Максин Салливан - Paslapties kaina

– Tai jums, ponia Rot, – pasakė tiesdama juodą kašmyrinį susagstomą megztinį. – Galite nusimesti švarkelį ir apsivilkti šitą. Jausitės kur kas patogiau.

– Ačiū, Nesta, – susijaudinusi dėl moters supratingumo padėkojo Kasandra.

Išsinėrusi iš švarkelio, apsivilko dailų megztą drabužį. Megztinis buvo gana lengvas ir plonas, tokį galima vilkėti ir karštą ankstyvos vasaros dieną kaip šiandien, su juo vestuvinė Kasandros suknelė iš karto tapo stilingu kasdieniu drabužiu.

– Na, štai. Taip bus daug patogiau, – širdingai šypsodamasi pasakė Nesta.

– Dar viena detalė, – tarė Kasandra ir ištraukė brangakmeniais puoštą segę, paleisdama prancūzišku stiliumi susuktą kuodą ir leisdama plaukams laisvai kristi ant pečių. – Dabar jau tikrai viskas.

– Jūs tokia graži, ponia Rot.

– Nesta, apie tai nieko neišmanau, – šypsodamasi tarė Kasandra.

Dominykas kažką subambėjo po nosimi ir sėdo prie vairo.

– Lipk vidun. Mums jau laikas.

Kasandra pamerkė namų prižiūrėtojai akį, tačiau iš pykčio virte virė. Kai automobilis judėjo keliuku, jai knietėjo pakomentuoti storžievišką Dominyko elgesį su pusamže moterimi, bet išvydusi atšiaurų jo profilį susilaikė.

Ji kausis tik lemiamuose mūšiuose.

Vis dėlto Kasandrai pasisukus į užpakalinę sėdynę patikrinti Nikolės, į širdį įsėlino baimė. Stebėdamas, kaip ji tvirtina mergaitės sėdynės dirželius, Dominykas atrodė visiškai tolimas. Ar jis ir vėliau laikysis kuo atokiau nuo savo įdukros? Ar rūpinsis išimtinai tik materialine Nikolės gerove?

Žinoma, – mąstė ji, – juk dukterėčią nuo gimimo tematė vos kelis kartus . O kai kurie vyrai išvis abejingi vaikams, ypač kol šie dar visai maži. Tikriausiai per daug skubinu įvykius, – nusprendė ir giliai įkvėpė. Kasandrai buvo sunku susitaikyti su tuo, kad vyras, kuris skelbiasi esąs susirūpinęs dukterėčios gerove, gali būti toks kietaširdis ir ją ignoruoti.

Giliai kvėpuodama apmaldė nerimą, ir dabar jos krūtinė kilnojosi lygiai ir ramiai; automobilis judėjo pietų kryptimi, jo keleiviai tylėjo. Kasandra kartkartėmis atsisukdavo užmesti akį į Nikolę, ir pamačiusi ją žaidžiant su kimštiniu žaisliuku apsidžiaugdavo.

Dar kartą atsisukusi išvydo, kad Nikolės akys užmerktos.

– Užmigo, – sumurmėjo daugiau sau negu Dominykui iš motiniškos meilės tirpstančia širdimi.

– Ilgai neužtruko, – sutrikęs tarė šis.

Kasandros įkarštis jau buvo spėjęs šiek tiek atlėgti.

– Juk visai nepažįsti vaikų, – abejingai pasakė ji.

– Neabejoju, kad netrukus pažinsiu, – kreivai šyptelėjęs atrėžė Dominykas.

Jos širdis suspurdėjo. Dominyko žodžiai buvo įrodymas, kad likti nuošalyje neketino. Ačiū Dievui!

Kasandra staigiai nusuko veidą į priekinį stiklą ir atlošė galvą į sėdynės atlošą, nenorėdama parodyti, kad dėl vaiko galėtų atleisti viską.

– Numik, jeigu nori.

– Ne, nenoriu, – kreivai pažvelgusi Dominyko pusėn pasakė moteris.

– Atrodai pavargusi.

– Ak, ačiū, – Kasandra perkreipė lūpas.

Dominyko veidas atrodė kuo rimčiausias.

– Ši išvyka tau ir Nikolei išeis į gera.

Jos viduje vėl kažkas atsileido.

– Ačiū, – ji padėkojo, bet uždraudė sau pasiduoti šiltiems jausmams. – Tik nesijausk suvaržytas grįžti atgal į miestą ir toliau kibti į darbus. Savaitę mudvi su Nikole puikiai pasirūpinsime viena kita.

Jis tvirčiau sukando žandikaulius, ir jie, rodos, vėl grįžo į tą patį tašką, nuo kurio pradėjo.

– Savaitę reikalus galės tvarkyti Adamas, – paaiškino. – Man ši pertrauka taip pat reikalinga, – padvejojęs pridūrė.

Dominyko prisipažinimas Kasandrą nustebino, prieš jos pačios valią širdį užplūdo užuojauta. Nors stengėsi atrodyti abejingas ir paviršutiniškas, ji įtarė šio vyro jausmus esant kur kas gilesnius. Jaunėlio brolio netektis turėjo būti didžiulė tragedija.

– Gal gavai žinių iš tėvų? – paklausė Kasandra, norėdama palaikyti pokalbį, ir visa širdimi susitapatindama su Lauros ir Maiklo skausmu.

– Ne, tačiau to ir nesitikiu. Noriu, kad plaukiodami Ledi Laura jie apie mus visai negalvotų.

– Džiaugiuosi, kad nusprendė plaukti tik dviese, – švelniai tarė Kasandra ir pajuto veriamą Dominyko žvilgsnį. Ji atsiduso. Ar šis vyras privalėjo tikėti, kad ji sugeba atjausti?

Toliau važiavo tylėdami. Sorente, automobiliui kylant kelto trapu, Nikolė pabudo ir ėmė reikšti nepasitenkinimą, tačiau pakeitus sauskelnes ir sugirdžius buteliuką pieno mišinio vėl tapo miela ir rami.

Keltui pasukus Kvinsklifo kryptimi, jie išlipo ant denio pasimėgauti saule ir nuostabiais Port Filipo įlankos vaizdais, žavėdamiesi visą kelią lydinčiais delfinais – tai buvo gražiausia per visą keturiasdešimt penkių minučių kelionę.

Kai vėl susėdo į automobilį, Kasandra jautėsi atsigavusi, pastebėjo, kad įtampa aplink Dominyko akis taip pat gerokai atslūgusi.

Galiausiai jie įsuko į Didžiojo vandenyno kelią – šį didingą kelią žuvusių draugų atminimui kastuvais ir kirtikliais nutiesė iš Pirmojo pasaulinio karo grįžę kariai. Nuostabūs vaizdai gniaužė kvapą, raižyta pakrantė iš vienos pusės ir nepaliesti miškai iš kitos kelionę darė įdomią ir neleido prarasti žvalumo.

Kaskart automobiliui pasukus kelio vingiu, jie išvysdavo vis nuostabesnius peizažus, ir Kasandra nesusilaikiusi aiktelėdavo.

– Negaliu patikėti, kad niekada nesi čia važiavusi, – tarstelėjo Dominykas ir metęs smalsų žvilgsnį į moterį sutelkė dėmesį į vingiuotą kelią.

– Gaila, bet nesu. Vaizdai kvapą gniaužia, – tepasakė ji. Kasandra nežinojo, kiek Dominykas žino apie jos vaikystę, tačiau numanė, kad jeigu būtų žinojęs įtėvį buvus slaugos namuose, bent žodžiu būtų apie tai prasitaręs. Jei Dominykas būtų ką nors numanęs, ji apie tai žinotų.

Bet dabar jie jau buvo vedę, ir Kasandra galėjo šiek tiek atsipalaiduoti. Ji įvykdė jo norą. Apie Lijamo sumokėtus pinigus Dominykas sužinotų tik tada, jeigu nuspręstų jį palikti.

Lorną, pajūrio kurortą tarp mirguliuojančių vandenų, skalaujančių nuostabų paplūdimį, ir vešlių Otvėjaus teritorijos miškų, jie pasiekė apie septintą valandą vakaro. Šis mielas miestelis pasitiko Kalėdų [Pietų pusrutulyje (Australijoje, Brazilijoje, Pietų Amerikoje ir kt.) vartojamas meteorologinis apibūdinimas vasarai, kuri prasideda gruodžio 1 d. ir baigiasi vasario pabaigoje arba kartais anksti kovo mėnesį. (Čia ir toliau – vert. past.).] puošmenomis, ir tai priminė Kasandrai, kad iki vasaros šventės liko vos kelios savaitės. Nors šventiškos nuotaikos toli gražu nejautė, privalėjo pasistengti bent dėl Nikolės.

– Miestelį apžiūrėsime rytoj, – pasakė Dominykas, sulėtindamas greitį ir pro šoninį langą žvilgčiodamas į nukreipiamuosius ženklus.

– Ko ieškai?

– Nepamenu, į kurį kelią sukti.

– Kodėl nesustoji ir nepaklausi?

– Nebūtina.

– Sustok ir paklausk darbuotojų, – rodydama į nedidelę kavinukę pasiūlė Kasandra.

– Neverta, pats rasiu, – išsiblaškęs papurtė galvą Dominykas ir nuvažiavo toliau, Kasandra tyliai prunkštelėjo. Dominykas pažvelgė į ją. – O šitai ką reiškia?

– Esi tipiškas vyriškosios lyties atstovas. Verčiau rizikuosi paklysti negu paklausi krypties.

– Kam klausti, jeigu pats galiu surasti? – su linksmomis ugnelėmis akyse paklausė jis ir dar kartą žvilgtelėjęs į kelią įjungė automobilio posūkio signalą, rodydamas, kad ruošiasi sukti į dešinę. – Kaip štai dabar.