iš proto. Savimi pasitikinti Kasandros laikysena nuolat kaitino – ketino įsitempti šią moterį į lovą pirmai progai pasitaikius, įaudrinti iki tirpimo, kad nebegalėtų už nieko pasislėpti... kad nebegalėtų nuo jo nieko slėpti.

O staiga persigalvojo. Dominykas, aišku, žinojo kodėl. Jį sujaudino nuoširdus Kasandros rūpinimasis Nikole visą kelionę; ji atsiskleidė kaip mylinti, jautri moteris, o ne kaip aukso ieškotoja, kokia manė ją esant.

Dabar štai miegojo, nesuvokdama, kad savo atsipalaidavusia poza įrodo, jog tas rūpinimasis nebuvo vaidyba. Jog noras apsaugoti jo – jų – dukterį, kad ši nenusiristų nuo lovos, jai buvo toks pat natūralus kaip ir kvėpavimas.

Dominykas persibraukė ranka plaukus. Velniai griebtų tą Lijamą, kad privertė jį prisiimti tokią atsakomybę. Ir po velnių jį patį, kad nusileido mirštančiajam. Per dirbtinio apvaisinimo procedūrą, sutikdamas duoti savo spermos, manė elgiąsis... tinkamai, tačiau dabar taip nebeatrodė. Nuo tada, kai Dominykas sutiko patenkinti Lijamo prašymą, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

Padaryk dėl manęs šią paskutinę paslaugą, – paskubomis maldavo Lijamas, Dominykui įėjus į ligoninės palatą ir radus brolį vieną. Lijamas verkė tarsi pamišęs, nes pats įkalbėjo Kasandrą pagimdyti jam vaiką, o dabar bijojo, kad kūdikis nepaveldėtų jo ligos, ir niekas, kad ir ką sakė Dominykas, jo nenuramino. Nors liga nebuvo genetiškai paveldima, kaip tik tuo metu Lijamas pradėjo vartoti naują, stipresnį vaistą, kuris turėjo pristabdyti ligos vystymąsi, ir jis nuogąstavo, kad šis vaistas galėjo pakenkti spermai. Dominykui plyšo širdis matant mylimą jaunėlį brolį šitaip palūžusį. Nė nesvarstydamas paėmė sterilų indelį ir nužingsniavo į tualetą atlikti to, ką reikėjo.

O kaip kitaip galėjo pasielgti?

Vėliau, ėmęs mąstyti apie galimus tokio poelgio padarinius, Dominykas nesiliovė savęs kaltinęs. Jo brolis viena koja jau buvo kitame pasaulyje, o būsimo kūdikio motina buvo moteris, kurios Dominykas negerbė.

Kasandrai pastojus, stebėjo, kaip su kiekviena diena jos pilvas, kuriame augo jo vaikas, darėsi neįtikėtinai didelis, tačiau Dominykas laikėsi kuo atokiau, negalėdamas abejingai žiūrėti į šį vyksmą. Pasitenkinimas Lijamo akyse buvo geriausias įrodymas, jog sprendimas teisingas, nepaisant būsimų padarinių. Lijamas be galo džiaugėsi dėl savo žmonos, kuri per visą nėštumą žydėte žydėjo.

Po gimdymo pasikvietė vyresnįjį brolį į ligoninę aplankyti kūdikio. Dominykui užteko vienintelį kartą žvilgtelėti į dukterį, kad pamiltų ją visiems laikams. Tai buvo jo dalis. Dėl šio vaiko galėjo paaukoti gyvybę.

Trečias skyrius

Kasandra pabudo tik po šešių valandų!

Nikolė dar miegojo, tad ji turėjo puikią progą palysti po dušu. Prieš eidama į vonios kambarį patikrino vibracijos režimu nustatytą mobilųjį telefoną, ar nepraleido skambučių iš slaugos namų. Pati skambinti į slaugos įstaigą neturėjo drąsos, nes galėjo būti paprašyta pervesti pinigų. Kitą savaitę grįžusi į Melburną ką nors sugalvos.

Tikriausiai tekantis vanduo prižadino Nikolę, nes Kasandrai išėjus iš vonios kambario mergaitė jau buvo nubudusi ir kažką čiauškėjo. Mano brangiausias turtas, – pagalvojo Kasandra ir puolė keisti sauskelnių; tik pasirūpinusi dukra ėmė rengtis pati – apsimovė kasdienes kelnes ir užsivilko megztą palaidinę, kad apsigaubtų nuo ryto vėsos. Susiruošusios abi nusileido į virtuvę pusryčių.

Dominykas sėdėjo prie stalo ir skaitydamas laikraštį gėrė kavą. Pakėlęs galvą, žaibo greičiu nužvelgė Kasandrą nuo galvos iki kojų, jo akys pritariamai žybtelėjo. Ji nebuvo pratusi prie atviro Dominyko žavėjimosi, todėl sekundės dalį užgniaužė kvapą; ne mažesnį įspūdį Kasandrai darė ir jo vyriškas grožis, kurį paryškino plieno mėlynumo spalvos polo marškinėliai, gražiai gulantys ant plačios krūtinės

Galiausiai Kasandra prisivertė pajudėti.

– Atleisk, kad nevakarieniavau, – atsiprašė sodindama Nikolę į maitinimo kėdutę prie stalo. – Užmigau.

Dominykas sulankstė ir padėjo laikraštį.

– Nieko tokio. Ir aš anksti nuėjau gulti.

Kasandra pajuto, kaip skruostus išmušė raudonis. Ar ateis laikas, kai juodu eis anksti gulti kartu ? Tvirtindama apsauginius maitinimo kėdutės dirželius, Kasandra stengėsi nežiūrėti į Dominyką, tada nuėjo ruošti dukrai pusryčių, neleisdama sau gilintis į užplūdusius jausmus. Tokia strategija saugiausia.

Jai maišant kūdikių košelę, virtuvėje tvyrojo tyla. Susidomėjusi ji metė žvilgsnį per petį ir pastebėjo, kad sėdėdamas prie stalo Dominykas kuo švelniausiu žvilgsniu stebeilija į Nikolę. Kasandros širdis suspurdėjo. Akivaizdu, kad jis nėra toks abejingas savo dukterėčiai, kaip ji manė.

Kasandrai grįžus prie stalo, švelni Dominyko veido išraiška buvo dingusi – jis sėdėjo atsilošęs ir gurkšnojo kavą.

– Pamaniau, gal po pusryčių galėtume nuvažiuoti į Lorną, – pasiūlė jis, Kasandrai atsisėdus priešingoje stalo pusėje. – Apžiūrėtume miestelį. Jeigu tau ko nors reikia, ten yra gausybė parduotuvių. Arba galėtume pavaikštinėti paplūdimiu.

– Būtų šaunu, – pritarė ši, dėdama šaukštelį košės į Nikolės burną. Mergaitė ją greitai nurijo. Nieko keista – vargšas vaikas buvo išbadėjęs. Juk paskutinį pieno mišinio buteliuką išgėrė vidurnaktį, tad praėjo šešios valandos, o prieš tai beveik nieko nevalgė.

Ir pačios Kasandros skrandis akimirksniu susitraukė iš alkio. Vakar beveik nė kąsnio neturėjo burnoje.

– Jai patinka košytė, – pasakė Dominykas.

– Taip, – pritarė Kasandra, šypsodamasi ir dėdama mergaitei į burną dar šaukštelį košės, tačiau nedaug trūko, kad košė atsidurtų ant žemės.

– Maitinti kūdikį turbūt labai varginantis darbas? – paklausė Dominykas, kai Kasandra žvilgtelėjusi užtiko jį stebintį.

– Ji dar tik mokosi koordinacijos.

– Ar nebijai likti apdrabstyta koše?

– Ne, jeigu dėl to kalta mano dukra, – nusijuokusi atsakė ji.

Kasandra tenorėjo nerūpestingai pajuokauti, tačiau staiga Nikolė tarsi išnyko.

Akimirksniu liko tik ji ir Dominykas, ir jo reakcija į jos šypseną.

Moteris stebėjo, kaip jo žvilgsnis nukrypsta į jos lūpas... stebėjo, kaip širdies gelmėje ją užplūsta nepaaiškinamas žinojimas, kad jis nori pabučiuoti... Paskui iš lėto... labai lėtai... jo akys vėl įsistebeilija į jos akis.

Ir jas surakina.

Kasandra jautė, kaip Dominykas žvilgsniu ją traukia į save.

– Jei jau kalbame... apie maistą – pasiskrudinsiu duonos, – pašokdama pasakė Kasandra, paėmė dubenėlį, kuriame neseniai buvo Nikolės košė, nunešė prie kriauklės ir išplovė.

Už nugaros buvo tylu, tačiau ji nekreipė į tai dėmesio, kol išgirdo nuo stalo stumiant kėdę.

– Turiu kai kam paskambinti, – pakilęs pasakė Dominykas ir nužingsniavo prie durų. – Pasakyk, kai būsite pasirengusios. Neskubėkite.

Kišant duoną į skrudintuvą jos rankos drebėjo, tai buvo visiška beprotybė. Beprotiška buvo tai, kad tas kažkas tarp jos ir Dominyko vis stiprėjo. Dabar, kai juodu vedę, atrodė, kad jokios taisyklės nebegalioja.

O gal man tik reikia pavalgyti, – nusišaipė stengdamasi neprarasti sveikos nuovokos.

Maždaug po valandos, greitai išpraususi Nikolę, aprengusi ją žavingu vaikišku kombinezonu ir pati persivilkusi koše suteptą palaidinę, Kasandra leidosi ieškoti Dominyko. Rado jį terasoje kalbantį mobiliuoju telefonu; išvydęs žmoną iš karto baigė pokalbį ir netrukus jie jau buvo pakeliui į miestelį.