Maxine Sullivan - Paslapties kaina

– Tekėti už tavęs? – susmukdama ant odinės sofos sušnabždėjo Kasandra Rot.

Dominykas Rotas stovėjo priešais terasos duris, už kurių driekėsi Melburno horizontas, ir stebėjo, kaip gražus brolio žmonos veidas mainosi iš nuostabos. Jeigu geriau nepažinotų šios moters, beveik imtų jos gailėti.

– Būtent. Mudu tuoksimės.

Jo balsas, rodėsi, traukė Kasandrą iš pačios savęs – pakėlusi šviesiais kaip pelenai plaukais įrėmintą galvą, moteris apniukusiomis akimis pažvelgė į Dominyką.

– Tačiau nuo Lijamo mirties praėjo tik savaitė.

– Ir pats puikiai žinau, kiek laiko praėjo nuo mano brolio mirties, – pajutęs aštrų skausmo dūrį atrėžė Dominykas. Ankstyvas gruodis jo šeimai jau niekada nebebus toks kaip anksčiau. Vasaros pradžia, paskui Kalėdos visada primins Lijamą.

– Jis buvo ir mano vyras, – akimirką pajutusi užuojautą atitarė Kasandra ir vėl ištiesino prakaulius pečius.

– Trumpiau negu trejus metus. Mano brolis jis buvo dvidešimt aštuonerius.

Lijamas buvo jauniausias šeimoje, Adamas buvo dvejais metais vyresnis, o Dominykas – dvejais metais vyresnis už Adamą. Nė vienam iš jų nė į galvą nebūtų atėję, kad Lijamo gyvybė galėtų nutrūkti tokiame ankstyvame amžiuje.

– Tai žema, Dominykai, – papriekaištavo Kasandra.

Jo veide nebuvo matyti nė šešėlio apgailestavimo. Niekada nieko panašaus nebūtų pasakęs kitai moteriai, bet šioji… Šioji ištekėjo už Lijamo vien tam, kad taptų Rotų šeimos turtų bendrasavininke. Dominyko prosenelis karste apsiverstų sužinojęs, kad Rotai – Australijos prabangos prekių parduotuvių tinklas – tenkina įnoringus šios moters prabangos poreikius.

– Turiu laišką. – Dominykas įkišo ranką į verslo kostiumo kišenę ir ištraukė voką. – Jis nuo Lijamo. Mano brolis norėjo, kad įteikčiau. Kaip paaiškinimą.

– Paaiškinimą? – tobulai išlenkti Kasandros antakiai susimetė į raukšlę.

– Kad žinotum, kodėl norėjo, jog taptum mano žmona.

– Ką! Mano vyras norėjo , kad mane vestum? – moteris iš nuostabos išsprogino savo mėlynas akis.

– Jis norėjo, kad jo dukra augtų kaip Rotų šeimos narė.

– Tačiau Nikolė ir taip turi Rotų pavardę, – suraukdama kaktą pasakė Kasandra, jos žvilgsnis buvo sumišęs.

Kažkas jo viduje apsivertė. Jis tai žinojo geriau negu kas nors kitas.

– Lijamas norėjo, kad jo dukra augtų kaip Rotų šeimos narė ir gyventų turėdama Rotų vardą. Jis nenorėjo, kad ištekėtum už vyro, kuris nepriklauso šeimai. Lijamas spėjo, kad galėtum taip pasielgti, ypač turint galvoje tavo santykius su Keitu Samjuelsu.

– Žinai apie mano ir Keito santykius? – skaudžiai įtraukusi oro paklausė Kasandra.

– Lijamas pasakojo.

– Tačiau… tačiau viskas buvo ne taip.

– Kasandra, prašau, nereikia aiškintis, – paduodamas laišką nutraukė Dominykas. – Nenoriu žinoti smulkmenų.

Kasandra pro virpančias blakstienas pažvelgė į Dominyko veidą, tačiau vaidyba jo nesujaudino. Įbrukęs į ranką laišką jis grįžo į vietą, iš kurios buvo ką tik pajudėjęs, ir ėmė stebėti, kaip ji atplėšia voką ir pradeda skaityti. Kaip tokia stulbinamai graži moteris gali būti tokia atšiauri ir reikli? Kas verčia ją atrodyti kitų akyse nenuoširdžią? Kuo ji traukia vyrus?

Su šviesiai rožinės spalvos kostiumėliu – derančios kelnės, berankovė palaidinė ir švarkelis – ji atrodė elegantiška ir grakšti. Atviri bateliai su dirželiais buvo neatskiriama susikurto stiliaus dalis, kaip ir ploni auksiniai auskarai bei plona auksinė grandinėlė ant kaklo. Jos makiažas buvo nepriekaištingas, oda tobula, pelenų šviesumo plaukai vos papurenti, krintantys ant pečių.

– Ar skaitei, kas čia parašyta? – perbėgusi akimis laišką ir išbalusi tarsi popierius paklausė Kasandra.

– Ne, tačiau prašydamas perduoti Lijamas trumpai papasakojo.

Kasandros veide šmėkštelėjo keista išraiška, bet iš karto pradingo; tvirtai spausdama rankoje laišką moteris pašoko ant kojų.

– Atleisk, tačiau to padaryti negalėsiu.

– Bijau, jog netrukus suprasi neturinti kitos išeities.

– Kodėl taip sakai? – kiek patylėjusi ji paklausė.

– Rytoj bus skaitomas Lijamo testamentas. Pamaniau būsiant išmintinga tau iš anksto pranešti apie dokumento turinį, kad išvengtume nereikalingo skandalo. – Dėkui Dievui, tėvas pasirūpino išvežti motiną paplaukioti jachta ir gedėti kelionėje, o ne tarp keturių sienų.

– Skandalo?

– Jeigu per dvi savaites už manęs neištekėsi, didžiuma jūsų šeimos turto atiteks Nikolei, bet tik tada, kai ji sulauks dvidešimt vienerių metų; jei susituoktume, viskuo galėtum naudotis jau dabar. Iki Nikolės pilnametystės tau būtų skiriama tik tiek pajamų, kiek reikėtų išgyventi, ir tai tik Nikolės gerovei užtikrinti. Be to, kiekvienas centas, kurio paprašytum, turėtų pereiti per mano rankas.

– Ką?!

– Lijamas man sakė, kiek gauni kas mėnesį, – nepasiduodamas užuojautai pasakė Dominykas. – Jis tau buvo be galo dosnus. Rodos, turi ką prarasti, ar ne?

– Tačiau pinigai buvo skirti… – išdžiūvusia gerkle pradėjo Kasandra.

– Tokie nurodymai, – nutraukė Dominykas, nenorėdamas klausytis pasiaiškinimų.

– Tai juokinga! Tai pasibjaurėtina. Užginčysiu tokį testamentą.

– Gali pamėginti. Tačiau Lijamas viską labai gerai apgalvojo. Dabartinėmis aplinkybėmis gausi tik tiek, kad galėtum išgyventi, todėl tokio pragyvenimo lygio išlaikyti tikrai nepavyks, – pasišaipė apžvelgdamas kambarį.

Erdvus namas buvo idealus modernaus gyvenimo pavyzdys – suprojektuotas orientuojantis į erdvę ir šviesą, baltas dekoras, balti baldai ir aukščiausios klasės technologijos, uždaras vidinis kiemas puikiai tiko gausiems pobūviams. Nors Dominykas šiame name lankėsi vos kelis kartus, vis galvodavo, kad jis idealiai tinka broliui ir žmonai.

Dabar, stebėdamas Kasandrą, suprato, kad ši moteris ne taip jau dera prie šios aplinkos. Gal namas labiau tiko Lijamui? Ir kodėl jam staiga pasirodė, kad Kasandrai ši aplinka netinka ? Šalti, baltos spalvos, automatizuoti namai turėtų atitikti jos būdą, tačiau dabar kažkodėl taip nebeatrodė, ir Dominykas nebesuprato, kodėl šie namai nebeatspindėjo to, ką jis žino apie šią moterį.

Jis pats nusišaipė iš savo minčių. O koks, po galais, skirtumas? Kad jį kur tą Lijamą, įvėlė į šį reikalą. Jeigu tik tą dieną nežinodamas nebūtų nuvažiavęs jo aplankyti atliekant dirbtinio apvaisinimo procedūrą… Jeigu tik…

– Dominykai, pamiršai, kad šis namas priklauso man, – dabar Kasandros balsas skambėjo labiau pasitikinčiai. – Galėčiau jį parduoti. Ir su Nikole gyventume iš gautų pajamų.

– Šis namas įregistruotas mano vardu, – pakirdęs iš apmąstymų tarė Dominykas. – Lijamas jį perdavė man daugiau negu prieš mėnesį.

– O Dieve, jis norėjo, kad likčiau be skatiko kišenėje, tiesa? – dar labiau išbalusi pasakė Kasandra.

– Taip, tiesa.

Nuoskaudos šešėlis šmėkštelėjo jos veidu taip greitai, kad Dominykas vos spėjo pastebėti. Dėl įžeistų jausmų Kasandrai nepriekaištavo. Žmonai turėtų būti nelengva susitaikyti su tokiu vyro sprendimu, net jeigu savo elgesiu to užsitarnavo.

Žinoma, ji niekada nemylėjo savo vyro. Tikruosius jausmus atskleidė priversdama Lijamą palikti namus ir persikraustyti gyventi pas tėvus, užuot leidusi baigti gyvenimą greta žmonos ir dukters. Kaip turėtų būti. Ak, tiesa, ji iki pat galo puikiai vaidino ištikimos, nuo lovos nesitraukiančios žmonos vaidmenį, netgi verkė, kai viskas buvo baigta, bet ar ją galima vadinti nuoširdžiai gedinčia našle? Dominykas tuo netikėjo.