Максин Салливан - Paslapties kaina

Dženisės skruostai paraudo, o Kasandra pajuto jai gailestį, kita vertus, ši moteris jau turėjo būti pripratusi prie šefo manierų.

Kasandra paslapčia turėjo pripažinti, kad džiaugiasi galimybe išsikelti iš priemiesčio namo, kuriame gyveno kartu su Lijamu. Nors kraustytis pas Dominyką toli gražu ji netroško.

– Bent nereikės keisti pavardės, – pajuokavo Adamas, ir Kasandra nusišypsojo, kad praskaidrintų biure tvyrančią įtampą.

– Adamai, apie tai nė negalvojau, – pasakė ji.

Dominykas pastatė taurę ant stalo.

– Verčiau važiuokime, – atžariai pasakė, ir Kasandrai pasirodė, jog jam nepatiko tai, kad ji nusišypsojo Adamui. Ar manė, kad ruošiasi sugundyti jo jaunesnį brolį?

Ko gero.

Tačiau jam nereikia jaudintis dėl Adamo, pačiai Kasandrai daug daugiau nerimo kėlė mintis, kad ji dabar pat išvažiuoja su Dominyku kurti bendros ateities.

Ilgiau svarstyti nebeturėjo laiko – Dominykas su visais jau atsisveikino ir vedėsi ją pro duris kilimais išklotu koridoriumi. Jo lytėjimas jaudino.

Kai abu atsidūrė asmeniniame lifte, Kasandra atsitraukė tiek, kad Dominykas nebegalėtų jos liesti.

– Nebuvo verta nė puoštis, – tarė norėdama nuslėpti tikrąją reakciją.

Vyro akys drąsiai klaidžiojo aukštyn žemyn juoda suknele – nuo krūtinės iki šlaunų vidurio, ties kuriuo baigėsi drabužis, žvilgsnis buvo ir dėkingas, ir smerkiamas.

– Tau pasisekė, kad nemačiau, ką prieš tai vilkėjai.

Kasandros širdis ėmė trankytis į šonkaulius tarsi kamuoliukas.

– Kodėl?

– Sakykime, kad būčiau laukęs, kol persirengsi.

– O jeigu būčiau prieštaravusi? – išsitiesdama paklausė.

– Ceremoniją būtų reikėję atidėti.

Ji išsižiojo kažką sakyti.

– Nebekalbėkime apie tai, Kasandra. Viskas jau baigta. Nesvarbu, kokia spalva pasipuoštum, atrodai žavingai, – pasakė Dominykas, ir jo akyse suspindo nematyta šviesa. – Ir nesvarbu, ką apsirengtum.

Kasandra apsidžiaugė, kad kaip tik tą akimirką liftas sustojo. Dominyko BMW markės automobilis su vairuotoju jau laukė požeminėje stovėjimo aikštelėje, į kurią ir atsivėrė lifto durys. Netrukus jie jau lėkė Dominyko namų Sandringame link – į priemiesčio rajoną pajūryje į pietryčius nuo Melburno, kuris garsėjo jachtklubu ir golfo aikštynu.

– Važiuosime gana ilgai, – pasakė Dominykas, sėdėdamas ant galinės sėdynės greta Kasandros, ką tik atgavusios normalų širdies ritmą.

– Tikrai? – O, Dieve. – Nagi, Dominykai, tik nesakyk, kad vykstame medaus mėnesio. – Rotų šeima turėjo vasarnamį atogrąžų Kvynslande.

– Ne visai, – žybtelėdamas akių kampučiais pasakė Dominykas. – Draugas leido pagyventi nuošaliame miško namelyje Didžiojo vandenyno kelyje netoli Lorno. Ten ir išsiruošime savaitei.

Savaitė su Dominyku nuošalioje vietoje? Jau ir taip buvo sunku suvokti, kaip reikės pradėti šeiminį gyvenimą su šiuo vyru... kaip reikės miegoti vienoje lovoje... tačiau Kasandra tikėjosi, kad jie bent neturės daug progų būti vienudu. Dominykas buvo be galo užsiėmęs žmogus. Ji taip pat vylėsi galėsianti daug kuo užsiimti, kad nebūtų žmona trofėjus, kaip nutiko susituokus su Lijamu.

Mintys apie galimybę būti vien žmona trofėjumi privertė pasiryžti kovoti už savo teises ir nepasiduoti tol, kol Dominykas supras negalįs jos stumdyti kaip panorėjęs.

– Turėjai man iš anksto pranešti apie savo planus, – susierzinusi pasakė.

– Kodėl? Kas būtų pasikeitę? – jis pasuko galvą.

– Juk galėjau būti ką nors suplanavusi.

– Tada turėtum pakeisti planus.

Ak, koks jis savimi patenkintas.

– Kaip persivilkti suknelę? Nebūk toks tikras,

Dominykai, – ji šaltakraujiškai atrėžė ir nusuko žvilgsnį į langą, leisdama suprasti, kad pokalbis baigtas.

Įsivyravo įtampa.

Suskambo Dominyko telefonas, jis atsiliepė. Jam kalbantis mobiliuoju, automobilis įsuko į medžiais apsodintą gatvę palei paplūdimį. Jos gale vairuotojas pasuko pro aukštus vartus ir per parką nuvažiavo prie didžiulio saulės atokaitoje paskendusio namo.

Pastatas didingas, tačiau pirmą kartą čia vairuotojo atvežta prieš ceremoniją, kad galėtų palikti Nikolę, Kasandra nebuvo deramai nusiteikus įvertinti jo grožį. Nesijautė tam nusiteikusi ir dabar, kai vairuotojas sustojo už prabangaus universalaus sportinio automobilio priešais laiptelius prie paradinių durų.

Vos jiems išlipus, Dominykas paleido vairuotoją, ir šis išvažiavo BMW , o tarpduryje, nešina Nikole, pasirodė namų prižiūrėtoja.

– Sveikinu, ponia Rot, – artindamasi pasakė Nesta.

Kasandra paėmė iš moters rankų Nikolę, ir jos veidą nušvietė nuoširdžiausia šypsena. Nuo pat pradžių namų prižiūrėtojos akyse pastebėjo geranoriškumą, ir tai ją draugiškai nuteikė šios moters atžvilgiu.

– Ačiū, Nesta. Ar ji gražiai elgėsi?

– O taip. Nuostabi maža mergaitė, ją prižiūrėti man bus vien malonumas, – pasakė Nesta, palytėdama mažylės skruostą. – Galėčiau lažintis, kad visa į mamą.

– Tik kai kalbame apie prabangiai ilgas vakarines maudynes, – nusijuokusi tarė Kasandra. Nikolė labai mėgo vakarais žaisti pilnoje vandens vonioje, o Kasandra, jei tik pasitaikydavo galimybė, dievino mirkti burbuluose. Vaikystėje niekada nebūdavo progų ilgiau užsibūti vonioje.

Tarsi pritardama mamai, Nikolė kažką sučiauškėjo, ir visi prapliupo kikenti. Kasandra visada galėjo pasikliauti dukters gebėjimu prajuokinti; susimąsčiusi ėmė braukti šviesias garbanas nuo putlaus mergaitės veidelio.

Staiga pagavo Dominyko žvilgsnį. Jo skruostuose pulsavo raumenys, o akys žvelgė skvarbiu, pragaištingai tamsiu žvilgsniu, kuris tarsi voratinklis raizgė ją tomis pačiomis fizinio artumo nuojautos gijomis. Kasandros gerklė išdžiūvo.

Įtampą nutraukė Nesta.

– Ilgiau nebetrukdysiu, – pasakė nekreipdama dėmesio į povandenines sroves. – Pone Rotai, viskas paruošta ir sudėta į automobilį.

Kurį laiką visi tylėjo, tada Dominyko išraiška vėl tapo įprastai neįskaitoma.

– Ačiū, Nesta, – padėkojo jis, vis dar žiūrėdamas į Kasandrą. – Gal prieš važiuodama nori persirengti?

Kasandra pastebėjo, kad Dominykas jau buvo spėjęs nusivilkti švarką ir nusirišti kaklaraištį ir dabar atrodė gundomai neoficialus.

– Ne, tai galėsiu padaryti ir vėliau. – Nesijautė pasirengusi eiti į miegamąjį, kuriame grįžusi iš kelionės turės miegoti su naujuoju vyru. Šiuo metu jai tai atrodė per daug intymu.

– Keliausime ne vieną valandą, – tvirčiau suspausdamas lūpas pasakė Dominykas.

– Nieko baisaus.

– Kaip sau nori, – jis ištarė lediniu balsu ir nužingsniavo prie sportinio automobilio.

Jo šaltumas toli gražu nesuteikė Kasandrai drąsos, tačiau jai beliko tik sekti iš paskos; prieš pajudėdama ji pajuto švelnų Nestos rankos prisilietimą.

– Dar neleiskite jam išvykti, ponia Rot. Tuojau grįšiu.

Namų prižiūrėtoja dvejojo ir tik sulaukusi pritariamai linktelint Kasandrą – ši pamanė, kad pusamžė moteris bus ką nors pamiršusi, – nuskubėjo į vidų.

Kasandra nuėjo prie automobilio, kad įsodintų Nikolę. Šiek tiek nustebo, kad Dominykas pasirinko ne Porsche , kuriuo kartkartėmis matydavo jį atvažiuojant į tėvų namus; kita vertus, šis automobilis labiau tiko šeimai ir buvo tobulas ilgai keliauti su vaikais. Atrodė naujutėlaitis, toks tikriausiai ir buvo, tačiau, dėkui Dievui, Dominykas bent buvo pasirūpinęs vaiko sėdyne.

Akivaizdu, kad jo supratingumas tik tiek ir tesiekia, – nusprendė Kasandra, Dominykui stovint prie vairuotojo durelių ir stebint, kaip ji sega saugos dirželius. Jai pagaliau atsitiesus, iš namo išsiskubino Nesta.