Максин Салливан: Paslapties kaina

– Iš kur žinai, kad šis kelias teisingas? – sumirksėjusi paklausė Kasandra.

– Žinau, ir tiek.

Moteris nusišypsojo ir pavartė akimis, bet nusprendė nebesakyti nė žodžio, kol atvyks į vietą.

Arba ne.

Nuvažiavę dar kelias mylias jie pasuko į vingiuotą žvyro keliuką. Ir visai netrukus išvydo tarp aukštų kaučiukmedžių pasislėpusį dviejų aukštų namelį, panirusį į nepaliesto miško oazės ramybę. Dominykas surado ją taip, tarsi būtų vadovavęsis protiniu sekimo įtaisu.

– Tau pasisekė, – pašmaikštavo Kasandra.

Na, gerai, ji klydo. Šis vyras visai nebuvo tipiškas vyriškosios lyties atstovas. Jis ne tik mokėjo rasti kelią, bet dar ir turėjo savo būdą tai padaryti.

Jis sukikeno, o ji nusijuokė; Dominykui statant automobilį tarsi retas paukštis tarp jų praskriejo laisvumo akimirka. Juodu išlipo iš automobilio, ir kol Kasandra iš kūdikio sėdynės ėmė Nikolę, Dominykas iškėlė kai kurį bagažą.

– Kas antrą dieną čia ateis moteris, – pasakė užlipus mediniais laipteliais į viršų. – Ji tvarkys namus ir rūpinsis, kad šaldytuve nieko netrūktų.

Nors Kasandra, susituokusi su Lijamu, nė piršto nepridėjo prie namų ruošos, vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje viskas buvo kitaip. Jos įtėviai manė, kad kiekvienas turi atlikti lygiai darbų, ir Kasandrai tai atrodė teisinga.

– Esu tikra, kad savaitę pati sugebėsiu gaminti valgį ir tvarkyti namus.

– Ne. Tu turi pailsėti – užginčijo vyras, ir Kasandrą užliejo šilumos banga. Jau ilgą laiką nebuvo jautusi vyro rūpinimosi.

Dominykas atlapojo laukujes duris ir pastatęs ant žemės lagaminus paspaudė skaičių derinį moderniame apsaugos pulte. Akivaizdu, kad namelyje įdiegtos visos įmanomos signalizacijos sistemos, ir, Kasandros manymu, tai buvo protinga, nes netoliese nebuvo regėti kito gyvenamojo būsto.

Namelis buvo žavingas, daug didesnis, negu buvo galima spėti žiūrint iš išorės, ir maloniai erdvus. Kaimiško stiliaus svetainė įrėminta katedrai būdingomis lubomis, o tokio pat stiliaus virtuvėje tviskėjo moderniausia įranga. Čia buvo net puikiai įrengtas darbo kambarys. Kitoje namo pusėje vėrėsi durys į miško apsuptą baseiną.

Abiejose namo pusėse kilo laiptai į miegamuosius. Lipdama viršun Kasandra stengėsi negalvoti apie būsimą naktį. Pirmi du kambariai buvo dideli ir gražūs. Trečiame stovėjo dvigulė lova, šalia įrengta bendra vonia, kuria galėjo naudotis ir gretimo kambario gyventojai; dar buvo mažas šaldytuvas, kampe sudėti kavos ir arbatos reikmenys. Vienoje kambario pusėj stovėjo vaikiška lovelė.

Dominykas pastatė lagaminus greta lovos.

– Pamaniau, kad norėsi gyventi šiame kambaryje su Nikole, – pasakė nustebindamas Kasandrą. – Juk paprastai miegi su ja viename kambaryje, argi ne taip? – paklausė kiek patylėjęs.

Kasandra negalėjo susivaldyti. Tik stebeilijosi į jį. Nė akimirką to nesitikėjo. Vis dėlto pasidarė įdomu, ar jis visai nenori su ja mylėtis, bet šią mintį iš karto nuvijo šalin. Šio vyro geismas buvo juntamas kaskart, kai į ją žiūrėdavo.

– Paliksiu, kad galėtum persirengti patogesniais drabužiais. Nesta sukrovė viską, ko, jos manymu, gali prireikti. – Dominyko akys tyrinėjo juodą Kasandros suknelę, kurios kaklo iškirptę dengė juodas kašmyrinis megztinis. – Daugiau juodos nebus, gerai?

– Man... patinka juoda, – atsikrenkštusi tarė Kasandra, stengdamasi blaiviai mąstyti.

– Tačiau tądien nebuvai apsirengusi juodai.

Kasandra suprato, kad jis kalba apie dieną, kai atvažiavo įteikti jai Lijamo laiško.

– Tuo metu buvau namie, štai kodėl.

– Daugiau nereikia juodos spalvos, Kasandra. Nikolei pravartu matyti mamą, vilkinčią ryškių, o ne tamsių spalvų drabužiais.

Štai ją ir prigavo.

– Tu teisus, – ji linktelėjo.

Dominykas išėjo patenkintu veidu, Kasandrai tai buvo nė motais. Juk galų gale jis galvojo apie Nikolę.

Jam uždarius duris, Kasandra su palengvėjimu atsiduso. Nors ir nesuprato, kodėl Dominykas duoda jai laiko apsiprasti, jautėsi be galo dėkinga. Kas galėjo pagalvoti, kad jis bus toks rūpestingas.

Toliau svarstyti nebebuvo laiko. Nusivilko megztinį ir vestuvinę suknelę, užsitempė kelnes ir megztą palaidinę ir nusinešė Nikolę žemyn į virtuvę vakarieniauti. Kasandra girdėjo, kaip Dominykas priešais esančiame miegamajame kalbasi telefonu. Be abejonės, apie verslo reikalus.

Nikolė paprastai turėjo gerą apetitą, tačiau šį kartą vakarieniauti nebuvo nusiteikusi, suvalgė vos kelis šaukštelius košelės. Sučiaupė išlinkusias lūputes, o tamsių akių žvilgsniu, kuris Kasandrai priminė Lijamą, tarsi tikrino, kiek dar gali bandyti mamos kantrybę. Kasandra turėjo pripažinti, kad ši savybė būdinga visiems Rotams, taip pat ir Dominykui.

– Nagi, mieloji, – įkalbinėjo mama. – Turi pavalgyti.

Nikolė nė nesijudino. Darėsi vis irzlesnė.

– Gal reikia pagalbos?

Kasandra pakėlė akis ir išvydo į virtuvę įžengiantį Dominyką. Moteris tyliai atsiduso. Prasta nuotaika Nikolei tikrai nepadės susidraugauti su patėviu. Kasandra sudrebėjo nuo savo minčių. Juk vaikas nėra muziejaus objektas. Dominykui teks išmokti pakęsti ir tokias Nikolės nuotaikas.

– Ačiū, – padėkojo popieriniu rankšluosčiu šluostydama dukters rankeles. – Dažniausiai tokiu metu ji jau miega, todėl bus geriausia, jeigu sugirdysiu buteliuką pieno ir paguldysiu į lovą. Rytą bus daug žvalesnė. – Nuovargis nuo dieną patirtos įtampos Kasandrą taip pat lenkė prie žemės.

Dominykas ją stebėjo palinkęs ant baro stalo.

– Neguldyk jos vien dėl manęs.

– Ne dėl tavęs, – keldama Nikolę iš maitinimo kėdutės pasakė Kasandra, dėkinga už rūpestingumą. – Jeigu neprieštarauji, pabūsiu su ja, kol užmigs.

Dominykas stebėjo ją vieną sekundės dalį ilgiau, negu derėjo, ir Kasandra nesuprato kodėl. Tik po kelių akimirkų suvokė jį žiūrint į jas abi, tarsi mėgintų apsiprasti su mintimi, jog nuo šiol jiedvi yra jo šeima. Tą akimirką Kasandra pajuto užuojautą. Su tokia mintimi nelengva susigyventi.

– Tikrai neprieštarauju, – pagaliau pasakė Dominykas, o jo veidas buvo visiškai neįskaitomas. – Pavakarieniausime, kai grįši.

Kasandra linktelėjo ir stvėrusi iš šaldytuvo buteliuką su paruoštu pieno mišiniu išsinešė Nikolę iš virtuvės. Verčiau pašildys mišinį viršuje negu dar bent minutę liks su Dominyku vienoje patalpoje.

Pati nesijautė galėsianti vakarieniauti, nors šaldytuve matė suruoštas skaniai atrodančias lėkštes su jūros gėrybėmis. Dominykas buvo dosnus laiko, tačiau ji žinojo, kad anksčiau ar vėliau juodu turės atsidurti vienoje lovoje.

§

Kadangi praėjus pusvalandžiui Kasandra vis dar nesirodė, Dominykas leidosi į paieškas. Jos miegamojo durys buvo užvertos, o kambaryje nebuvo girdėti nė garso, jis tyliai žvilgtelėjo vidun.

Ir mama, ir dukra miegojo.

Jų miegančių vaizdas paskatino Dominyką tyliai užeiti į kambarį ir pažiūrėti iš arčiau. Dvigulė lova buvo pristumta prie sienos, Nikolė gulėjo prisispaudusi prie mamos, o ši savo kūnu tarsi lanku buvo apjuosusi mergaitę, kad nenusiristų ant žemės. Akivaizdu, kad prieš užmigdamos abi gulėjo veidais viena į kitą ir tikriausiai žaidė; net miegant sauganti motinos ranka ilsėjosi ant sauskelnėmis apmauto kūdikio užpakaliuko.

Keistas jausmas suspaudė jam krūtinę. Stengdamasis nekreipti dėmesio į naują pojūtį, Dominykas pakėlė lovos kojūgalyje gulėjusią atsarginę antklodę. Kažin ar kuri iš jų prabus neišaušus rytui.

Apklojęs motiną ir dukrą, išslinko iš kambario ir nužingsniavo įsipilti šlakelį romo; einant į terasą jo mintys nepaliaujamai sukosi apie kelnėmis apmautas ilgas Kasandros kojas ir klubų linkį.